7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

(...) prieangyje

Eilinė kalėdinė esė

Agnė Narušytė
Nr. 46 (1152), 2015-12-25
Tarp disciplinų Dailė
Vilnius, Pylimo gatvė. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Vilnius, Pylimo gatvė. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Pereinamoji būsena šiemet užklupo ankstokai – tą vakarą, kai Laisvydė Šalčiūtė atėjo skolintis dirbtinės eglės savo parodai. Iš tarpdurio ištraukėme kopėčias – sužvangėjo laiptinės viduriai, geležinėms kojoms spardant medines durų nugaras. Išskleidėme jas ir pakilo dulkės, pabiro mirusių vorų kūnai. Atidarėme liuką – palėpė iškvėpė užkonservuotą sausio šeštosios orą. Užlipome – nežiūrėdami į žaislų dėžes, keraminių plytelių stirtas bei glaisto maišus – ir nukėlėme kartoninę dėžę. Pro plyšius eglė kišo rankas, prašėsi išlaisvinama. Tuoj tuoj, viskas bus gerai, – šnibždėjau, nors iš tiesų nežinojau, ką jai darys. Gal pakabins aukštyn kojom, nupeš spyglius ar pavers kokiu siaubūnu? Sukišau žaliąsias rankas atgal, kuo tvirčiau apvyniojau dėžę lipnia juosta ir nunešiau laiptais žemyn. Lijo, buvo dar spalio pradžia, o kasdienybės banga ėmė ir persirito per slenkstį Kalėdų pusėn.

 

Vos pastebimai, nes lyg ir nieko naujo neatsitiko. Tiktai virš Vilniaus iškilę kranai ėmė sukiotis sinchroniškai, gūdžiais kvykt melsdamiesi į debesis iškeltam statybininkų tualetui. Vakarais pastatai atrodydavo tarsi apvarvėję dieną sudeginusios žvakės vašku. Radijas vis pranešinėjo, kad „artėjant Kalėdoms, ritasi galingos pasiūlymų bangos“. Baigtini projektai ėmė daužyti galvą plaktukais. Neparašyti tekstai veržėsi lauk kaip nesuvirškintas maistas. Tarsi prieš pabaigą kažkas būtų smarkiau palenkęs kibirą, kad metai išbėgtų greičiau – paskui bus tik šliūkšt, ir viskas. Pradėjau fiksuoti tarpinės būsenos reiškinius. Iš ko juos atpažinti? Jie turi kelti nesvarumo pojūtį, gundyti kažkuo neapčiuopiamu, o sugundę palikti galimybių mazgą. Jį atrišęs tapsi šventuoju ar pražūsi, nors tai – vienas ir tas pats.

 

Pirmasis buvo parodos atidarymas. Net pamiršau eglę – paveiksluose, kuriuos Laisvydė visą vasarą spausdino „isteriškai“ trindama šaukštu juodą drobę, žargstėsi, šlapinosi, bučiavosi, žalčiais vyniojosi moterys. Jos laidė filosofines sentencijas, suplokštėjusias nuo masinės sąmonės svorio. Žiūrovų minią stebėjo stiklinėse kolbose uždarytos lėlės, pasislėpusios po rausvo glajaus čadromis, kurios jau suviliojo muses... Prisiragavusi spalvų, pakilau į trečią aukštą, o ten – plastmasinių eglių miškas. Grindys nuklotos šienu, lėlėms iš blizgančių ševeliūrų styro šakelių ragai, pro eglių šakas į mane sužiūra koks šimtas praėjusio amžiaus institucijoje nufotografuotų pilkų mergaičių. Jų naivias svajones veiduose įkalino mitologinis fotografijos Fritzlas. Bet visi šį faktą nutyli – kad netrikdytų pabrėžtinai džiaugsmingo aistrų spektaklio apačioje.

 

Nusileidau iš pasąmoninės palėpės dangaus į fasadinės tikrovės pragarus jau žinodama nepatogią paslaptį. Staiga prie manęs prieina Laima Kreivytė ir paduoda baltą plastmasinį puodelį:

 

  • – Čia tavo. Ilgai nurinkinėjom nuo eglės.

