7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gyvenimo teatrai

Lietuviškos „Scanoramos“ premjeros

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 42 (1148), 2015-11-27
Kinas
„Apie Joną“
„Apie Joną“

Lietuviai – teatro tauta. Lyg patvirtinant šį jau folkloru tapusį teiginį, pastaruoju metu galima (pa) stebėti susidomėjimą teatru lietuvių filmuose: per „Sirenų“ festivalį žiūrovams pristatyti Miko Žukausko „Trikampiui pakilus: Krystian Lupa stato „Didvyrių aikštę“, Juozo Javaičio ir Audronio Liugos „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“. Dvi „Scanoramos“ lietuviškos premjeros – taip pat apie teatrą. Tai Akvilės Gelažiūtės „Deminas: dvi tvirtovės“ ir Jokūbo Viliaus Tūro filmas „Apie Joną“. Kas lietuvių kino kūrėjams yra teatras ir ko jame ieškoma?

„Apie Joną“ – antrasis pilnametražis dokumentinis J. V. Tūro filmas „Scanoramoje“. Pokalbyje su žiūrovais Tūras sakė, kad kurti filmą apie teatro ir kino režisierių Joną Vaitkų jį paskatino vadinamoji režisieriaus legenda ir spalvinga asmenybė, jo vitališkumas. Filmu jis bandė įminti Vaitkaus mįslę. Pavadinimas iškart nurodo familiarų santykį su filmo protagonistu. Tūras filmuoja režisieriaus kasdienybę: Vaitkus vairuoja automobilį, geria kavą, klausosi radijo – Lietuvos bei regiono aktualijų ir rusiško „popso“, pjauna žolę, bendrauja su žmona. Žinoma, rodo ir profesinę erdvę – teatrą, paskaitas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kartais Vaitkus pasisako vienu ar kitu aktualiu klausimu: švietimo sistemos, aktoriaus pašaukimo, dvasinio gyvenimo, kalba apie savo „tremtį“ Rusų dramos teatre ir tautinius supriešinimus. Taip tarsi siūloma pažinti kitokį, „nelegendinį“ Vaitkų.

Todėl Tūras ir bando priartėti prie Vaitkaus kasdienybės, jo intymios erdvės, kontrapunktu montuodamas scenas iš „Karaliaus Lyro“ repeticijų, kurios atskleidžia Vaitkaus, kaip kūrėjo, aplinką, darbo su aktoriais metodus, jų santykius. Taip pat filme ryškus Vaitkaus – vienišo, apmąstančio laiko tėkmę (ir kitus dalykus) kūrėjo – leitmotyvas: kadrai prie upės, tamsioje teatro salėje.

Vis dėlto sakyčiau, kad filmas, užuot įminęs vieną ar kitą Vaitkaus asmenybės mįslę, rodo jį atsietą nuo visų, reprodukuoja Vaitkaus „legendą“, mitologizuoja kūrybos procesą ir, žinoma, patį kūrėją. Susidaro įspūdis, kad Tūras tiesiog pernelyg priartėjo prie savo herojaus ir tai jam nebeleido įžvelgti ir Vaitkaus asmenybės, ir jo išgyvenamo laiko prieštaringumo. Laikas filme greičiau tampa poetine metafora, o ne dabartimi (regis, dabarties ir Vaitkaus konflikto Tūras net nepastebi). Tada pradeda atrodyti, kad „Apie Joną“ – tai liudijimas ne apie Joną Vaitkų, bet apie patį Tūrą.

Debiutinis Akvilės Gelažiūtės pilno metražo dokumentinis filmas „Deminas: dvi tvirtovės“, atrodytų, kaip tik demaskuoja kūrėją / režisierių ir jo metodus, su lengva ironija ir humoru žvelgia į vadinamąją „teatro magiją“. Filmas fiksuoja ekscentriško teatro pedagogikos studento Demino bandymus pritaikyti J.R.R. Tolkieno „Žiedų valdovo“ epopėjos antrąją dalį scenai. Negana, kad „Žiedų valdovas“ – tikrai nemenkas iššūkis bet kuriam režisieriui, Deminas aktoriais „įdarbina“ savo trylikametį brolį Patriką ir penkiolikmetį pusbrolį Robertą.

Nors beveik visas veiksmas (išskyrus pradžią Kalvarijų turgavietėje) vyksta teatro salėje arba netoli jos, teatras tikrai nėra pagrindinė filmo tema. Kai Tūrui teatras yra akivaizdus susižavėjimo objektas, Gelažiūtei jis tampa erdve, pretekstu analizuoti, stebėti trijų jaunuolių, giminaičių charakterius, buvimą kartu, santykius, kurie, kaip neretai būna, pagrįsti vieno dominavimu kito atžvilgiu. Atrodo, kad Deminas kiek per daug įsijautė į režisieriaus poziciją ir pamiršo savo pedagogo „vaidmenį“. Matome, kaip jaunasis režisierius ieško savo darbo scenoje būdų – nuo nekrošiškų idėjų, kad scenoje reikia dirbti ir aktorius turi prakaituoti, iki Vaitkaus darbo su aktoriais metodų. Situacija tampa sudėtinga visiems ir ypač Patrikui, kuris tikrai nesijautė komfortabiliai per repeticijas ir visos brolio teatrinės tiesos jam tikrai nebuvo prie širdies.

