Naujas Vyčio Jankausko šokio teatro spektaklis „Akloji dėmė“, parodytas „Menų spaustuvėje“ lapkričio 27 d. – vizualinės kūrybos ir jos suvokimo tyrimas. Jame dalyvaujantys žiūrovai gali ne tik stebėti scenoje pateikiamą sąlyginį dviejų šokėjų santykių modelį, bet ir pasitikrinti savo pačių santykį su šiuolaikiniu šokiu, vis labiau artėjančiu prie tarpdalykinių, atviros plastinės sistemos meninių eksperimentų, kuriuose tradicinės laike suvokiamo kūrinio koordinatės nebetenka prasmės.
Spektaklio pradžia ir pabaiga tampa sąlyginiais taškais, skirtingai suvokiamais kiekvieno, kuris pasiryžta šiame eksperimente dalyvauti. „Akloji dėmė“ prasideda dar iki žiūrovams pravėrus salės duris, ir tai jau seniai įtvirtinta teatro kūrinio laisvė. Lygiai kaip ir neutrali erdvė, neturinti jokių vizualinių akcentų – šokėjo kūnas tampa ir scenografija, ir kostiumu, ir rekvizitu. Paprasti Jolandos Imbrasienės drabužiai ne tik aprengia šokėjas Giedrę Kirklytę ir Rūtą Butkus, bet ir paverčia jas judančiais objektais, vaizdais ir vaizdiniais, tikrais ir įsivaizduotais įspūdžiais, migruojančiais po žiūrovų „akląsias dėmes“. Kontakto siekis ir jo vengimas, iš(si)vilkimas ir ap(si)vilkimas juodais apsiaustais yra pagrindinis dramaturginis siūlas, ant kurio veriama abstrakti spektaklio forma. Šokėjų judesiai formuoja atskiras erdvines struktūras bei bendrą drauge kuriamą veiksmų ir atoveiksmių sistemą, tam tikrą prievartinio bendravimo modelį, kuris, netikėtai projektuojamas asmeninėje patirtyje, paaiškina įkyrių, nenorinčių paleisti reginio ir vyksmo įspūdžių kilmę. Antrinę spektaklio dalyvių bendravimo tikrovę kuria Le Fou vaizdo projekcijos.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Klaipėdos jaunimo teatras gruodžio 13 d. uostamiesčio publikai pristatys antrąją sezono premjerą – „Šauktiniai“. Naujasis KJT darbas pirmą kartą klaipėdiečiams bus parodytas kelios savaitės prieš sudarant antrąjį šauktinių į privalomąją karo tarnybą sąrašą.
Šauktinių grąžinimas jau sulaukė daug atgarsių visuomenėje ir kultūros sferoje, tačiau kūrėjai žada pateikti savo viziją ir nuomonę šia tema. Pasak kūrybinės grupės, premjera išsiskirs iš KJT repertuaro savo forma ir asmeninio aktorių indėlio svarba.
„Imtis šauktinių temos dar pavasarį mus paskatino privalomosios karinės tarnybos grąžinimas ir reali galimybė, kad aktorių trupės vyrai bus pašaukti tarnauti. Tokia ateities vizija paskatino diskusijas apie šauktinių padėtį, savijautą, apie idėjinę kariuomenės problematiką. Šios diskusijos lėmė, kad nusprendėme nesiimti konkrečios dramaturgijos, o pradėjome patys rinkti medžiagą būsimam spektakliui. Dabar liko kelios paskutinės savaitės intensyvioms repeticijoms, o po jų susitikimas su žiūrovais. Tikimės, kad premjera paskatins dar kartą aptarti šią temą iš skirtingų požiūrio taškų.“ – sako „Šauktinių“ kūrėjai.
![]() |
Gruodžio 3, 4 ir 8 dienomis „Menų spaustuvė“ pristato ketvirtąją ir paskutinę šių metų programos „Atviros erdvės“ jauniesiems menininkams premjerą – mono spektaklį klounados stilistika „Klai_Da“. Dėmesio – spektaklis, paremtas absurdo cirko elementais, nėra skirtas vaikams ir yra pažymėtas N-14 ženklu. „Klounas nėra išimtinai vaikiškas personažas, klounai esame mes visi“, sako spektaklio autorė Indrė Lencevičiūtė, aktorės karjerą pradėjusi Vido Bareikio režisuotuose „No Theatre“ spektakliuose, o pastaruosius kelis metus intensyviai dalyvaujanti Gydytojų klounų veikloje bei edukacinėje programoje.
