7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Suskambo tandemai

Pirmieji IV Vilniaus fortepijono muzikos festivalio koncertai

Aldona Eleonora Radvilaitė
Nr. 42 (1148), 2015-11-27
Muzika
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.

Lapkričio mėnesį muzikos gerbėjai gali gėrėtis puikia fortepijono muzika, kurią Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje atlieka Lietuvoje jau koncertavę ir mums dar nežinomi pasaulinio garso muzikai. Juos į IV Vilniaus fortepijono muzikos festivalį „Tandemai“ pakvietė už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir aktyvią koncertinę veiklą daugybe apdovanojimų pagerbta, Vilniuje, Paryžiuje ir Ženevoje gyvenanti pianistė, profesorė Mūza Rubackytė. Ji yra šio tarptautinio festivalio meno vadovė ir įkūrėja, taip pat tarptautinių Ferenco Liszto asociacijų biuro narė, F. Liszto draugijos Lietuvoje „LiSZtuania“ prezidentė, ilgametė tarptautinio F. Liszto pianistų konkurso Utrechte žiuri narė. Už F. Liszto kūrybos ir vengrų kultūros sklaidą pasaulyje 2012 m. M. Rubackytei įteiktas Vengrijos kultūros ministerijos prizas „Pro Hungarica“.

Ketvirtasis Vilniaus fortepijono muzikos festivalis pristato muzikų tandemus. Kaip žinia, viena šio žodžio prasmių – „darnus žaidėjų dvejetas“. Kaip per spaudos konferenciją sakė profesorė, šiuo metu pasaulyje vyksta daug dramatiškų įvykių, o tai savaip siejasi ir su pianisto profesija. „Vienišumas man pasirodė labai dramatiška ir opi tema. Vienišumas yra pianisto profesijos dalis. Mes dirbame vieni, keliaujame vieni, grojame scenoje vieni. Esame solistai. Fortepijonas – instrumentų karalius (tenesupyksta vargonininkai) – mums leidžia būti vieniems. O kai sakome „vienatvė“, tai galime suprasti kaip atsiskyrimą nuo pasaulio, egocentriškumą. Todėl šiandien man atrodo labai aktualu būti pasaulio dalimi, jausti ne konkurencijos dvasią, o dalijimosi, tarpusavio pagalbos, gerumo dvasią. Ta mintis labai svarbi. Nelengva tai įvykdyti. Laukiame, kad ši pozityvi idėja suskambės harmoningu akordu ir duos harmoningą rezultatą.“

Koncertų programa labai įvairi. Įdomu, kad festivalyje girdime, pasak M. Rubackytės, brolių, sutuoktinių, ilgamečių scenos bendraminčių ar buvusių konkurentų, o šiandien – kolegų duetus. Savaip ši idėja atsiskleidžia ir fortepijonų srityje: iš Vokietijos Bairoito miesto specialiai šiam renginiui atvežti du nauji „Steingraeber and Söhne“ koncertiniai fortepijonai. Kaip pajuokavo M. Rubackytė, tai ir savotiškas fortepijonų tandemas, kuris galbūt pareikalaus ir derintojų tandemo.

Pakili nuotaika vyravo festivalio atidarymo vakarą (lapkričio 14 d.). Kaip ir prieš kiekvieną festivalio koncertą, sveikinimo žodį garbingiems klausytojams – prezidentui Valdui Adamkui su žmona Alma, valdžios atstovams, pagerbusiems savo dėmesiu šią pianistų šventę, muzikos gerbėjams – tarė visuomet jaunatviška ir žavi Mūza Rubackytė, pristačiusi ir šio vakaro atlikėjus. Pradžios koncerte tradiciškai savo meistriškumą demonstravo ir pati festivalio meno vadovė. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) dirigavo pianistės mėgstamas dirigentas iš JAV bei Šveicarijos Stefanas Lano, su kuriuo ji ne kartą koncertavo. Patyręs, talentingas dirigentas kviečiamas koncertuoti viso pasaulio koncertų salėse, diriguoti įvairių operų pastatymams prestižiniuose teatruose. 2004 m. LNSO, diriguojamas Juozo Domarko atliko jo paties Trečiosios simfonijos premjerą Lietuvoje. Už kamerinę simfoniją S. Lano yra pelnęs BMI prizą, Rockefellerio fondo premiją bei Nacionalinės menų ir literatūros sąjungos įsteigtą „Firestone Award“. Dabar, sako, jis kuria fortepijoninį koncertą Mūzai Rubackytei.

