7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žizel iš Paryžiaus

Nacionalinės Paryžiaus operos baleto solistai Vilniuje

Helmutas Šabasevičius
Nr. 41 (1147), 2015-11-20
Šokis
Mélanie Hurel (Žizel) ir Josua Hoffalt (Albertas). M. Aleksos nuotr.
Mélanie Hurel (Žizel) ir Josua Hoffalt (Albertas). M. Aleksos nuotr.

Tragiški įvykiai, sukrėtę Paryžių lapkričio 13 d. vakarą, labai paveikė vienos iš pasaulio sostinių kultūrinį gyvenimą. Teroristinių išpuolių pasekmė – dėl gedulo kuriam laikui uždaryti muziejai, atšaukti spektakliai, koncertai. Nevyko ir vieno svarbiausių muzikos ir šokio kultūros centrų – Nacionalinės Paryžiaus operos (Opéra national de Paris) – afišose skelbti pasirodymai: Bastilijos operoje (Opéra Bastille) šeštadienį nebuvo vaidinama Gaetano Donizetti opera „Meilės eliksyras“, visi kiti muzikiniai savaitgalio renginiai, lankytojų nepriėmė istorinė Paryžiaus operos scena – Le Palais Garnier.

Būtent su Paryžiaus opera, tiksliau, jos baleto istorija ir nūdiena, susiję įspūdžiai, likę po lapkričio 6 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodyto romantinio Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“.

„Facebook“ paskyrų vaizdus dengiant prancūzų spalvomis, rašant ir tariant žodžius Je suis Paris, atmintyje iškyla šio prancūzų baleto šedevro, kuris Lietuvoje rodomas nuo 1931 metų, prancūziški štrichai. Lietuvoje spektakliuose „Žizel“ yra šokusios kelios Paryžiaus operos baleto žvaigždės: jau daugiau kaip prieš pusšimtį metų – Yvette Chauviré ir Youly Algaroffas (dar senajame teatre Jono Basanavičiaus gatvėje), vėliau – Francesca Zumbo ir Patrice’as Bartas, o visai neseniai kartu su Jurgita Dronina – Mathias Heymannas.

Paskutiniai svečiai – žvaigždės (étoile) statusą turintis šokėjas Josua Hoffaltas ir pirmoji šokėja Mélanie Hurel. Baleto mėgėjams, baleto įrašų kolekcionieriams ši balerina pažįstama iš vaidmenų choreografo Pierre’o Lacotte’o romantinio repertuaro rekonstrukcijose: Jeano Schneitzhöefferio „Silfidėje“ (pagal Filippo Taglioni choreografiją) solistė atliko Efės vaidmenį, o Ludwigo Minkaus „Pachitoje“ (pagal Marius Petipa choreografiją) šoko pirmojo veiksmo pas de trois. Baigusi Paryžiaus baleto mokyklą, nuo 1992-ųjų Hurel šoko kordebalete, o pirmosios šokėjos (première danseuse) vardą pelnė 2002 metais. Šalia vaidmenų romantiniuose ir klasikiniuose baletuose (Žizel, Silfidė, Klara „Spragtuke“, Aurora „Miegančiojoje gražuolėje“, Gamzati „Bajaderėje“ ir kt.), ji šoko neoklasikiniuose George’o Balanchine’o, Patrice’o Barto, Maurice’o Béjart’o, Williamo Forsythe’o, Sashos Waltz ir kitų spektakliuose.

Josua Hoffaltas žvaigžde tapo 2012-aisiais, atlikęs Soloro vaidmenį „Bajaderėje“; jo repertuare – pagrindiniai vaidmenys baletuose „Tuščias atsargumas“, „Romeo ir Džuljeta“, „Pelenė“, darbai šiuolaikinių choreografų Johno Neumeierio, Sashos Waltz, Nacho Duato ir kitų kūriniuose.

Mélanie Hurel – savo kūrybos apogėjų jau pasiekusi šokėja, sukaupusi didelę sceninę patirtį, suformavusi individualų santykį su Žizel vaidmeniu. Būtent vaidmeniu, o ne choreografine partija, kuri per daugiau nei pusantro šimto metų buvo tobulinama daugelio šokėjų kartų. Kuklus drabužis, pažįstamos mizanscenos – jos Žizel reakcijos pirmajame veiksme tikros, paprastos, aiškios. Ši gestais ir žvilgsniais pasakojama istorija – dar vienas štrichas amžinam patiklios meilės įvaizdžiui, kurį savaip praturtina kiekvienas šio senovinio baleto, šokamo pagal Jules’o Perrot ir Jeano Coralli choreografiją, spektaklis. Pirmojo veiksmo pradžioje savo vaidmens frazes Hurel tarė santūriai, nesirūpindama šokio ornamentais, o susitelkdama į nuotaikingas paprastos merginos būsenas. Duetai su Albertu (Hoffaltu) – sklandūs, žaismingi, atspindintys nieko bloga nenujaučiančios Žizel viltis. Variaciją – pas seul, kurią šiam spektakliui pagal Riccardo Drigo muziką gerokai vėliau sukūrė Marius Petipa, Hurel šoko tiksliai, ištvermingai atlaikydama visą šuoliukų ant pirštų galų įstrižainę ir baigiamąjį sukinių ratą.