Valstybinis jaunimo teatras kviečia mažuosius žiūrovus į jau antrąjį spektaklį apie vieną populiariausių vaikų herojų – Kakę Makę. Premjera pagal naujausią Linos Žutautės knygelę „Kakė Makė ir pavogtas laikas“ vyks gruodžio 5, 6, 18 d., 12 ir 15 val. Kaip ir praėjusį kartą, spektaklį režisuoja Virginija Kuklytė, o pagrindinį vaidmenį kuria aktorė Dalia Morozovaitė. Taip pat vaidina aktoriai: Aušra Pukelytė, Giedrius Arbačiauskas, Ignas Ciplijauskas, Aleksas Kazanavičius, Simonas Storpirštis ir Šarūnas Gedvilas. Scenografiją kuria teatro dailininkas – butaforas Simonas Dūda, kostiumus – Vita Eidimtaitė, choreografiją ruošė aktorė ir šokėja Sigita Mikalauskaitė. Spektaklio kompozitoriai – Eglė Sirvydytė ir Martynas Gailius.
![]() |
Festivalis „Vilnius Mama Jazz“ kasmet vis keičiasi, plečia veiklą ir tampa panašesnis į įvairiaspalvę meno mugę. Nacionalinio dramos teatro fojė ir salėje ištisai vyksta koncertai ir jam session, tiesioginės TV diskusijos, veikia parodos, galima įsigyti CD, vinilo plokštelių, natų ir knygų, paskaityti žurnalų, užkąsti ir atsigerti, pasišnekėti, žodžiu, visą savaitgalį neišeidamas gyventi teatre. Ir dar, kas labai svarbu – viską, išskyrus pagrindinės scenos koncertus, gali išgirsti ir pamatyti nemokamai. Dar labai malonu, kad nors ir neturime nei nuolatinio džiazo klubo, nei šiam žanrui skirto spaudos leidinio, nei aiškesnės bendraminčių susibūrimo vietos, festivaliai randa galimybę bendrauti. Štai šiemet per festivalį „Vilnius Mama Jazz“ teatro fojė papuošė puiki Birštono džiazo festivalio plakatų paroda (autorius Rimvydas Kepežinskas). Ją drauge su autoriumi atidarė Birštono džiazo festivalio vadovas Zigmas Vileikis. Gera nuotaika, gražūs garsai ir vaizdai. Pavadinčiau tai džiazo muge, bent jau jos pradžia. O kas žino, gal ir mes kada nors ją turėsime?
Labai malonu, kad šiame festivalyje vis daugiau jaunų džiazo muzikantų gauna galimybę pristatyti savo kolektyvus, naujas programas. Na, jeigu ne pagrindinėje scenoje, tai fojė, kurioje irgi labai jauku ir gali prisikviesti savo publiką į nemokamus koncertus. Jau pirmasis mokytojo Vytauto Labučio kolektyvas „Silent Blast“ nuteikė labai saulėtai, nes šis žmogus moko jaunuolius ne tik groti, valdyti instrumentą, bet ir suprasti tai, ką jie groja, sužinoti daug muzikoje slypinčių dalykų ir suvokti, kad svarbi ir technika, ir protas, ir jausmai, ir žinios. O kur dar patirtis muzikuojant su tokio meistriškumo muzikantu koks yra Vytautas Labutis, juolab kad jis tavo mokytojas? Donato Petreikio kolektyvas pradžiugino darniu susigrojimu, subtilia mąstysena, tvirtu boso pagrindu, kurį kuria Eugenijus Kanevičius. Smagu buvo išgirsti vis augantį Pauliaus Volkovo meistriškumą. Kaip visada gražiai ir skoningai klasikinio džiazo temas interpretavo grupė „Made in 234“, o tradicinę muziką grojančio kolektyvo „Broma Jazz Orchestra“ skambesiui gražiai padėjo dainininkė Aušra Paliušė. Mažojoje scenoje, brolio Dominyko ir tėčio Petro Vyšniauskų padedama, labai maloniai debiutavo Marija Vyšniauskaitė, kuriai dainavimas yra hobis, tačiau jos balsas, frazuotė ir tradicinio džiazo pojūtis verčia suklusti. Galingai suskambo LMTA bigbendas, jungiantis didžiąją dalį Lietuvos džiazo jaunimo, jaunatviškai ir profesionaliai pagrojo Jievaro Jasinskio grupė „Reinless“, pradžiuginusi ne tik profesionaliu, galingu muzikavimu, bet ir skambiomis, nuotaikingomis kompozicijomis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Praėjusį penktadienį oficialiai pranešta, kad 2015 m. rugsėjo 5 d. mirė Setsuko Hara – japonų aktorė, vaidinusi ne viename Yasuhiro Ozu ir Akiros Kurrosawos filme. Jai buvo 95-eri. Filmuotis ji pradėjo būdama penkiolikos metų, iš kino pasitraukė 1963-iaisiais.