 

Puodelyje, kurio sienelės jau buvo suteptos raudonu vynu, rangėsi geltoni blizgučiai, gėdingi mano projektų „analizai“, susikaupę per dvylika vilties ir tikėjimo metų. Taip ir likau su šita kalėdine urna stovėti tarsi garbės sargyboje. Paskui parsinešiau ją namo, išėmiau blizgučius, kurie jau buvo spėję susisukti lizdelį – nuostabos O, ir traukiau juos vieną po kito kaip nervus iš nepagydomai sugedusio danties. Štai ta žiema, kai eglė stovėjo iki pat dukters gimtadienio, sausio dvidešimtos dienos, ir tada vamzdžiuose užšalo vanduo, o svečiai turėjo vietoje dovanų atsinešti po penklitrinį vandens bambalį. Štai tos Kalėdos, kai buvau Londone, ir mano bute apsigyvenusi sesuo dažė sienas – ant blizgančio paviršiaus liko oranžinių pirštų atspaudų. O štai tos, kai katė įlipo į eglę ir vieną po kito numėtė žaisliukus, kad juos sugraužtų šuo. Tiesą sakant, nebeturiu kuo jos puošti. Po truputį ant stalo suklojau blizgančias savo gyvenimo skaidulas. Pasijutau truputį iširusi. Nieko, ramina Krokuvoje sutiktas ceremonimeistras, – taip ir turi būti tarpinėje zonoje, kai praeitis jau nukirsta, kai ankstesnis tavo statusas jau panaikintas, bet naujo dar nėra, ateitis dar neprasidėjo. Tai unikali galimybė viską pamatyti kitaip, – jis kalba tarsi iš antropologijos vadovėlio, krutindamas liūdnai nukarusius ūsus, purtydamas baltus plaukus, taip ir liekančius kaboti ore, nes per lengvi – tikriausiai sintetiniai. Pažvelgiu jam į akis – jos visiškai tuščios, tik atsivėrę vyzdžiai. Viskas bus gerai, jei manęs neišduosi ir nenulėksi paskui kokį nors žavų apgaviką, – sako.

 

Buvo toks, pasivadinęs C.D. Rose’u ir parašęs „Biografinį literatūrinių nesėkmių žodyną“. Patikėjau jo istorija apie Othą Orkkut – ji man pasirodė pranašiška: Otha buvo paskutinė monoglotė ir liko nežinoma, nes rašė išnykusia kimbrų kalba. Tiesa, 1918 m. rugsėjo 5 d. vidurdienį jos tėvas paskelbė Kimbrijos Liaudies Respublikos sukūrimo deklaraciją, bet jau vakare šalį okupavo kaimynų kariuomenės ir parlamentas pasitraukė posėdžiauti į Orkkut namelio rūsį – visiems laikams. Tik literatūrinių nesėkmių specialistai žino, kad Baltijos šiaurėje, prie Botnijos įlankos, tokia valstybė buvo. O štai galimų Orkkut eilėraščių ir romanų vertėjams iškyla neįveikiama problema – kimbrų kalboje buvo ypatingas veiksmažodžių laikas, skirtas kalbėti apie dingusius žmones ar daiktus, – nei esamasis, nei būtasis, nei būsimasis. Nes prarastieji plevena visų erdvių prieangyje, iš kur jie turi arba įkristi į nebūtį, arba išlįsti ateityje. Ten egzistuoja ir Otha Orkkut, ir jos knygos, ir visa Kimbrijos Respublika. Kažkuo panaši ir mano būsena prieš Kalėdas – nors ji atrodo įtemptai dabartiška, terminai, skambučiai, žinutės, tekstai taip sutankėję, kad visi praėję ir ateisiantys metai nebeatrodo realūs. Laiko po Kalėdų neįmanoma įsivaizduoti. Taigi dingstu. Lakstau vidinėmis autostradomis iš vieno punkto į kitą viršydama greitį.

