7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Muzika, kuri jaudina

Pokalbis su violončelininku ir dirigentu David Geringu

Beata Baublinskienė
Nr. 41 (1147), 2015-11-20
Muzika
David Geringas baleto repeticijoje LNOBT. M. Aleksos nuotr.
David Geringas baleto repeticijoje LNOBT. M. Aleksos nuotr.

Lapkričio 20 ir 21 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyksianti Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ premjera žada intrigą ir šokio, ir muzikos gerbėjams. Pastaruosius turėtų patraukti galimybė vėl gyvai išgirsti XX a. klasika laikomą E. Balsio partitūrą ir prie dirigento pulto išvysti įvairiapusį mūsų dienų muziką – dirigentą ir violončelininką David Geringą. Premjeros proga apie sceninę veiklą ir lietuvių muziką su maestro D. Geringu kalbasi Beata Baublinskienė.

 

Gyvendamas Vokietijoje, nuolat važinėdamas po pasaulį, vis dėlto nenutolstate nuo Lietuvos kultūros – esate tikras lietuvių muzikos gerbėjas ir ekspertas. Nuolat rengiate Lietuvos autorių muzikos programas, darote įrašus, tiesą sakant, už Lietuvos muzikos populiarinimą pelnėte ir Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją (2002 m.). Kaip į jūsų akiratį pateko Eduardo Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“?

„Eglė žalčių karalienę“ teatro scenoje mačiau dar vaikystėje. Mat M.K. Čiurlionio menų mokykloje mes, muzikantai, mokėmės vienoje klasėje su balerinomis ir, žinoma, ėjome į spektaklius, kuriuose šoko mūsų klasės draugės. Mačiau visus baletus, kuriuose šoko ir to meto žvaigždės Genovaitė Sabaliauskaitė, Tamara Sventickaitė. Man tai ne vien vardai, bet ir vaikystės dalis...

 

Kaip atlikėjas su „Egle žalčių karaliene“ pirmą kartą susidūriau, kai buvo minimas Eduardo Balsio 90-metis (2009 m.): buvau paprašytas pagroti keletą populiarių pjesių iš šio baleto – sukūriau jų transkripciją violončelei. Kai vėliau dar kartą atlikau šias miniatiūras, pasidarė smalsu, ko dar yra toje muzikoje. Parsisiunčiau Žilvino ir Eglės scenos natas, ir ši muzika mane nepaprastai sujaudino, parodė, kad visuma gerokai turtingesnė nei tie keletas fragmentų, kuriuos visi groja. Panaudodamas daugiau muzikos iš įvairių kitų baleto scenų, taip pat keletą Trečiojo smuiko koncerto fragmentų, parengiau savo Siuitą violončelei ir fortepijonui. Ir įsimylėjau šią muziką! Ji nepaprastai išraiškinga. Ji parašyta ne tik kojoms, bet, kaip ir Richardo Wagnerio operos, sudaryta iš leitmotyvų. Kaip sakė geras Balsio mokinys, mano geriausias draugas kompozitorius Anatolijus Šenderovas, Balsiui svarbiausia buvo dramaturgija. Ir šiame balete jis tai puikiausiai parodo. Todėl netikėtas pokalbis Vilniuje po vieno spektaklio su Nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriumi Gintautu Kėvišu, kai sustoję gatvėje trumpai šnektelėjome apie planus ir aš sužinojau, kad teatras rengiasi šį baletą statyti, buvo tarsi likimo pirštas. Mano užsidegimas taip patraukė direktorių, kad iš karto sutarėme, jog būsiu pastatymo muzikos vadovas.

 

Man labai lengva dirbti, nes jaučiu, kad baleto partitūra orkestrui nėra naujiena, jiems patinka ši muzika, o mano tikslas – kad ji skambėtų gyvai, įdomiai. Išgauti išraišką, sujaudinti klausytojus – tai darbas, kurį dirbu jau daug metų.

 

Kodėl apskritai pradėjote diriguoti? Juk esate garsus violončelininkas.

