Kinas
Vokiško kino dienos šiemet pristato penkių vokiečių režisieriaus Andreaso Dreseno filmų retrospektyvą. Režisierius ir pats pirmą kartą atvyks į Vilnių pristatyti naujausio filmo „Kai mes svajojom“ (2015) ir šį penktadienį bei šeštadienį „Skalvijoje“ susitiks su žiūrovais.
1963 m. rugpjūčio 16 d. Rytų Vokietijoje, Geroje, teatralų šeimoje gimęs Andreasas Dresenas augo Šverine, nuo 8-ojo dešimtmečio pabaigos kūrė mėgėjiškus filmus. 1982 m. baigęs mokyklą dirbo Šverino teatre garso operatoriumi, vėliau – režisieriaus Günterio Reischo asistentu DEFA kino studijoje. 1986–1991 m. Dresenas studijavo režisūrą Konrado Wolfo kino ir televizijos akademijoje Potsdame-Babelsberge. Nuo 1992 m. Dresenas dirba teatre, televizijoje, operoje, kuria vaidybinius ir dokumentinius filmus. Jis – įvairių premijų bei festivalių laureatas. Jau debiutinis Dreseno vaidybinis filmas „Tylus kraštas“ (1992) buvo apdovanotas Heseno kino ir vokiečių kino kritikų premijomis. Ne vieną apdovanojimą pelnė ir vėlesni jo filmai „Nakties siluetai“ (1999), „Policininkė“ (2000), „Kavinė „Halbe Treppe“ (2002), „Ponas Vichmanas iš CDU“ (2002), „Vasara Berlyne“ (2006), „Devintas dangus“ (2008), „Viskis ir degtinė“ (2009).
Kartu su Florianu Henckeliu von Donnersmarcku, Karoline Link, Fatihu Akinu, Wolfgangu Beckeriu Dresenas dažnai priskiriamas vadinamajai sėkmės kartai, kuri gana anksti sulaukė tarptautinio pripažinimo ar net „Oskarų“. Šios kartos režisieriai dažnai semiasi temų iš kasdienybės, rodo gyvenimą ties skirtingų kultūrų riba, jų filmuose gvildenamos Vokietijos susijungimo temos.
Tačiau ir šiame kontekste Dresenas dažnai yra lyg balta varna. Jis mėgsta Keno Loacho ir Mike’o Leigh filmus, dirba su nuolatine grupe, dažnai filmuoja tuos pačius aktorius. Jis sako: „Nemėgstu kurti filmų apie žmones, kurie man nepatinka, kurie man visai svetimi.“ Jis kuria tokius filmus, kokius norėtų žiūrėti pats. Dreseno filmams būdinga nepakartojama intonacija. Ją atspindi kad ir dialogas iš filmo „Policininkė“, kur idealistė policininkė kalbasi su maža mergaite: „Kokia tai liga? – Nežinau, kaip ji vadinasi. – O tavo mamai kažką skauda? – Taip. Sielą. – Sielą? Ar žinai, kas tai yra? – Taip. Ji mūsų viduje. – O kaip ji atrodo? – Jos nepamatysi. – Bet tai gerai ar blogai? – Matyt, gerai. – Tikrai.“
Iškart po 1989-ųjų vokiečių kinas tarsi pakibo ore. Dresenas pajuto tą situaciją, kai tiesiog šuoliais ima augti įvairiausių nugalėtų tabu infliacija. Dažnas jo filmų motyvas – žmonių santykiai jau nebesiremia pasitikėjimu. Todėl ima nykti ankstesnio gyvenimo vertybės, bet jų vietoje neatsiranda naujos. Debiutinio Dreseno filmo „Tylus kraštas“ („Stilles Land“, 1992) veiksmas rutuliojasi 1989 metais. Politiniai įvykiai veja vienas kitą, bet provincijoje dar tylu ir ramu – taip pat ir nedidelio miesto teatre. Jaunas režisierius Kajus ten stato debiutinį spektaklį „Belaukiant Godo“. Jo entuziazmą gesina aktorių santūrumas ir abejingumas. Pjesės metaforas režisierius vis labiau sieja su realia situacija.
Vakaruose į Vokietijos susivienijimą žiūrėta kitaip – buvusios VFR režisieriai rodė totalitarinio gyvenimo siaubą arba „Štazi“ agentų veiklą. Tačiau jaunuosius režisierius jungė tai, kad filmuose buvo atsisveikinama su praeitimi. Filme „Keičiant odą“ („Raus aus der Haut“, 1997) Dresenas rodo 1977-uosius Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR). Dvyliktokai Ana ir Markas pagrobia komunistą mokyklos direktorių Rotmaną, užklupusį juos su medžiaga apie kairiuosius teroristus iš RAF (Rote Armee Fraktion) ir grasinusį neleisti jiems stoti į aukštąją mokyklą. Jau netrukus jiems tenka susidurti su sunkia pagrobėjų kasdienybe, o situacija tampa vis mažiau valdoma.
