7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Keisti kitus

(Ne)laisvės apraiškos vilnietiškame teatro pasaulyje

Milda Brukštutė
Nr. 42 (1148), 2015-11-27
Teatras
„Dievas yra DJ“. T. Ivanausko nuotr.
„Dievas yra DJ“. T. Ivanausko nuotr.

Pastaruoju metu teatras vis kalba, užsimena apie laisvę: žodžiais, ženklais, eilėmis, erdvėmis. Šios dažnos, bet ganėtinai smulkios apraiškos beveik visada atrodo labai dviprasmiškai, o tai norom nenorom skatina susimąstyti. Gal ne tiek apie laisvę ar ėjimą į ją, kiek apie kažin kokią ne visai apčiuopiamą beprasmybę. Kiek apskritai laisvas žmogus norėtų sėdėti teatre ir kartu su vaidmenyse įkalintais aktoriais mąstyti apie laisvės ir nelaisvės išraiškas?

Noras išsiveržti iš uždaros teritorijos, kambario, tėvynės ar scenos, ieškant naujų erdvių ir žiūrovų, perkelia neramų ieškotoją kartu su visais jo kompleksais kur nors ne čia. Tas ne čia laimės ieškančiam herojui suteikia ne tik naujų progų ir galimybių, bet ir leidžia pasinerti į išlaisvinantį, nuo atsakomybės atleidžiantį nesusipratimą, tampantį likimu. Dažniausiai toks individo patekimas į nelaisvės pinkles ir yra būdas suvokti, kas yra laisvė, nes ji, kol lengvai pasiekiama, yra ne apmąstymų šaltinis, o tik buvimo dalis.

Naujose teatro patalpose, pavadintose „House of Puglu“, buvo rodomas meninio sindikato „Bad Rabbits“ spektaklis „Vienatvė. 1991“. Daug kam, matyt, buvo smalsu ne tik pamatyti spektaklį, bet ir apžiūrėti naująsias patalpas (Vilniaus g. 16), esančias buvusiame „Sattos“ klube. Čia iš tiesų justi žavaus susijaudinimo ir, sakykime, laisvės kvapas – taip jau nutinka, kai jauni žmonės ima valdžią į savo rankas. Ir dabar tie jauni žmonės šaukia „veik!“ beveik kiekvienam, jų durys atviros, rodos, visiems, gebantiems susimokėti nebaisiai didelį nuomos mokestį. Iš dalies tai gerai, nes galų gale bus proga susijungti visiems teatro užtarėjų stokojantiems benamiams ir galbūt prasiveržti su nauja jėga. Jiems nebeteks jaustis svetimiems, pavyzdžiui, vos vienam vakarui patekus į „Menų spaustuvės“ ar Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną, t.y. nereikės jaustis svečiu ten, kur kitiems – namai; „House of Puglu“ visi dirba panašiomis sąlygomis. Kita vertus, šiems svečių namams kyla grėsmė tapti vieta be veido, kurioje klesti saviveikla. Lyg ir neturėtų taip būti ir daug maloniau būtų teigti atvirkščiai, bet visgi – laisvė ir kokybė ne taip jau ir dažnai susitinka.

Panašios mintys kyla mąstant apie tai, kad Audronis Liuga neteko savo, LNDT teatro meno vadovo, pareigų. Tenka prisiminti, kad aš pati per pastaruosius metus daug kartų kritikavau A. Liugos veiklą, rašydama apie šio teatro pastatymus. Tačiau tai susiję ne tik su tos veiklos kokybe, bet ir su tuo, kad gilintis į ją man visuomet buvo įdomu. Ir kol kas nežinia, ar teks džiaugtis LNDT, per penkerius Liugos kadencijos metus tapusiu uždaresniu ir mažiau nepajudinamai tiksliu, atsivėrimu, ar su liūdesiu stebėti jo savitumo, konceptualumo baigtį; naujuose teatro ateities planuose galima įžvelgti ir viena, ir kita.