Setsuko Hara buvo viena mylimiausių japonų aktorių. Ji laikoma japonų kino aukso amžiaus simboliu ir įkūnijo idealią moterį. Aktorė išgarsėjo subtiliais moterų, kurios turi rinktis iš pareigos šeimai ir noro eiti savo keliu, portretais. Tokias herojes ji kūrė ir garsiausiuose Ozu filmuose „Tokijo istorija“ bei „Vėlyvas pavasaris“.
Pirmą didelį vaidmenį aktorė suvaidino 1937 m. bendrame japonų ir vokiečių gamybos filme „Samurajaus duktė“ („Atarashiki tsuchi“, rež. Armold Fanc, Mansaku Itami). Pasirodžiusi ne viename karo propagandos filme, ji nusifilmavo pirmajame pokariniame Akiros Kurosawos filme „Negaila mūsų jaunystės“ („Waga seishun ni kuinashi“, 1946), nukeliančiame į 4-ojo dešimtmečio Japoniją. Filmo pagrindas buvo japono, kuris bendradarbiavo su rusų šnipu Richardu Sorge, istorija. Aktorė suvaidino idealistę profesoriaus dukterį. Su Kurosawa ji vėl susitiko 1951-aisiais filmuojant „Idiotą“ (pagal F. Dostojevskį).
![]() | ![]() |
„Kodėl repertuare nėra Eduardo Balsio „Eglės žalčių karalienės“?“ – pokalbyje klausė Aliodija Ruzgaitė („Kultūros barai“, 1989, Nr. 5). Baleto kritikės nuomone, svetimais darbais nacionalinio baleto nesukursime, o galvodami apie naujuosius neužmirškime ir senųjų. Lapkričio 20 d. Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje Lietuvos publikai buvo pristatytas jau ketvirtasis Eduardo Balsio veikalo inscenizacijos variantas. Iš kitų jis išsiskyrė „žvilgsniu iš šalies“, nes sukurtas jaunų Didžiosios Britanijos menininkų. Tai choreografas George’as Williamsonas, dailininkė Louie Whitemore, šviesų dailininkas Howardas Hudsonas. Statytojų būryje „savas“ tik dirigentas David Geringas, kilęs iš Lietuvos.