 

Lakstau ir išorinėmis – beveik viršgarsiniu greičiu, kai per pastarąjį mėnesį tris kartus važiavau į Klaipėdą. Įsėdi į automobilį – žžžžch – padidinta oranžinė saulė vos spėja kartu, šokinėja per snieguotas kalveles, apsidrasko braudamasi per krūmus, kartais niurkteli už horizonto, vėl uždususi iššoka, gaudo orą, bet lekia toliau. Ties Kryžkalniu leidžiame jai pailsėti – sustojame visada toje pačioje pakelės kavinėje, nusiperkame kavos ir spurgų. Į kasos stalčiukus sudėjusi pinigus, jauna bufetininkė pasirėmusi smakrą žiūri meksikietišką serialą, kuriame tas pats automatinis balsas vis kartoja: „Silvio, tavo motina nenorėjo tavęs nužudyti... Juk aš jį taip myliu... Nedrįsk...“ Tie žodžiai virš tuščių laukų kabančiame skystųjų kristalų televizoriuje skamba kaip Dievo balsas. Kol jo klausydamiesi valgome spurgų Komuniją, saulė pasislepia. Kai išeiname, atsisuku: geltonai švytinčiame lange mergina skubėdama rašo – romaną apie moterį, kuri vis kitu automobiliu važiuoja į vakarus, ten išlydi tylinčius žmones, paskutinė vakarienė – kava ir spurgos.

 

Klaipėdą pasiekiame tamsoje, pravažiuojame visų pavidalų šviestuvais plieskiantį „Namų idėjų banką“, pavymui ritasi galingos pasiūlymų bangos, namai apvarvėję žvakių vašku, už pastatų nieko nėra – tik juoda uždanga ten, kur dieną buvo jūra. Visus tris kartus KKKC parodų rūmuose tiksėjo prieangio metronomas – automobilio avarinis signalas iš Remigijaus Treigio videofilmo. Filmas minimalus: rūko dalelėse tirpstančio kelio vaizdas perbrauktas horizontaliomis užpakalinio lango linijomis ir beveik nieko. Tuščia. Tik po kiek laiko tolumoje pasirodo šviesa, priartėjusi pasidalija į dvi – pravažiuoja automobilis. Vėl tuščias kelias. Tada praūžia garsas. Po kažkiek tvinksnių pravažiuoja kitas garsas ir vėl nieko. Tik po užtęsto tuštumos ūktelėjimo pravažiuoja sunkvežimio vaizdas. Viskas kartojasi, vaizdai be garso, garsai be vaizdo kaip bekūnės būtybės ieško savo antrosios pusės – ir niekada nesutinka šioje pakelės monotonijos kilpoje. Panašiai kaip ir aš, jau per Treigio parodos atidarymą patekusi į fikcijos zoną, esančią už vertikalios linijos kiekvienoje jo fotografijoje – paaiškėjo, kad tai ne metafora. Todėl ir sukasi tas pats įrašas: lėkimo autostrada leidžiantis saulei, pasisveikinimo su Ignu, paltų kabinimo, susėdimo už stalo parodų salėje, viešo kalbėjimo, vakarienės su alumi, lėkimo tamsoje. Ir vis nesutinku savo teksto. O kai Treigio paklausiu: „Kaip gyveni?“, jis atsako: „Dabar tik sėdžiu ant sofos.“

 