Grįžkime prie „Bad Rabbits“ spektaklio, nuo kurio ir pradėjau. „Vienatvėje. 1991“ labai dažnai minimas žodis „laisvė“. Grynas, niekuo nepridengtas, jis kelia didžiulį nepasitikėjimą. Vos 1991 metais gimęs jaunuolis, besididžiuojantis savo laisve ir kartu besikremtantis dėl savo mamos nelaisvo gyvenimo būdo, atrodo mažų mažiausiai infantilus. Nors taip, toji laisvė paskaitos forma apžvelgiama įvairiais būdais – ir kaip atsakomybės, vienatvės, sąmoningumo našta, ir kaip apskritai sąlyginis dalykas. Publika, matyt, dėl to, kad vaikšto į teatrą, taip pat savavališkai priskiriama prie laisvųjų. Įdomu tai, kad šiame spektaklyje ji – kaip reta supančiota. Žiūrovai čia atakuojami telefonų žinutėmis (prieš spektaklį kiekvieno paprašoma pasakyti savo numerį), kuriomis jie, atsitiktinumo (?) tvarka anonimiškai (o tai rodo kūrėjų bailumą) iškviečiami į sceną. Atsidūrę priešais žiūrovus jie patenka į dar didesnės nelaisvės pinkles, mat yra priversti (žodis gal kiek per riebus) sakyti jiems iš anksto paruoštą tekstą, taip ir nepridurdami nieko savo. Taip, nors ir bandydami pasirodyti šį tą išmaną apie žmogaus laisvę, ką byloja jau pats kalbėjimo, kaip paskaitos skaitymo, būdas, kūrėjai įvairiomis, tikėkimės, nors retkarčiais tyčinėmis dviprasmybėmis suteikė progos pamąstyti apie įvairias laisvės simuliakrų formas.

Netrukus po to OKT / Vilniaus miesto teatro Studijoje įvyko jaunos režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Dievas yra DJ“ pagal Falko Richterio dramaturgiją premjera. Čia buvo analizuojami tos pačios begalinės laisvės padariniai – nebelieka nieko tikro, net pats gyvenimas tampa tik eiliniu projektu. Šiuo atveju, deja, pats spektaklis atrodo mažiausiai tikras: kažin ar įmanoma patikėti kūrėjų nuoširdumu, kai per daugiau nei dešimtį metų kiekvienas norėjęs spėjo pasakyt savo nuomonę šiuo klausimu. Tai jau antras F. Richterio pastatymas šį sezoną toje pačioje Studijoje (dar buvo Artūro Areimos „Po ledu“). Toks pat tvarkingas, laiko patikrintas ir nekeliantis abejonių savo teisumu. Regis, tuoj bus sunku prisiminti, kad dar ne taip seniai ši erdvė ketino atsiverti drąsiems, rizikingiems eksperimentams ir neprognozuojamiems, atsakomybės naštos dar taip neprislėgtiems jauniesiems kūrėjams. Gal laisvės ir kantrybės ištekliai čia jau palaipsniui senka ir todėl vietos telieka nelaisvai, bet užtat kiek labiau užtikrintai nuvalkiotos temos analizei ir gerokai gyvesniems paties Oskaro Koršunovo darbams?

Na, o dar vienai, kiek vyresnės kartos režisierei Gabrielei Tuminaitei dėl vietos tikrai nereikia jaudintis – Vilniaus mažajame teatre jai suteikiamos visos galimybės. Ir ji, jomis naudodamasi, tarytum tęsia tai, ką pradėjo praėjusiais metais statydama Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“: vėl pasirenka scenai pritaikyti ne itin lengvą lietuvišką kūrinį – šį kartą Paulinos Pukytės 2013 m. išleistą dialogų ir monologų knygą „Bedalis ir labdarys“ – ir bando kalbėti apie lietuvišką mentalitetą. Herojų laisvės paieškos ir jos praradimas čia, kaip ir ankstesniuose dvejuose pastatymuose, siejasi su užsieniu (spektaklyje „Dievas yra DJ“ tai – visas pasaulis, o pagrindinis „Vienatvės. 1991“ nelaisvės pavyzdys – lietuvė Motina, gyvenanti Londone), tik šįkart tas užsienis, tarytum likimas ar pagrindinis veikėjas, iškeliamas į pirmą planą, aukščiau už patį žmogų.