Pokario baletus, taip pat E. Balsio „Eglę...“, 1960 m. pastatė baletmeisteris Vytautas Grivickas – ryškus draminio baleto šalininkas. Daug dėmesio jis skyrė nuosekliai siužeto plėtotei, šokėjų vaidybai. Prisimename ir tuomet įspūdingą jo interpretacija grindžiamą ekranizuotą baleto versiją – iki šiol vienintelį lietuvišką filmą baletą (1965; LMIC kūrinių sąraše, Osvaldo Balakausko „Zodiakas“ (1986) taip pat vadinamas filmu baletu, jo muzika 1995 m. panaudota kino koliažui). E. Balsio filmo baleto muzikos redakcija, kurią atliko pats kompozitorius, grindžiamas ir naujasis šių metų pastatymas. Pradinę partitūrą sudarė keturi veiksmai su prologu ir epilogu. IV veiksme kompozitoriaus labai išplėtota Joninių scena statytojų ir anksčiau buvo „apeinama“, trumpinama. Šįkart jau nuo 2014 m. gruodžio bendradarbiaujantys dirigentas Martynas Staškus ir britų choreografas siekė sukurti kompaktišką ir edukacinius tikslus atitinkantį dviejų dalių spektaklį, patrauklų įvairaus amžiaus žiūrovams. Anot M. Staškaus, buvo sutrumpintas prologas, III veiksmo Žalčio pasveikinimo scena (išbraukus tik vieną charakterinį šokį). Trečiame veiksme atsisakius Raganos personažo sutrumpėjo ir su ja susijusios muzikos trukmė. M. Staškus pabrėžia, kad naujo baleto pastatymo dramaturgija koreguota pagal E. Balsio atliktus pataisymus kuriant filmą baletą. Pastarojo trukmė – 65 minutės, naujai pastatytas baletas tapo dviejų veiksmų, jų trukmė – 95 minutės. Rengiant ir atliekant naują E. Balsio baleto muzikos interpretaciją, kūrybiškai bendradarbiauja net keli dirigentai. Svarbią pradžią padarė M. Staškus, ją plėtojo ir premjerai baletą parengė David Geringas, vėliau prie jo grįš M. Staškus, diriguos ir Modestas Barkauskas. Pasidžiaugę premjeriniu muzikos skambėjimu ateityje turėsime galimybę palyginti įvairias interpretacijas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šiais metais pasirodęs Romualdo Požerskio albumas „Paskutinieji namai“ ir spalio pradžioje Hamburge, galerijoje „Mare liberum“, atidaryta to paties pavadinimo fotografijų ciklui skirta paroda atrodo kaip savaime suprantami įvykiai, bylojantys apie ilgalaikį humanistinės fotografijos įsitvirtinimą Lietuvos kūrybinės fotografijos scenoje. Jie taip pat rodo neblėstantį dėmesį šios Lietuvos fotografijos krypties atstovų darbams už mūsų šalies ribų. Tačiau atsiribojus nuo įprasto ir todėl šiandien jau mažai ką bepaaiškinančio tokios fotografijos apibūdinimo „klasikos“ vardu, kyla klausimai, į kuriuos nėra savaime suprantamų atsakymų. Kodėl prieš tris dešimtmečius senelių namuose Lietuvoje sukurti darbai šiandien įdomūs ne tik Lietuvoje?
Viena iš to priežasčių yra pati humanistinės fotografijos esmė – tokia fotografija lengvai suprantama vaizdų kalba pasakoja apie visiems žmonėms bendras patirtis. Kaip prisimena Požerskis, mintis fotografuoti senelių namuose jam kilo baigus seriją apie vaikų ligoninę. Fotografas savo kūryboje siekė parodyti universalų gyvenimo ciklą, vaizdais kalbėti apie gimimą ir mirtį kaip neišvengiamus žmogaus gyvenimą įrėminančius įvykius. Vaikų ligoninėje skausmas ir drama veda į gyvenimą, o senelių namuose praleidžiamas gyvenimo tarpsnis, kai „kūnas kriošta, o dvasia turi ruoštis paskutinei kelionei“ (Skirmantas Valiulis, „Apie fotografiją“, 2011, p. 347).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Sekmadienio vakarą (29 d. 21 val.) BTV pradeda serialą, kuris dar nerodytas sukėlė tarptautinį skandalą ir papiktino Maskvą. Tai brangiausias visų laikų norvegų serialas „Okupuoti“, jame Europos Sąjungos prašymu Rusija okupuoja Norvegiją. Serialo idėja 2008-aisiais, dar gerokai prieš Rusijai aneksuojant Krymą, kilo populiariam detektyvų rašytojui Jo Nesbø.