Daug keliaujantys žmonės atsiskiria nuo savo vietų, greitai judėdami pakimba virš tikrovės, niekur neprisitvirtina. Tuomet jų palikti namai ima gyventi atskirai. Ne tiktai, kaip feisbuke rašė Gintaras Zinkevičius, barsto dulkes, perkrausto indus iš spintelės į kriauklę, ištepa juos kiaušinienės, avižinės košės, grybų padažo likučiais, bet ir apsitraukia tamsa, o ja prisidengę šešėliai šlaistosi po kambarius, prilaisto koridoriuje, ieškodami plunksnų pradreskia pagalves ir pripešioja poliesterio pluošto gniutulų, pribarsto vonioje nagų, vakarais gnaibo atšokusius sienų dažus ir mėto ant grindų. Ypač nukenčia sofa – nulūžta koja, nulinksta ranktūris, mėlynas aksomas pasidengia šuns-katės plaukais, vis didėja skylė, kurioje šuo „užkasa“ kaulų atsargas. Ant tokios sofos nebepasėdėsi. Ji nebe mano, o kartu prarandu ir nuobodulio vakarus, kai galima ant jos įsitaisius žiūrėti, kaip tikri ir fiktyvūs kiti atranda ir praranda gyvenimo prasmę.

 

Neveltui sofos filosofais vadinami tie, kurie nieko neveikia, tik rūko žolę ir visiems aiškina jos etinę ir egzistencinę naudą. Esė „Baldų filosofija“ Edgaras Allanas Poe aprašė idealų kambarį, kuriame rekomendavo turėti dvi dideles sofas, apmuštas tamsiai raudonu šilku su smulkiu auksinių gėlyčių ornamentu, ir priderintas „kėdes pokalbiams“. O kol „savininkas miega ant sofos“, Poe apžvelgia ir kitas detales – aukštus langus palisandro langinėmis, sidabriškai pilkus tapetus ant sienų, papuoštų „nežemiško grožio“ moterų portretais, aštuonkampį marmurinį stalą ir kelis šimtus knygų lentynose. Ypatingą vietą reikia surasti veidrodžiui – jis turi būti apskritas ir pakabintas taip, kad nė vienas kambaryje sėdintis žmogus jame neatsispindėtų, kad niekam nereikėtų susidurti su pasąmonės antrininkais, staiga pamačius savo paties pavandenijusios sielos tirpdomą veidą. Mano svetainėje veidrodžio nėra, todėl čia niekieno netrukdomos ramiai sau tarpsta namų idėjos, o aš tik stebiu, ką jos dar iškrės.

 

Pagal ritualo teoriją, tarpinė būsena kada nors turi baigtis, nuo ankstesnio savęs atskirtas herojus turi atrasti naująjį save ir vėl integruotis į visuomenę. Galėčiau sugalvoti kokį nors įvykį, tikroviškai atrodančią epifaniją, ir užbaigti tekstą optimistiškai. Bet žinau, kad nieko nebus – Kalėdos ateis karštligiškai perkant dovanas ir gaminant valgį, praeis dar skubiau valgant, o paskui – nieko. Atgal į tą patį lietų. Gal tai ir yra integracija.

 

Laisvydė eglę grąžino. Ji guli, jau pavargusi, laukia, kol baigsiu eilinę kalėdinę esė. O aš negaliu baigti, kol nepasakysiu, ko iš tiesų noriu. Pagal Poe aprašymą Filadelfijoje sukurtas tikras kambarys – su visomis detalėmis, iki pat paauksuotos virvelės užuolaidoms užtraukti. Mačiau nuotrauką. Ir tada pagalvojau: o ką, jei pagal šį tekstą irgi kas nors sukurtų vietą, kur būtų galima pradingti pavargus nuo besaikio irklavimo kasdienybės upe aukštyn? Kaip galima pasėdėti Poe kambaryje ant sofos nežiūrint į savo atspindį veidrodyje, taip norėčiau Orkkut namelio rūsyje pasikalbėti belaikiais veiksmažodžiais, už treigiško rūko sienelės klausytis kosminės tėkmės, Laisvydės plastikinių eglių miške ieškoti meilės paklydėlių ir likti tarpinėje būsenoje – permanentiškai. Stebint tai retėjančiame, tai tirštėjančiame rūke ryškėjančius ir dingstančius ženklus, gal gims nepastovi viltis.

 

Avarinis signalas vis tiksi, ir aš neapsisprendžiu, ar baigti, ar tęsti.

Vilnius, Pylimo gatvė. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Vilnius, Pylimo gatvė. 2015 m. A. Narušytės nuotr.