Koncerto programoje skambėjo panašaus laikotarpio, bet visiškai skirtingų stilių kūriniai: Maurice’o Ravelio „Juokdario daina“ („Alborada del gracioso“) orkestrui, Bélos Bartóko Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 bei Sergejaus Rachmaninovo Simfonija Nr. 2 e-moll, op. 27. Nuostabiai spalvingai ir prasmingai nuskambėjo Ravelio instrumentuota fortepijoninė pjesė iš ciklo „Atspindžiai“. Bartóko trijų dalių Koncertas M. Rubackytės pasaulinės karjeros pradžioje atnešė jai sėkmę tarptautiniame konkurse. Ir šį kartą temperamentingai S. Lano vadovaujamo orkestro ir pianistės tandemas po prancūziškos muzikos atrodė gana modernus, nors kiek paprastesnis turinio atžvilgiu. Kraštinėse dalyse (I – Allegretto ir III – Allegro vivace) dominavo didelis orkestras, o M. Rubackytė „Steingraeber and Söhne“ fortepijonu skambino trapiau, grakščiau. Įdomiai buvo kuriami II dalies Adagio religioso vaizdiniai. Tylius, dvasinio susikaupimo pripildytus, erdvėje beveik ištirpstančius fortepijono garsus keitė paprastesnės, „žemiškiau“ skambančios orkestro frazės. Išraiškingai bei valingai vadovaujantis orkestrui, kulminacijose sukuriantis galingus skambesius, S. Lano kiekvieną kūrinį traktavo kitaip, stilingai. Po koncerto, kurį užbaigė romantiškai pakiliai, plačiomis linijomis dirigento vedama, rusiška dvasia alsuojanti, solidžios apimties ir jausmų gilumo kupina Rachmaninovo Simfonija, dirigentui pasakiau komplimentą. Šis nuoširdžiai šypsodamasis atsakė, jog gal taip yra todėl, kad jis turi bulgariško kraujo.

Įdomi ir turininga buvo lapkričio 15 d. Muzikos ir teatro akademijos Juozo Karoso salėje įvykusi paskaita „Lisztas ir Wagneris Bairoite; seniausias pasaulio festivalis“. Šeštos kartos Steingraeberių šeimos palikuonis Udo Steingraeberis įtaigiai, demonstruodamas vaizdinę medžiagą, pateikė daug įdomios informacijos apie tai, kaip 1852 m. fortepijonų meistras Eduardas Steingraeberis įkūrė dirbtuves Bairoite, apie tolimesnes instrumentų tobulinimo peripetijas, ryšius su Richardu Wagneriu, kurio užsakymu buvo gaminami neįprastai ir galingai skambantys instrumentai, apie Steingraeberio ir Ferenco Liszto draugystę, kuri tęsėsi iki pat paskutinių kompozitoriaus dienų 1886 liepą. Įrašuose galėjome išgirsti galingąjį „Gralio motyvą“ bei paskutinį Liszto kūrinį – „Bagatelę be tonacijos“, pianisto Andrea Bonattos skambinamą istoriniu „Liszt-Steingraeber“ fortepijonu. Reikia pripažinti, jog pianisto skambinimas užbūrė prasmingumu ir tyrais, šviesiais garsais. Po paskaitos norintieji galėjo įsirašyti į M. Rubackytės iniciatyva 2008 m. įkurtos Lietuvos F. Liszto asociacijos „LiSZtuania“ gretas.

Lapkričio 17 d. koncertas tapo išskirtiniu. Skambino duetas iš Austrijos – broliai Eduardas ir Johannesas Kutrowatzai, sužavėję aukščiausiu profesionalumu, hipnotizuojančiomis atliekamų įspūdingų kūrinių traktuotėmis. Panašiai kaip buvo sakoma apie Lisztą, jog viskas, prie ko jis prisiliečia, tampa auksu, brolių Kutrowatzų skambinimas ar jų nauji įrašai (duetas yra išleidęs daugybę CD) kelia didžiausią susižavėjimą. Jau nuo pirmųjų Liszto Simfoninės poemos „Orfėjas“ Nr. 4 (autoriaus aranžuotė dviem fortepijonams) labai plastiškai, minkštai, tarsi vieno organizmo atliekamų garsų, stebino palaimos įspūdis.

Ne mažesnę nuostabą dėl skambinimo tobulumo kėlė minimalisto Philipo Glasso „Four Movements“ dviem fortepijonams traktuotė. Žinant, jog šio autoriaus muzika pagrįsta repetityvinėmis struktūromis su labai siaurais garsų aukščio santykiais, pastoviu aštuonių garsų pulsavimu ir statiška dinamika (kuo tikrai įsitikinome), keturios nemažos pjesės galėjo nusibosti dėl tam tikros gan įkyrios monotonijos. Tačiau dėl hipnotizuojančios dueto dėmesio koncentracijos, meistriško muzikos vedimo į priekį išlaikant įtampą, puikaus ritmo pojūčio ir tobulos technikos buvo įdomu ir įtaigu. Atrodė, kad galinga, tai siaurėjanti, tai platėjanti garsų tėkmė neša vis tolyn.