Dramatinį talentą šokėja parodė pirmojo veiksmo pabaigoje – išraiškinga, ekspresyvi kova už mylimąjį, visu kūnu jį užstojant nuo varžovės Batildos, čia buvo nelyg kitos, nežemiškos antrojo veiksmo kovos preliudija. Žizel išprotėjimo sceną Hurel suvaidino įtaigiai, su įdomiais niuansais, silpstančią gyvybę akcentavo dviem sukniubimais, išprotėjimą – iškalbinga mimika.

Ypatingo, retai išgyvenamo dramatizmo, kuris užvaldo visus spektaklio veikėjus, šio veiksmo finalui suteikė Ilarijonas (Andrius Žužžalkinas), veiksmo pradžioje rodęs savo karštą meilę Žizel ir savaip mėginęs už ją kovoti. Talentingas artistas kuria gyvą, jaudinantį herojų, kuris nori apsaugoti sau brangų žmogų, o tragišką finalą išgyvena ypač desperatiškai – suklupęs, keliais eidamas link nebegyvos Žizel kūno, beatodairiškai atstatęs krūtinę įniršusio Alberto špagai. Šios desperacijos kupinos ir antrojo veiksmo Ilarijono scenos, jo mirtinai išsekinantis šokis su vėlėmis.

Antrasis veiksmas – kapų ir mirties valdos, tad jį kuriant reikia daug režisūrinės ir sceninės išmonės. Jau praeityje tie laikai, kai Žizel pakildavo iš kapo, o virš bauginančiai padūmavusio miško valdingai prasklęsdavo Mirta. Tiesa, rūko aparatas dabar kokybiškesnis, tačiau vien jo nepakanka norint sukurti fantasmagorišką šio veiksmo nuotaiką. O ir mirksinčios lempelės labiau primena ne baugų vėlių švytėjimą, o aitriai žalias prieškalėdines dekoracijas. Laimei, bent apšvietimas nesubuitina veiksmo, suteikia jam romantiškos paslapties jau pirmojoje Mirtos, vėlių valdovės, pasirodymo scenoje.

Šiame veiksme choreografija ir veiksmas ypač organiškai susiję, daug dėmesio turi būti skiriama darniems duetams – juk šoka žmogus ir greta jo plevenanti vėlė, todėl būtinas vaiduokliško lengvumo įspūdis. Prancūzams jį pavyko sukurti. Pirmame veiksme lengvabūdiškas ir elegantiškas Hoffaltas čia akivaizdžiai demonstravo atgailą, nepamiršdamas ir plastiško vyriško šokio efektų. Jis pasirodė ir kaip puikus partneris, sudarydamas sąlygas Žizel vėlei pleventi šalia jo grakštaus piešinio siluetais. Hurel nepiktnaudžiavo ryškiomis pozomis, vaidmens piešinį kūrė iš pustonių, – per nusvarintas rankas ir neaukštus, į priekį pasvirusius arabeskus, kurie, Hoffaltui prilaikant, kėlė lengvo skrydžio iliuziją. Elegiškųjų adagio nuotaikai atsiskleisti labai padėjo atidūs dirigento Roberto Šerveniko batutos mostai. Žizel vėlės judesių piano tapo tinkama įžanga ekspresyviam, žūtbūtiniam Alberto šokiui su puikių šuolių papliūpomis.

Nepermaldaujamos vėlių valdovės Mirtos vaidmenį raiškiai sukūrė Olga Konošenko, pirmo veiksmo valstiečių pas de deux sklandžiai ir lengvai šoko Nailia Adigamova ir Voicechas Žuromskas. Pirmą kartą Batildą vaidino Aleksandra Ivanova – ji sukūrė ryškų, muzikalų aristokratės paveikslą.

Vasaros pradžioje Lietuvos baletas po du „Žizel“ spektaklius parodė Džuhai ir Guangdžou miestuose Kinijoje – gal ši kelionė mobilizavo trupę, nes retai rodomas spektaklis (šį sezoną jį bus galima pamatyti dar vieną kartą) atrodė gyvas ir jausmingas.

Mélanie Hurel (Žizel) ir Josua Hoffalt (Albertas). M. Aleksos nuotr.
Mélanie Hurel (Žizel) ir Josua Hoffalt (Albertas). M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Melanie Hurel (Žizel), Aleksandra Ivanova (Batilda), Voldemaras Chlebinskas (Hercogas). M. Aleksos nuotr.
Melanie Hurel (Žizel), Aleksandra Ivanova (Batilda), Voldemaras Chlebinskas (Hercogas). M. Aleksos nuotr.
Olga Konošenko (Mirta). M. Aleksos nuotr.
Olga Konošenko (Mirta). M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Andrius Žužžalkinas (Ilarijonas). M. Aleksos nuotr.
Andrius Žužžalkinas (Ilarijonas). M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Žizel“. M. Aleksos nuotr.