7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kultūra kaip fonas

Keli štrichai iš Italijos

Monika Krikštopaitytė
Nr. 42 (1148), 2015-11-27
Dailė
Vincent van Gogh, „Pieta (pagal Delacroix)“. 1889 m.
Vincent van Gogh, „Pieta (pagal Delacroix)“. 1889 m.

Florencijos centre, tarp Senojo tilto ir įspūdingos katedros, turistų magistralėje stūksantys Strozzi rūmai lankytojų nestokoja. Jie patys yra vienas ryškesnių renesanso architektūros pavyzdžių, o ir gatvės prašmatnumas neleis nukrypti nuo kurso. „Omega“, „Gucci“, „Montblanc“, „Louis Vuitton“ ir panašios vitrinos diktuoja toną, kuris, regis, paveikė ir Strozzi rūmuose veikiančios parodos logiką. Visas miestas mėlynuoja nuo parodos „Dieviškas grožis. Nuo Van Gogho iki Chagallo ir Fontanos“ („Divine Beauty from Van Gogh to Chagall and Fontana“) plakatų. Jame – Van Gogho auksaplaukis Kristus, toks panašus į jį patį, Marijos motiniškai glaudžiamas po Nukryžiavimo. Lengva nudžiugti, kad pažinai vieno populiariausių pasaulio dailininkų manierą, bet parodoje kūrinį sunku aptikti. Nepatikėtumėt, kokio jis mažumo. Jei ne lankytojų tirštumas, būčiau garantuotai praėjusi. Mano galva, sukurti įspūdį, kad rūmuose laukia kone Van Gogho paroda, nėra labai sąžininga. Lygiai kaip ir „Omega“ laikrodžių parduotuvėje tikinti, kad tapsi unikalus kaip Danielio Crage’o vaidinamas Džeimsas Bondas. Kaip ir žadėti dideles nuolaidas, nors tik bandoma atsikratyti per brangiu ir nepopuliariu drabužiu. Tai tik rinkodara. Teisėta melagystė – reklama.

Vis dėlto į parodą susigundžiau ne dėl Van Gogho, jis Florencijos, t. y. renesansinio miesto, kontekste kažkoks truputį ne į temą, o dėl pavadinimo – „Dieviškas grožis“. Nuo jo mano menotyrinė fantazija pašėlo, juk čia užkoduotas paradoksas – tai, kas dieviška, turi būti tarsi ir nepavojinga, o grožis juk – gundymo, kaltės ir kančių brolis. Ten galėtų būti parodyta grožio sampratos kaita ir interpretacijos, svyravimas tarp blogio ir gėrio, visokios keistos jos emanacijos. Štai iš lietuviškų pavyzdžių puikiai tiktų prieš gerą dešimtmetį per Dailės akademijos praktiką matyti Šiluvos angelai jaunų moterų pavidalu, taip išdažytais veidais ir papurentomis šukuosenomis, kad močiutė į šokius taip atrodančios anūkės neišleistų (bandžiau išvengti žodžio „pornografija“). Kitaip tariant, tokia tema galėtų būti vaizdų kontekstų ir keisto jų susikryžminimo puota.

Deja, parodoje nieko panašaus neteko pamatyti. Kaip paaiškėjo, ekspozicija yra vienas iš Penktosios vyskupų konferencijos renginių. Absoliučiai valdiška. Paveikslai sukabinti pagal ikonografiją. Štai Švč. Mergelė Marija su kūdikiu: keli žymūs pasaulio autoriai, keli įvairaus žymumo italai. Toks pat rinkinukas ir kitose – Paskutinės vakarienės, Nukryžiavimo ir kt. salėse. Daugių daugiausia, ką paroda gali nuveikti, tai pratinti ganytojus prie naujos raiškos. Tiesa, tas naujumas jau beveik šimto metų, bet ikonografija keičiasi daug lėčiau nei drabužių mados. O dėl turistų, kad ir kur pasisuktum, vardijamos žymesnių autorių pavardės. Visi už vieną kainą...

Menotyrai ten veikti nėra ko, nebent sėkmės atveju lopyti išsilavinimo spragas, džiaugtis atskirais kūriniais, bet ne parodos visuma. Chagalas kaip visada nuostabus, jis net nukryžiuoti sugeba pozityviai, taip šviesiai; įsiminė Stanley Spencerio „Paskutinė vakarienė“ (1920), nes atrodė, kad apaštalai vakaroja priepirtyje ir į akis labiausiai krenta paveikslo centre kantriai ištapytos visų pėdos, su visais pirščiukais. Niekada iki šiol nebuvau mąsčiusi apie jų kojas, o pirštų apžiūrinėjimas sceną pavertė kažkokia labiau žmogiška. Tik vėliau svarsčiau, kaip kuratoriai čia įdiegė „dievišką grožį“. Kūrinio etiketė bylojo tik apie religinio vaizdo atsinaujinimo pastangą. Tiesą pasakius, parodos reklaminis filmukas patrauklesnis už parodą.


 

Čia pat prisiminiau kitą parodą – „Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio“ Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje – reklamuojantį filmuką. Jame daugiau verčiančių susimąstyti apie vaizdo prigimtį klausimų nei visoje „Dieviško grožio“ ekspozicijoje. Mane ištiko sunkiai nuslepiamas provincialės išdidumas, kad mūsų parodos geresnės. Profesionaliai rengiamos ir nepainiojamos su religine funkcija, nors pamaldžiam žmogui irgi yra kur akis paganyti. Turint galvoje, kad Italijoje eilinėse bažnyčiose kabo šedevrai, o pasaulio muziejai negaili skolinti žymių darbų, Lietuvos ištekliai atrodo gana kuklūs. Tačiau vien dabar Bažnytinio paveldo muziejuje veikiančios dvi parodos „Susimąstęs Kristus“ ir „Kolekcininko kabinetas“ atrodo nepalyginamai įdomiau. Įdėtu darbu ir ekspozicijos sumanymu. Galbūt italams tingu stengtis, juk ir taip žmonių pilna, „ciūgais“ eina, galbūt jie pavargo būti asmenukių (selfių) fonu. Panašu, kad visa kultūra greitai bus vien tik tam ir naudojama. Tokiu atveju atsilaikyti, o gal ir nugalėti tegalės portretas. Tik dviem akims susikovus išaiškės, katras iš jų fonas. Šitą viltį dovanojo Ravenos mozaikos. Nemirksintys, romūs veidai iš V amžiaus.


 

Paroda „Susimąstęs Kristus“ veikia iki 2016 m. sausio 30 d., „Kolekcininko kabinetas“ – iki 2016 m. vasario 27 d.; „Dieviškas grožis“ – iki 2016 m. sausio 24 d.

Vincent van Gogh, „Pieta (pagal Delacroix)“. 1889 m.
Vincent van Gogh, „Pieta (pagal Delacroix)“. 1889 m.
Marc Chagall, „Baltas nukryžiavimas“. 1938 m.
Marc Chagall, „Baltas nukryžiavimas“. 1938 m.
Stanley Spencer, „Paskutinė vakarienė“. 1920 m.
Stanley Spencer, „Paskutinė vakarienė“. 1920 m.