7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tai ne politinis filmas, o meilės istorija

Pagrindinio vaidmens atlikėjas Antonythasanas Jesuthasanas apie „Dypaną“

Jorė Janavičiūtė
Nr. 41 (1147), 2015-11-20
Kinas
„Dypanas“. „Scanoramos“ nuotr.
„Dypanas“. „Scanoramos“ nuotr.

„Scanoramoje“ lankėsi Antonythasanas Jesuthasanas, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį Kanų „Auksine palmės šakele“ šiemet apdovanotame Jacques’o Audiard’o filme „Dypanas“. Jesuthasanas – ne profesionalus aktorius, o rašytojas. Iš Šri Lankos kilęs tamilas dabar gyvena Prancūzijoje. Jesuthasano knygos – ne tik grožinė literatūra, bet ir eseistika, pagrindinės kūrybos temos – Šri Lankos situacija, politika, imigrantų problemos, LGBT teisės, kastų sistemos kritika. Jesuthasanas rašo gimtąja tamilų kalba, jo knygos išverstos į kitas kalbas.

 

Per susitikimą po „Dypano“ seanso Vilniuje minėjote, kad filmo veikėjo gyvenimo istorija primena Jūsų.

Su Dypanu turime daug panašumų. Abu – buvę tamilų sukilėlių judėjimo kariai, abu patekome į Europą su padirbtais pasais, kaip pabėgėliai. Abu čia susidūrėme su daugybe sunkumų, kultūrinių, kalbos problemų. Tik pilietiniame kare Šri Lankoje kovojome skirtingu laiku: aš 1983–1986 metais, Dypanas – 2009-aisiais. Tai skirtingi to paties karo laikotarpiai.

 

Karas – traumuojanti patirtis. Kaip Jums tai atsiliepė, kai atvykote į Europą?

Iš pradžių persikėliau į Tailandą. Ten gyvenau dvejus su puse metų ir tik 1993-aisiais atvykau į Prancūziją. Man tai nebuvo pernelyg keista. Prancūzija – daugiakultūrinė šalis. Paryžiuje turėjau daug draugų, todėl man nebuvo labai sunku. Didžiausia buvo kalbos problema, mat atvykau iš D. Britanijos, ne Prancūzijos kolonijos, tad geriau kalbu angliškai. Tačiau tokie kaip aš – turintys pabėgėlio statusą – susiduriame su daug kitokių problemų, kai ieškome gyvenamosios vietos, darbo ir pan.

 

Atvykęs į Prancūziją dirbote menkai apmokamus darbaus. Kaip keitėsi gyvenimas bėgant laikui? Ar vis dar tokius darbus dirbate ir po „Dypano“?

Taip, prieš filmą pragyvenau iš nedidelių darbelių restoranuose ar prekybos centruose. Suvaidinau šiame filme, užsidirbau šiek tiek pinigų, tai iš jų ir gyvenu, bet jie greit baigsis ir teks grįžti prie darbų restoranuose. Po „Dypano“ parašiau pilno metražo filmo scenarijų. Filmavimai prasidės netrukus. Esu ne tik scenarijaus autorius, bet ir aktorius. Tai istorija apie antrąją Kanados tamilų kartą. Kanadoje gyvena keli šimtai tūkstančių tamilų, o Prancūzijoje – tik apie 100 tūkstančių. Filmas bus anglų ir tamilų kalbomis. Jį režisuos Kanados tamilų režisierius, o filmo komanda bus iš viso pasaulio – Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių.

 

Kaip atsidūrėte „Dypane“?

Jacques’as Audiard’as parašė scenarijų ir išsiuntė aktorių atrankos režisierių į Indiją ieškoti aktorių. Indijoje aš jau buvau vaidinęs viename filme 2010 metais. Atrankos režisierius apie tai išgirdo, pakvietė mane į peržiūrą. Taip ir atsidūriau.

 

Ar buvo sunku filmuotis?

Dirbau Indijoje, tad turėjau šiek tiek patirties, bet, žinoma, Prancūzijos kino pramonėje viskas kitaip, o Audiard’as – stiprus ir patyręs režisierius. Gana prastai kalbu prancūziškai, bet 80–85 proc. filmo dialogų yra tamilų kalba. Tad turėjom susikalbėjimo problemų, bet kažkaip sugebėjom išsiversti.

 

Scenarijus buvo parašytas prancūziškai, tačiau skamba daug tamilų dialogų, nemažai istorinių detalių.

Detales patarinėjau aš. Pavyzdžiui, Dypano vardą išsirinkau pats. Filmavimo grupė nieko nežinojo apie Šri Lanką, jos kraštovaizdį, politinę situaciją, šalies istoriją, tačiau tai nelabai svarbūs dalykai, nes „Dypanas“ – ne politinis filmas, o meilės istorija. Taip pat išmokiau savo kolegę Kalieaswari Srinivasan, kuri vaidina Dypano žmoną, Šri Lankos tamilų tarmės, mat ji iš Indijos, o ten tamilai kalba kiek kitaip. Claudine Vinasithamby, kuri vaidina tariamą dukterį, taip pat kalba tamiliškai, bet ji jau gimė Prancūzijoje. Jai irgi padėjau kalbėti taip, kaip to reikėjo filmui. Scenarijų pats išverčiau į tamilų kalbą. Juo filmavimo grupė ir naudojosi filmuojant.

 

Ar jautėte, kad „Dypane“ Šri Lanka ir jos žmonės rodomi užsieniečių požiūriu?

Ne, filme nėra prancūziško požiūrio taško. Tamilų bendruomenės nuomone, tai grynai tamiliškas filmas. Apie tai buvo daug kalbėta. Man atrodo, režisieriui pavyko, nes jis gerai įsigilino į istoriją, analizavo ir diskutavo su daugybe žmonių. Ir mes, aktoriai, turėjome šimtaprocentinę laisvę, taip pat nuolat diskutavome.

 

Filme kalbama apie humorą, esą filmo herojai nesupranta prancūziško humoro. Kas tai sugalvojo?

Jacques’as. Ir jis teisus.

 

Ar veikėjas panašus į Jus?

Veikėjas nepanašus į mane – aš labai linksmas vyrukas, kitaip nei Dypanas.

 

Šri Lankoje nebuvote nuo pat išvykimo. Kodėl?

Negaliu važiuoti į Šri Lanką, nes neturiu jokios pilietybės: nei Šri Lankos, nei Prancūzijos. Be to, savo straipsniuose ir romanuose visada kritikuoju Šri Lankos valdžią, daviau daug interviu tarptautinėje žiniasklaidoje, kur taip pat kritikavau valdžios žmones. Jie viską stebi... Vis dėlto tikiuosi kada nors ten nuvykti. Karas pasibaigė, bet valdžia atėmė mūsų žemes, šalyje daug politinių kalinių. Nauja valdžia truputį geresnė, nes išrinkta žmonių, bet tai dar nėra tikra demokratija. Egzistuoja cenzūra, nėra laisvės kalbėti, rašyti. Žmonės vis dar kovoja už savo politines teises. Tačiau džiaugiuosi, kad prieš porą savaičių „Dypanas“ tapo atidarymo filmu kino festivalyje Šri Lankoje.

 

Kalbėjosi Jorė Janavičiūtė

 

„Dypanas“. „Scanoramos“ nuotr.
„Dypanas“. „Scanoramos“ nuotr.
„Dypanas“. „Scanoramos“ nuotr.
„Dypanas“. „Scanoramos“ nuotr.