7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Šventinis žvaigždžių mirgėjimas

Įspūdžiai iš choro „Brevis“ 25-mečio koncerto Šv. Kazimiero bažnyčioje

Rasa Murauskaitė
Nr. 1 (1153), 2016-01-08
Muzika
Choras „Brevis“. A. Rakausko nuotr.
Choras „Brevis“. A. Rakausko nuotr.

Šventiniu laikotarpiu kultūrinių renginių koncentracija smarkiai sutirštėja, o šioje pasiūloje gana paprasta pasiklysti – ne visada sugebama subtiliai perteikti santūrią, o kartu nepaprasto džiaugsmo kupiną šv. Kalėdų laukimo nuotaiką, kuri gali tapti įkvėpimu visiems artėjantiems metams. Todėl norėčiau prisiminti, kaip harmoningai ir nepaprastai šventiškai Vilniaus prieškalėdinį koncertinį gyvenimą praturtino gruodžio 20 d. Šv. Kazimiero bažnyčioje suskambėjęs choro „Brevis“ (meno vadovas ir dirigentas Gintautas Venislovas) jubiliejinis 25-mečio koncertas.

 

Ryškiausi Lietuvos chorai savo „sidabrinius“ gimtadienius mini panašiu metu kaip ir mūsų jauna valstybė – simboliška, kad chorinė kultūra žengia koja kojon su nepriklausoma Lietuva. Choras „Brevis“ – profesionalus šios kultūros reprezentantas, ilgus metus džiuginantis meistriškai atliekama, nepaprastai įvairia muzika. Jų programose išgirstame ir ankstyvąjį Renesansą siekiančius vokalinės polifonijos kūrinius, ir įdomiausius šiuolaikinės muzikos opusus, nesvetima šiam kolektyvui ir įvairių, net mūsų kultūrai itin egzotiškų tautų muzika.

 

Nuo apdovanojimų šio choro lentynos taip pat lūžta – laimėti Grand Prix konkursuose Slovėnijoje, Italijoje, pirmosios vietos parsivežtos iš Belgijos, Ispanijos, Vokietijos, Lenkijos, 2003 m. džiaugtasi iškovotu aukščiausiu Europoje mėgėjų chorams skiriamu apdovanojimu. Lietuvoje už ilgametę muzikinę veiklą kolektyvas įvertintas „Aukso paukštės“, už išradingas ir meniškas programas – „Auksinio disko“ apdovanojimais. Nors „Brevis“ geriausiai pažįstamas kaip profesionaliosios muzikos atlikėjas, nesibaido ir džiazo festivalių, miuziklų, koncertų vaikams publikos.

 

Į jubiliejinį koncertą „Brevis“ pažvelgė filosofiškai, parengdamas programą „Elementai“, kurią vienijo stichijų tematika, žmogiškosios būties elementai, apie kuriuos kalbėti, juos pajusti ir išgyventi publika buvo pakviesta per muziką. Nesiblaškyta po skirtingas epochas – atlikti ryškūs šiuolaikinės choro muzikos opusai, savo vietą jau radę pasaulio koncertų salėse.

 

Džiugu, kad kolektyvas, rengdamas gana sudėtingą programą, rūpinosi ir renginio vaizdu, kuris buvo labai svarbus bendrai koncerto nuotaikai. Žaidžiant su apšvietimu lengva peržengti trapią kičo ribą, tačiau šiame koncerte to buvo išvengta. Keičiantis kūriniams, tamsoje paskandintą bažnyčią užliedavo skirtingos spalvos, tartum nuorodos į stichijas, kurias simbolizavo atliekama muzika. Šis estetinis sprendimas kūrė atitinkamą nuotaiką, sudariusią garso ir vaizdo išbaigtumo pojūtį.

 

Ypatingą įspūdį paliko pirmoji koncerto kompozicija – norvegų kompozitoriaus ir pianisto Ola Gjeilo kūrinys „Dark Night of the Soul“. Šį renginio preliudą, magišką, paslaptingą ir nepaprastai įtraukiantį, choras atliko kartu su vargonininke Renata Marcinkute-Lesieur. Kūrinys vertas pavadinti muzikiniu išgyvenimu, emocine istorija. Intensyvi, žadinanti, įtampos kupina kūrinio pradžia, sodri, stoiška choro partija ir repetityvinis, bet labai išraiškingas vargonų pritarimas kontrastavo su ją pakeitusiu lyrišku, santūriai švelniu epizodu, praturtintu soliniais moteriško balso intarpais. Epizodas pereina į kiek romantiškai patosišką muzikinį vaizdinį, kuris po instrumentinio interliudo nuveda į dar vieną lyrika dvelkiančią dalį. Po jo grįžtama prie pradinės, intensyvios, pagaulios muzikinės medžiagos, kurioje dailiai kontrastuoja lėto judėjimo vokalinė ir itin intensyvi instrumentinė partijos. Vėliau dar kartą grįžtama prie lyrinės temos, kuri nejučia ištirpsta į tylą.

 

Gana eklektiška kūrinio „Dark Night of the Soul“ muzikinė medžiaga reikalauja ypatingo atlikimo spalvingumo, gebėjimo persiorientuoti iš vienos emocinės būsenos į kitą tiek muzikiniu, tiek vidinio nusiteikimo atžvilgiu. Chorui su šiuo uždaviniu sekėsi susidoroti gerai, nestokota dinaminės kaitos, įtaigumo. Kartais, intensyvesnės plėtotės epizoduose, imdavo trūkti vidinio „motoro“, tačiau bendro įspūdžio tai negadino. Vien galimybė išgirsti šį kūrinį padarė šį koncertą vertu dėmesio.                     