Atsisakydama inscenizacijos autoriaus ir taip išlaisvindama teatrą iš siužeto pinklių, režisierė stumia aktorius (Larisa Kalpokaitė, Almantas Šinkūnas, Josif Baliukevič, Daumantas Ciunis, Aura Garmutė, Agnė Kiškytė, Tomas Kliukas, Elžbieta Latėnaitė, Gintarė Latvėnaitė, Vilija Ramanauskaitė, Tomas Rinkūnas, Tomas Stirna, Agnė Šataitė, Mantas Vaitiekūnas) į kiek nepatogią padėtį. Jie čia ir patys svarbiausi, ir nieko nepešę. Tokie nei pliki, nei prisidengę. Geriau tiems, kuriems pavyko sukurti kiek linksmesnį, atpažįstamą charakterį, o tragiškieji veikėjai taip ir liko be veido, – juk dažnai šiame Pukytės tekste girdime labiau kalbos, nei žmonių istorijas. Labiausiai pasisekė Elžbietai Latėnaitei ir Daumantui Ciuniui, mat jie čia – jungiamoji grandis – tvarka, teisingumu, emigrantais besirūpinančios kontoros tarnautojai. Verta pasakyti, kad scenos sujungtos gana sklandžiai, gerokai tiksliau ir išraiškingiau nei „Dėdžių ir dėdienių“ pastatyme, gaila tik, kad pačioms scenoms šį kartą nebuvo skirta pakankamai dėmesio.

Prieš tai minėtuose spektakliuose kūrėjai bandė dangstytis interaktyvumu, telefonais, arbata, maistu ar nuogu kūnu. Tuminaitė, kaip Mažajam teatrui ir priklauso, renkasi estetiškesnį sprendimą ir ne tik visas spragas, bet apskritai viską stengiasi užkaišyti kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio muzika. Kad ir kokia graži ji būtų, nuolat jai sukantis, garsėjant ir tylant pasidaro sunku tą grožį vertinti, ką jau kalbėti apie tai, kad spektakliuose yra scenų, kurioms suskambėti gyvybiškai reikia tylos.

Teatrui, pradėjusiam gręžtis jau ne į save, o į savitais būdais laisvės ieškantį, bet per nežinojimą supančiotą žmogų, dar trūksta drąsos atsiverti, nesidangstyti ir leisti sau būti silpnesniam. Ne tik tiesa, bet ir klaidos gali būti nuvalkiotos arba įdomios, atsargiai dviprasmiškos, vedamos noro patikti arba smalsiai, įžūliai ir nuoširdžiai provokuojančios žiūrovus bei kompromituojančios pačius kūrėjus. Apie laisvę prabilusiam teatrui to norėtųsi ir palinkėti – nebesidangstyti dėmesį trumpam atkreipiančiomis priemonėmis, o veikti, net jei, kaip tuomet galėtų paaiškėti, pro šalį. Antraip visos teatre paliečiamos prasmingos temos gali likti tik beprasmėmis pastangomis ne keistis, o keisti kitus.

„Dievas yra DJ“. T. Ivanausko nuotr.
„Dievas yra DJ“. T. Ivanausko nuotr.
„Dievas yra DJ“. T. Ivanausko nuotr.
„Dievas yra DJ“. T. Ivanausko nuotr.
„Dievas yra DJ“. T. Ivanausko nuotr.
„Dievas yra DJ“. T. Ivanausko nuotr.
„Bedalis ir labdarys“. L. Vansevičienės nuotr.
„Bedalis ir labdarys“. L. Vansevičienės nuotr.
„Bedalis ir labdarys“. L. Vansevičienės nuotr.
„Bedalis ir labdarys“. L. Vansevičienės nuotr.
„Bedalis ir labdarys“. L. Vansevičienės nuotr.
„Bedalis ir labdarys“. L. Vansevičienės nuotr.