Viskas prasidėjo nuo įrašų: 1988 m. teko įrašinėti visus dvylika Luigi Boccherini koncertų violončelei su orkestru, o dirigentas Bruno Giuranna pirmą savaitę negalėjo atvykti repetuoti. Taigi jo paties siūlymu ėmiausi darbo su orkestru – turėjome gludinti stilių, tai leido įgyvendinti savo muzikines idėjas. Žinoma, grįžęs dirigentas orkestrą vedė savaip, bet jau buvau orkestrui parodęs savo veidą, ir darbas ėjosi gerokai sklandžiau. Manau, išėjo labai geras įrašas – pelnėme „Grand Prix du Disque“. Vėliau su Čekijos filharmonijos orkestru įrašiau du Josepho Haydno koncertus violončelei pats grieždamas ir diriguodamas.

 

Pradėjau domėtis simfoniniu dirigavimu – mano draugas dirigentas Woldemaras Nelsonas keletą kartų leido diriguoti jo orkestrui Olandijoje. 1997 m. maestro Saulius Sondeckis pakvietė būti nuolatiniu kviestiniu Lietuvos kamerinio orkestro dirigentu. Parengę keletą programų koncertavome Vokietijoje, padarėme įrašų. Sulaukiau kvietimų diriguoti Japonijoje, Italijoje, su Islandijos nacionaliniu orkestru, nuvykau į Kostą Riką. Ir atėjo toks momentas, kai mane pakvietė diriguoti Kiušiu simfoniniam orkestrui Japonijoje. Supratau, kad reikės rengti solidžią programą, tad nutariau ateiti į orkestrą rimtai profesionaliai pasikaustęs. Paprašiau Juozo Domarko mane pakonsultuoti. Beje, į J. Domarko dirigavimo klasę Muzikos ir teatro akademijoje pasiprašiau oficialiai – beveik ketverius metus stažavausi LMTA simfoninio dirigavimo klasėje, su LMTA bendramokslių studentų orkestru rengiau L. van Beethoveno Trečiąją simfoniją. 2005 m. gavau pasiūlymą tapti Kiušiu simfoninio orkestro kviestiniu vyriausiuoju dirigentu. Vėliau debiutavau su Tokijo filharmonijos orkestru, buvau pakviestas diriguoti Armėnijos, Austrijos, Čekijos, Italijos, Meksikos, Šveicarijos, Vokietijos, Latvijos, žinoma, Lietuvos orkestrams, taip pat – Pekino filharmonijos ir Šanchajaus simfoniniam orkestrams. 2009 m. debiutavau su Maskvos filharmonijos orkestru, 2010 m. dirigavau tūkstančio violončelių orkestrui Hirosimoje. Mano teatrinis debiutas įvyko Klaipėdoje – 2010 m. dirigavau Piotro Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“. Taigi, viena vertus, didelė muzikinė atlikėjo patirtis, kita vertus, po truputį kaupiama dirigavimo patirtis, o trečia, mokslai pas Juozą Domarką po truputį mane atvedė į kitą – dirigento – profesiją.

 

Lietuvių autorių muzika, regis, sulaukia jūsų ypatingo dėmesio?

Šiuo metu iš tiesų esu susitelkęs į lietuvišką muziką, nes rengiu dvi naujas plokšteles. Sudariau lietuvių romantinės muzikos programą – kūrinių laikotarpis apima nuo XX amžiaus pradžios beveik iki, vadinkime, tarybinio laikotarpio pabaigos. Esu labai mažai grojęs šios muzikos: kadangi neblogai pažįstu naująją lietuvių muziką (2002 m. esu išleidęs plokštelę su mano dar 1993 m. užsakytais kūriniais, taip pat Vytauto Laurušo, Anatolijaus Šenderovo, Osvaldo Balakausko CD), man buvo įdomi „ikimodernistinė“ muzika. Atradau puikių kūrinių, kurie šiandien retai atliekami. Ir, beje, iš čia kilo ir susidomėjimas Eduardo Balsio muzika. „Eglė žalčių karalienė“ nuskambės mano naujoje plokštelėje kaip koncertinė siuita, kurią, kaip minėjau, papildžiau muzika iš E. Balsio Trečiojo smuiko koncerto.