„Deminas: dvi tvirtovės“ fiksuoja šiuolaikinių paauglių, jaunuolių komunikacijos ypatybes, kalbą, tarpusavio santykius, bet ir pati savaip kuriozinė situacija išties verta filmo. Iš pirmo žvilgsnio savo neambicingu debiutu Gelažiūtė atsiskleidė kaip įdomi režisierė dokumentininkė, ieškanti kitokio herojaus ir neįprastų lietuvių dokumentiniam kinui situacijų.

„Scanoramos“ konkursinėje Naujojo Baltijos kino lietuviškų filmų programoje pristatyti penki trumpo metražo filmai. Jų skirtingos kino priemonės ir strategijos, žanrai, tačiau visi jie vienaip ar kitaip kalba apie jauną žmogų: jo jausmus, pasaulėjautą, suvokimą, iškylančias dilemas ir šiuolaikinį pasaulį.

Živilės Mičiulytės „Žana“ – vienintelis dokumentinis programos filmas. Jame glūdi nuoroda į šiuolaikinę Žaną d’Ark, tik šiuo atveju didvyrės „vaidmenyje“ – buvusi aktorinio meistriškumo studentė Žana, renkanti paramą Ukrainos kariams ir pati ją gabenanti į frontą. Filmas fragmentiškas, tačiau fragmentiškumą, matyt, provokuoja sudėtinga tema ir medžiaga, nes didelę jo dalį sudaro pačios Žanos Ukrainoje filmuoti kadrai. Mičiulytė dar pridėjo kelias Vilniuje filmuotas scenas ir trumpus Žanos pasisakymus. Tačiau man įsimintiniausia aukciono Ukrainos kariams scena, kai vedėjas bando dalyviams „prakišti“ 2015 metų kalendorių su Ukrainos „karių kiborgų“ nuotraukomis. Ši scena paliečia aktualią karo reprezentacijos ir heroizacijos temą. „Žana“ kalba apie individą kare, apie tai, kaip karas keičia žmogų, tarpusavio santykius.

Andriaus Šarapovo „Pokalbiai“ – formaliai įdomiausias programos filmas – tarpdisciplininio meno pavyzdys. Režisierius naudoja animacijos, muzikos klipų estetines priemones, poetinę kalbą ir asociatyviai iliustratyvų vaizdą. Filme prisiliečiama prie gimimo, brendimo, mirties, heteroseksualios poros santykių, komunikacijos, kalbos ir dar kitų temų, tačiau „įmantri“ filmo forma neapsaugo autoriaus nuo ištarmės klišių. Domo Petronio filmas „Poliarinis vakarėlis“ (pagal Jurgio Kunčino apsakymą „Aklavietėje“, nors režisierius ir scenarijaus autorius prisipažįsta, kad iš Kunčino apsakymo teliko vardai) rodo šiuolaikinio jaunimo – Atgimimo kartos – gyvenimo būdą, ypatybes, vidinę sumaištį, egzistencinį ir emocinį nuovargį, kai vienas rytas nelabai skiriasi nuo kito.

Tarptautinės Naujojo Baltijos kino programos nugalėtojos Austėjos Urbaitės „Tiltai“ – tai dviejų jaunuolių santykių studija rudeninės gamtos fone. Filmo veiksmas apimą vieną dieną, kai Olivija (Clotilde Solange Rigaud) turi priimti lemiamą sprendimą – gyventi su motina Lietuvoje ar su tėvu Prancūzijoje. Mergina bando racionaliai vertinti situaciją ir jau yra nusprendusi išvykti iš Lietuvos, tačiau viską komplikuoja jausmai vaikystės draugui Matui (Gediminas Rimeika). Galiausiai ji išmoksta, regis, paprastą gyvenimo pamoką, kad svarbiausia gyventi „čia ir dabar“. Filmas išsiskiria ne tik kruopščia režisūra, bet ir operatoriaus Juliaus Sičiūno darbu: scenos, filmuotos ant vandens, kuria panirimo į kino ekraną pojūtį, gamta, jos spalvos ir tonai tampa svarbia filmo atmosferos dalimi, personažų jausmų išraiška.

Marijos Kavtaradzės ir Vytauto Katkaus komedija „Iglu“ rodo jaunus, truputį sutrikusius žmones, ieškančius savo erdvės ir santykių su kitais. Filmas nukelia į Vilniaus Pilaitės mikrorajoną, kur žmonės gyvena savo mažus gyvenimus. Jaunuoliai svajoja išsikelti gyventi į centrą. Iš pažiūros ramų daugiabučių kiemo gyvenimą sutrikdo savivaldybės dovanotas buldozeris ir kieme netikėtai išdygęs ledo namelis. Šių įvykių fone rutuliojasi Gretos Petrovskytės ir Gedimino Rimeikos personažų santykiai, atskleidžiamas daugiabučių bendruomenės nepakantumas viskam, kas yra už jų suvokimo lauko. Lengva anarchija ir režisierių simpatija personažams „Iglu“ gali priminti Halo Hartley’io kelio filmą „Paprastas žmogus“ (1992).

Lietuviška Naujojo Baltijos kino programa rodo, kad jaunoji režisierių karta domisi savo bendraamžių išgyvenimais, tarpusavio santykiais (ir su bendraamžiais, ir su vyresniąja karta), jų likimais ir pasirinkimu. Tam tikra prasme tai kelio filmai į save ir į kitus. Atrodo, kad filmų kūrėjams svarbu fiksuoti ir reflektuoti savo kartos patirtį. Žiūrovai jų filmuose galės atpažinti save ir savo pasaulį.

„Apie Joną“
„Apie Joną“
„Deminas: dvi tvirtovės“
„Deminas: dvi tvirtovės“