Kodėl seriale ES nusprendžia, kad būtina įsikišti į Norvegijos gyvenimą? Ten į valdžią ateina radikalūs ekologai, kurie dėl klimato krizės uždaro naftos ir dujų gavybą. Tarptautinės bendruomenės vardu kalbanti ES nori, kad rusai vėl pradėtų išteklių gavybą. Norvegija iš tikrųjų yra viena iš trijų didžiausių Europos naftos ir dujų tiekėjų, tad toks scenarijus neatrodo fantastiškas. Okupacija vyksta gana sklandžiai: karas nekyla, norvegai išsaugo savo turtus ir gyvenimo būdą, nesikėsinama į asmeninę piliečių laisvę. Tačiau mėnuo po mėnesio situacija vis dėlto keičiasi. Detektyvinė „Okupuotų“ intriga intensyvėja, tarp filmo veikėjų atsiranda čečėnų teroristas ir pogrindžio kovotojų už šalies laisvę, valdančioji partija byra, o atpirkimo ožiu turi tapti premjeras, nors šalyje daugėja užsimaskavusių Rusijos specialiųjų tarnybų smogikų... Intriga supinta įdomiai, skirtingų socialinių grupių personažai padeda kurti įtikinamą šalies portretą. Rusijos pasiuntinę Iriną Sidorovą seriale suvaidino Ingeborga Dapkūnaitė. Iš jos herojės lūpų kartais nuskamba frazės, primenančios nesenus Sergejaus Lavrovo ar Vladimiro Putino pasisakymus. Interviu rusų dienraščiui aktorė sakė, kad filmuodamasi taip ir nesužinojo, kuo baigsis serialas, kas yra gerieji, o kas blogieji personažai.
![]() | ![]() | ![]() |
Turbūt simboliška, kad rašau praėjus dešimčiai savaičių po bienalės atidarymo. Jos pagrindinė paroda tuščiose Centrinio pašto administracinėse patalpose „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ iškelia klausimą apie informacinių technologijų sumažintos erdvės padarinį – suspaustą laiką. Apie tai kalbėjo parodos kuratorius Nicolas Bourriaud – sumažėję atstumai, sako jis, naikina santykius. Skamba paradoksaliai, bet jis teisus. Kai nebereikia gaišti laiko įveikiant atstumus (prieš dvidešimt metų būčiau turėjusi šį straipsnį užbaigti bent valanda anksčiau, kad spėčiau nunešti jį į redakciją), viską galima padaryti greičiau (laikraštis būdavo parengiamas iki ketvirtadienio 16 val., dabar – iki trečiadienio 14 val. ir išeina jau truputį pasenęs), bet visas laikas užpildomas kažko naudingo darymu, o būtinybė pereiti iš vienos vietos į kitą – tik laiko švaistymas. Į laiko šiukšlyną patenka ir santykiai su pakeliui sutiktais žmonėmis ar net su pačiu savimi. Taip prigaminama visko labai daug, niekas net nespėja vartoti. Pavyzdžiui, per tas dešimt savaičių atidaryta ir uždaryta daugybė parodų, kurias mažai kas spėjo pamatyti, prirašyta recenzijų, laikraščiui kuriant svaiginančios įvykių kaitos fantasmagoriją. Tuo metu Kauno bienalė, veikianti iki pat metų pabaigos, ramiai laukia, kol atmintis išbraukys pirminių patirčių klaidas, ištrins vienadienius įspūdžius ir pamažu sumūrys įvykio monumentą.
Juk ši bienalė – jubiliejinė, jau Tarptautinės bienalių asociacijos narė, ją rengė per 100 žmonių, vadovaujami Virginijos Vitkienės, joje dalyvauja nebesuskaičiuojamas kiekis menininkų iš viso pasaulio, atidarymas išsitęsė per tris dienas, paskui dar kelias savaites vyko edukaciniai, rezidencijų ir bendruomeninių menų renginiai. Bienalė užima ne tiktai įprastas meno erdves (Mykolo Žilinsko dailės ir Kauno paveikslų galerijas), bet ir Centrinį paštą, buvusias „Drobės“ ir Dirbtinio pluošto gamyklas. Nors parodas sieja bendradarbiavimo tinklo idėja, viską aprėpti vienu straipsniu darosi sunku. Tad veju asmeninę patirčių giją, šiuo žodžiu prisimindama ir tekstilines bienalės šaknis.
![]() | ![]() | ||||
![]() | ![]() | ![]() | |||