Kitokius pojūčius sukėlė antroje koncerto dalyje aistringai, žaižaruojančiai ar tyliai ir ypač spalvingai traktuotos Astoro Piazzollos pjesės (dviem fortepijonams aranžuotos Kyoko Yamamoto) ir JAV džiazo pianisto bei kompozitoriaus Dave’o Brubecko ryškūs virtuoziški kūriniai (aranžuoti Eduardo Kutrowatzo). Ypatingas tarsi tobulo orkestro ansambliškumas, užburiantis temperamentu, puikia ritmikos pajauta, virtuoziškumu, bet kartu ir intelektualumu, žavėjo ir džiugino. Stebino ir tylių skambesių nuspalvinimas bei įprasminimas. Publikai prašant, duetas įspūdingai virtuoziškai paskambino dar du Piazzollos opusus.

Lapkričio 19 d. koncertavo du jauni, dar tik pradedantys karjerą pianistai: pernai lapkritį Olandijoje, Utrechte, vykusio 10-ojo tarptautinio F. Liszto pianistų konkurso I vietos nugalėtoja bei Spaudos ir Jaunimo žiuri prizus pelniusi Mariam Bacašvili (Gruzija) ir, susirgus II vietos laureatui iš JAV Peteriui Klimo, jį pakeitė III vietą ir publikos prizą laimėjęs Mengjie Hanas, studijavęs Hagos karališkojoje bei Amsterdamo konservatorijose. Kaip ir galima buvo tikėtis, F. Liszto konkurso dalyviai – tikri virtuozai, atsidavę pasirinktai profesijai. Abu jie koncertuoja visame pasaulyje, yra laimėję premijų įvairiuose konkursuose. Neseniai ECHO (European Concert Hall Organisation) M. Bacašvili paskelbė „Kylančia žvaigžde“ (šis titulas suteikia galimybę koncertuoti 21-oje prestižinėje scenoje), o išskirtinis M. Hano laimėjimas – I vieta Steinway’aus ir Marios Campinos pianistų konkurse Portugalijoje.

Pirmasis skambino Mengjie Hanas. Maurice’o Ravelio siuita „Kupereno kapas“ („Le tombeau de Couperin“) skambėjo šviesiai, trapiai, spalvingai, racionaliai. Kruopščiai nušlifuotos visos detalės, subtilūs, puikiai perteikti tyliausi skambesiai. Pianisto susikaupimas kėlė pagarbą, jis tarsi juvelyras atsakingai atliko kompozitoriaus nuorodas. Skaidrus skambesys, nuostabi smulkioji technika ypač sužavėjo finalinėje siuitos dalyje (Toccata). Wagnerio–Liszto operos „Tanhoizeris“ uvertiūroje M. Hanas pademonstravo puikią atlikimo techniką, virtuoziškumą, sugebėjimą patogiai aprėpti kūrinio visumą, ramų pasitikėjimą savo galimybėmis. Bisui jis panašiai įtikinamai paskambino Isaaco Albénizo pjesę.

Visai kitaip suskambo tas pats „Steingraeber and Söhne“ fortepijonas, kai prie jo prisėdo smulkutė gruzinė M. Bacašvili. Jos programoje – gana retai dėl sudėtingumo atliekami Georgo Friedricho Händelio–Liszto Sarabanda ir Čakona operos „Almira“ temomis, „Dievo palaiminimas vienatvėje“ iš ciklo „Poetinės ir religinės harmonijos“, taip pat populiarūs, publikos mėgstami kūriniai – „Die Lorelei“ ir „Vengriškoji rapsodija“ Nr. 2. Ši talentinga pianistė, pasižyminti trapiais, tarsi su vualiu, šiltai skambančiais fortepijono garsais, vikria, lengva, virtuozine technika, stengėsi raiškiai traktuoti muziką, išbaigtai atlikti kiekvieną detalę. Gaila, kad kiek nukentėjo kūrinių visuma, judėjimas pirmyn, o forte kulminacijose trūko skambumo. Nustebino netikėta „Vengriškosios rapsodijos“ interpretacija. Vyravo noras groti kuo greičiau, stebinti sugebėjimu nors ir trapiai bei tyliai, bet labai greitai atlikti kulminacinius virtuozinius epizodus, o lėtos tėkmės muzikoje nesijautė vengriškų temų kaitros.

Koncerto pabaiga sukėlė šypseną, kai abu pianistai susėdo skambinti Liszto „Vengriškosios rapsodijos“ Nr. 6 transkripcijos keturioms rankoms. Jautėsi „greitomis“ parepetuotas skirtingų individualybių duetas. Publika buvo laiminga, aplodismentais sveikino jaunuosius virtuozus.

B. d.

Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Stefanas Lano, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Stefanas Lano, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Broliai Eduardas ir Johannesas Kutrowatzai. D. Matvejevo nuotr.
Broliai Eduardas ir Johannesas Kutrowatzai. D. Matvejevo nuotr.