 

Kitaip, bet taip pat metafizinėmis temomis prabilo kitas to paties O. Gjeilo kūrinys „The Spheres“ arba „Kyrie“ iš kompozitoriaus „Saulėtekio mišių“. Lėtai kintanti, tiršta harmonija, pasižyminti itin organiška konsonansų ir disonansų kaita, vienas kitą perdengiantys balsai, ilgai tęsiamos natos, ištrinančios ritmo pojūtį, priminė savotišką garso meditaciją. Įspūdinga kūrinio vieta – interliudas tarp pirmosios ir antrosios dalių, kai visi balsai juda kylančia kryptimi, sudarydami sodrią disonansinę vertikalę ir nuvesdami į kiek judresnę, daugiau vietos atskirų balsų raiškai paliekančią baigiamąją dalį.

 

Thomaso Jennefelto kompozicija „Aleidi floriasti“ parašyta neegzistuojančia kalba. Skambesiu ji smarkiai primena lotynų – tai tarsi savotiškas anapusinis šios mirusios kalbos dialektas. Susijungęs su lengvu siurrealizmu dvelkiančia muzikine kalba jis pasakoja apie tai, kas yra aukščiau kasdienybės. Antroje kūrinio pusėje sprogstantys solisčių riksmai, it peiliu perrėžiantys iš esmės švelnią chorinę faktūrą, veikia ne tik emocijas, bet ir kūną. Atlikimo požiūriu šis kūrinys, reikalaujantis ypatingo balsų lankstumo ir vienas kito girdėjimo, koncerte buvo vienas stipriausių. Chorui pavyko rasti spalvas, kūrinį suvokti „iš vidaus“, jį išgyventi ir šią emociją perduoti klausytojui.

 

Jau po pirmųjų kompozicijų teko pajusti, kad mistika, metafizika, būvis aukščiau paprasto garso, dvasinis lygmuo yra vienas pagrindinių šio jubiliejinio koncerto leitmotyvų. Kiek kitokį to pavidalą išreiškė du amerikiečių kompozitoriaus Morteno Lauridseno madrigalai „Io piango“ ir „Ov’e, lass, il bel viso?“. Tai tarsi du sakralūs slėpiniai, gana santūrios išraiškos, bet labai turtingo turinio. Klausydama pamaniau, kad kompozitorių galėjo įkvėpti vėlyvojo Renesanso chorinė muzika, skambanti taip, tarsi būtų pralenkusi savo laiką. Šie du madrigalai – vienas kito antipodai, pirmasis jų kvepėjo stoiška ramybe, o antrasis pasakojo apie intensyvesnius, aistringesnius dvasinius poslinkius.

 

Gerai žinomo amerikiečių kompozitoriaus, „Grammy“ laimėtojo Erico Whitacre’io kūriniai chorą „Brevis“ lydi jau bene 15 metų – taip kolektyvas teigė jubiliejinio koncerto anonse. Renginio kontekste šios kompozicijos priminė du emocinius sprogimus. Pirmasis opusas „Water Night“ žavėjo ypač turtinga harmonine kalba, plačiu atskirų balsų diapazonu. Balsai čia kartais priminė instrumentus, skambančius jau ne kaip choras, bet kaip orkestras. O „Cloudburst“ įsiminė savo dramatiškumu, išraiškos priemonių įvairove, nemažai jo epizodų labiau priminė kalbėjimą, o ne dainavimą.

 

Jonathano Dove’o kompozicija „Seek Him that Maketh the Seven Stars“, pradėdama žvaigždžių temą, tapo savotiška įžanga į finalinį koncerto opusą – itin populiarų latvių kompozitoriaus Eriko Ešenvaldo kūrinį „The Stars“. Vargonams pritariant atliekamas J. Dove’o kūrinys ypač susijęs su šviesos idėja, jo žėrinti vargonų partija primena naktiniame danguje mirgančias žvaigždes. Dėl įvairialypės, labai dinamiškos muzikinės kalbos šis kūrinys ne tik iliustratyvus, bet ir itin patrauklus ausiai.

 

Kaskart išgirdus tviskančią Ešenvaldo „The Stars“ įžangą, grojamą taurėmis, apima nepaprasta nuotaika. Pirmą kartą šio kūrinio teko klausytis 2014 m. Šv. Jokūbo festivalyje, dainuojant puikiam chorui „Vocal Art Ensemble of Sweden“ iš Geterborgo. Galbūt kaltas ir pirmojo įspūdžio efektas, tačiau „Brevis“ atlikimo stipresniu už aną pavadinti negalėčiau. Vis dėlto kiekviena proga išgirsti šį žinomo latvių kompozitoriaus kūrinį yra šventė. Iš esmės „The Stars“ muzikinė kalba gana paprasta, ritminis judėjimas lėtas ir nuoseklus, o monotoniška, mažai kintanti taurių partija įveda į savotišką transą. Klausantis lengva išskirti raiškias atskirų balsų partijas, kurios gražiai sugula į dailią muzikinę drobę. Tai puikus kūrinys pabaigai, ypač tokio koncerto, kaip choro „Brevis“, – šventiškas, bet santūrus, įkvepiantis gilesniems būties apmąstymams ir susitelkimui.

Choras „Brevis“. A. Rakausko nuotr.
Choras „Brevis“. A. Rakausko nuotr.