 

Tačiau groju ne vien lietuvių muziką. Esu bendradarbiavęs su tokiais garsiais pasaulio kūrėjais kaip Henri Dutilleux, Krzysztofas Pendereckis, György Ligeti, Alfredas Schnittke, labai artimai – su Sofija Gubaidulina. Vienas ryškiausių Amerikos kompozitorių Nedas Roremas man parašė Koncertą violončelei, esu grojęs Leonardo Bernstaino muziką. Italijoje griežiau Virgilio Mortari Koncertą „Mstislav Rostropovič“. Nepamirštamas įspūdis – į keturis vakarus Romos „Santa Cecilia“ koncertų salėje buvo išparduoti visi bilietai! Mat Mortari – Šv. Cecilijos akademijos (Accademia Nazionale di Santa Cecilia) profesorius – buvo lyg Italijos Carlas Orffas: jis parašė kūrinių visiems instrumentams visų amžiaus kategorijų atlikėjams – nuo pirmos klasės mokinukų iki absolventų. Mortari kūriniai Italijoje lydi kiekvieno muziko gyvenimą. Jis buvo ir P. Čaikovskio konkurso žiuri narys 1970 m., kai jį laimėjau. Kai su žmona emigravome (1975 m.), pirmiausiai nuvykome į Italiją, tuomet Mortari mums visapusiškai padėjo.

Daugelyje šalių turiu pažįstamų kompozitorių, o tarp jų – mylimų draugų. Žinoma, pirmiausia Baltijos šalyse.

 

Atlieku įvairią muziką. 2014 m. su pianistu Ianu Fountainu išleidome čekiškos romantinės muzikos plokštelę, ji apdovanota „Echo Klassik“ prizu. Neseniai susipažinau su man nežinomais kūriniais iš lenkų repertuaro – greta Karolio Szymanowskio įrašėme Szymono Lakso 1932 m. sukurtą sonatą violončelei. Varšuvoje gimęs S. Laksas Vilniuje mokėsi matematikos, bet vėliau išvyko gyventi į Paryžių. Per Antrąjį pasaulinį karą pakliuvo į Aušvicą, bet ten buvo orkestro dirigentas ir išgyveno, mirė 1983 metais.

 

Pernai pusmetį dėsčiau Los Andžele, kur gyvena mano sūnus, tad gavęs pasiūlymą padirbėti vieną semestrą su malonumu nuvykau. Ir, žinoma, susipažinau su vietiniais kompozitoriais. Tarp jų – lietuvė Veronika Krausas. Tiesa, ji niekada nėra buvusi Lietuvoje – gimė Australijoje, gyveno Kanadoje ir jau apie 20 metų yra Pietų Kalifornijos universiteto (USC) profesorė. O tame universitete juk dirbo Jascha Heifetzas, Grigorijus Piatigorskis – sėdėjau ant G. Piatigorskio kėdės!

 

Galbūt įspūdis, kad ypač domiuosi lietuvių muzika, susidaro ir todėl, kad Vilniuje surengtuose koncertuose „Geringas ir draugai“ atlikome nemažai XX a. Lietuvos autorių kūrinių. Sumanėme pagroti klasikų kūrinius su jų palikuonimis: su pianistu Jurgiu Karnavičiumi atlikome jo senelio, kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus muziką, su Roku Zubovu – M. K. Čiurlionio opusus, su Birute Vainiūnaite – Stasio Vainiūno kūrinį, su Indre Baikštyte grojome jos senelio E. Balsio opusus, su Justu Dvarionu – Balio Dvariono muziką, griežiau ir Juozo Karoso „Dainą be žodžių“. Taip pat labai džiaugiuosi, kad spalį A. Šenderovo jubiliejiniame koncerte galėjau visą vakarą griežti man parašytus kūrinius. Lapkričio pradžioje dirigavau Vytauto Laurušo jubiliejinį koncertą, kuriame nuskambėjo dvi pasaulinės premjeros bei jo „Symphonietta“. Beje, šį kūrinį su LKO atlikome taip pat Ispanijoje ir Islandijoje. Dirigavau ir naują V. Laurušo Koncertą violončelei ir styginių orkestrui „Drammatico musicale“, solistas buvo mano mokinys Vytautas Sondeckis.

 

Parengė Beata Baublinskienė

David Geringas baleto repeticijoje LNOBT. M. Aleksos nuotr.
David Geringas baleto repeticijoje LNOBT. M. Aleksos nuotr.