Juozas Budraitis pasakoja apie savo kiną

Aktoriaus Juozo Budraičio, pakvietusio draugus ir gerbėjus į Vilniaus dailės galeriją – knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatymą, kvietimas intrigavo. Pirmoji pavadinimo dalis – aktoriaus fotografijų paroda, surengta Vilniaus „Prospekto“ galerijoje 2012-aisiais, antroji – taip ir nesukurto režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmo pavadinimo parafrazė.

Puikiai fotografuojančio aktoriaus knygos bendraautorė – Margarita Matulytė. Tai sufleruoja mintį, kad rankose – fotografijų albumas. Neapsigaukite – surikiuotoms kaip albume nuotraukoms skirtas tik trečdalis knygos. Knyga prikausto dėmesį nuo pirmo sakinio ir nepaleidžia iki pabaigos. Joje iš ilgiau nei penkiasdešimtmetį trunkančios aktoriaus karjeros išskirti 22 filmai. Pradedant Žalakevičiaus, atvedusio Budraitį į kiną, „Niekas nenorėjo mirti“, baigiant jo paskutiniu filmu „Savaitgalis pragare“. Sutapimas, kad šiuos filmus skiria 22 metai?

Kiekvienas filmas pristatomas kūrėjų komanda, aktoriaus prisiminimais, gausiomis nuotraukomis, iškarpomis (jos apvestos raudonu pieštuku ir su J. Budraičio komentarais – ačiū knygos dailininkui Jokūbui Jacovskiui už žaismingumą). Šie neilgi prisiminimai labai išsamūs – aptariamas vaidmens pasirinkimas ir pasirengimas jam, darbas su režisieriais ir kolegomis aktoriais. Prisimenama ir to laiko slegianti politinė atmosfera („Socialistinėse šalyse filmuotis leisdavo, bet ne Vakaruose. Antonioni klausimas „Kada gali atvažiuoti į Romą?“ skambėjo kaip pokštas. Ar galiu? Tuoj pat sėst į lėktuvą ir skrist? Deja.“ Arba: „O ar jūs žinote, kas tai per filmas (kalbama apie A. Grikevičiaus „Jausmus“)? Jugoslavijoje šiuo filmu paaiškinamas revizionizmas ir kiti dalykai. (...) Prasidėjo citatos: Leninas, Marksas... „Galvokit, draugai, galvokit“. O tai reiškė, kad filmo nebus.“), juokingi atsitikimai, kurių būdavo gausu per kiekvieną filmavimą („O prieš filmuojant valgymo sceną, Olbikas (filmo „Jausmai“ butaforas) viską apibarstydavo dustu, kad aktoriai nesuvalgytų rekvizito“). Šie atsiminimai paperka nuoširdumu, subtiliu humoro jausmu. Nežinojau, kad Budraitis mokėsi režisūros Aukštuosiuose režisierių kursuose Maskvoje kartu su Jonu Vaitkumi ir sukūrė filmą „Atspindžiai“ (1978 m., scenarijus taip pat Budraičio, operatorius Algimantas Mikutėnas). Po aktoriaus minčių logiškai knygos pabaigoje įdėtas filmo žiūrovo iš Sevastopolio raštelis: „Ar Jūs patenkintas savo aktoriaus likimu? O gyvenimu apskritai?“ Manau, kiekvienas, perskaitęs knygą, atsakys į jį taip pat.

Tačiau „Mano kinas“ – ne tik Budraičio atsiminimais grįstas tekstas. Prie kiekvieno filmo Matulytė parinko ištraukų iš to meto spaudos (pavyzdžiui, Sauliaus Macaičio recenzijų), straipsnių iš Maskvoje leidžiamo žurnalo „Iskusstvo kino“, spaudos ir knygų kitomis užsienio kalbomis. Todėl išnašų gausa ir įvairumas liudija milžinišką ir kruopščiai atliktą tiriamąjį darbą. Nes jau knygos įžangoje atkreiptas dėmesys, kad stinga mokslinio požiūrio į sovietmečiu kurtą lietuvių kiną.

Knygos pabaigoje pateikta 1965–1989 m. bibliografija stebina profesionaliu kruopštumu. Tai žinynai, žodynai, leidiniai ir straipsniai (suskirstyti pamečiui), kuriuose kalbama apie Budraitį. Atskirai išskirti paties aktoriaus straipsniai, interviu, ikonografija. Vientisas gyvenimo ir kūrybos datų sąrašas iliustruoja Budraičio mintį „gyvenimą skaičiuoju ne metais, bet filmais ir vaidmenimis“.

Atskira knygos dalis – aktoriaus nuotraukos iš filmavimo aikštelių. Dalis jų buvo parodoje „Mano kinas“, skelbtos spaudoje. Kitos mažiau žinomos ar publikuojamos pirmą kartą. Tai – kino istorijos dalis, ir kartu jos sukelia nuostabų atpažinimo džiaugsmą.

Pagiriamąjį žodį būtinai reikia tarti knygos dailininkui Jokūbui Jacovskiui. Ypač žaismingai baltuose knygos lapuose išbarstyti spalvoti kolegų, draugų, gerbėjų laiškai, telegramos, rašteliai. Vizualiai jie atrodo tokie realistiški, kad norisi paliesti. Šie laiškai, rašteliai knygoje užima svarbią vietą. Tai labai skirtingų žmonių (kino režisieriaus Grigorijaus Kozincevo, dešimtmetės Damilės Tarvydaitės laiškai) mintys, liudijančios, kokią didelę įtaką daro Budraitis sutiktiems žmonėms.

Ir knygos pristatyme, ir pačioje knygoje daug dėmesio skirta faktui, kad brandžiausi aktoriaus vaidmenys sukurti sovietmečiu. Kritiškai vertinantys sovietų kiną istorikai savo argumentus dažnai grindžia politiniu kontekstu. Bet, pasak knygos autorių, „būtina menotyrinė prieiga“. Keistų politinių grimasų vis dar galima rasti daug kur.

Knyga „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ apsvarstyta ir rekomenduota kaip kultūros šaltinis Lietuvos kultūros tyrimo instituto Mokslo tarybos posėdyje. Su šiuo faktu puikiai dera kitą dieną po pristatymo viename populiarios internetinės parduotuvės tinklalapyje šalia knygos atsiradęs užrašas: „išparduota“.