2002 m. sukūręs daugybę simpatijų pelniusią tragikomediją „Kavinė „Halbe Treppe“, kurioje jis pasišaipė iš rytų vokiečių mentaliteto, Dresenas sakė: „Kartu su kitais juoktis kine – tai jau savaime vaistas nuo vienatvės, nes tai patirtis, kuria dalijiesi su kitais žmonėmis.“ Dreseno humoro jausmas padeda kitaip pažvelgti į rodomus įvykius, nes režisierius supina tai, kas absurdiška, ir tai, kas tragiška, jis pasakoja juokingą istoriją rimtai, bet kartu jo filmuose visada atsiranda socialinės kritikos motyvas. Retrospektyvoje bus parodyta 2005 m. komedija „Vasara Berlyne“ („Sommer vorm Balkon“), kuri nukels į specifiškus Berlyno rajonus Prenclauerbergą ir Kroicbergą. Kadaise tai buvo Rytų Berlynas, dabar – vieta, kur kuriasi studentai, menininkai, užsieniečiai, kitokie „pabėgėliai“ iš nuobodaus gyvenimo. Čia sename name gyvena ir geriausios draugės – socialinė darbuotoja Nikė ir bedarbė vieniša motina Katrin. Ilgus šiltus vasaros vakarus moterys leidžia Nikės balkone, geria vyną ir kalbasi apie vyrus, kol viena jų sutinka vairuotoją Ronaldą.
„Vasara Berlyne“ – bandymas sukurti naujos vokiečių visuomenės portretą, pasakojimas apie tai, kaip buvę VDR piliečiai bando rasti vietą naujoje tikrovėje. Dresenas niekad nežiūri į personažus iš aukšto. Šiame puikaus ritmo filme kasdieniškos situacijos kuria „gyvenimo užrašų“ įspūdį, scenos tikslios ir lakoniškos, didžiausias krūvis tenka dialogams, vaidina ir neprofesionalūs aktoriai.
Be abejo, viena iš Dreseno sėkmės priežasčių – bendradarbiavimas su patyrusiu scenaristu Wolfgangu Kohlhaase, nors režisierius mėgsta ir improvizacijas. Dreseno komedijos paneigia gana specifišką „vokiečių komedijos“ sąvoką. Filme „Viskis ir degtinė“ („Whisky mit Vodka“, 2009) jis prisiminė anekdotišką 6-ojo dešimtmečio istoriją iš DEFA kino studijos gyvenimo, bet perkėlė ją į mūsų dienas.
„Viskis ir degtinė“ – tai pasakojimas apie filmo kūrimą. Filmo herojus – moterų numylėtinis aktorius Otas – gyvena plačiai, mėgsta būti dėmesio centre. Padauginęs alkoholio, jis nepasirodo filmavimo aikštelėje, tad dėl šventos ramybės scenos nufilmuojamos su kur kas jaunesniu Arnu. Otui teks pakovoti ne tik dėl vaidmens, jo gyvenime taip pat prasidės permainos ir plykstels romanas su režisieriaus Teleko žmona.
„Kinas kine“ – visada dėkinga tema, bet Dresenas filme sujungė kelias temas – senatvės, jaunesnio ir sėkmingesnio antrininko, masinės kultūros, režisūros (Oto filmuojasi banaliame filme, kurio režisierius elgiasi taip, lyg tai būtų kažkas išskirtinio). Pagaliau tai filmas apie gyvenimo prasmę. Pasak Dreseno, „už buvimą menininku reikia mokėti didelę kainą. Herojus visą gyvenimą praleido iliuziškame pasaulyje. Senatvėje jis yra vienišas ir visų paliktas.“
Naujausias Dreseno filmas „Kai mes svajojome“ („Als Wir Traumten“, 2015) sukurtas pagal bestseleriu tapusį Clemenso Meyerio romaną ir nukelia į Leipcigą iškart po Berlyno sienos žlugimo. VDR nebėra, dabar kiekvienas gali tapti „gyvenimo karaliumi“, įkurti savo verslą ir išbandyti visus masinės kultūros malonumus. Visi svajoja apie naują gyvenimą. Keturi draugai – Rikas, Danielis, Paulis ir Markas – įsitikinę, kad pasaulis jiems atviras ir ankstesnės taisyklės nebegalioja. Bėgdami nuo tėvų, pareigų ir nuo ateities, draugai vis labiau peržengia teisės ribas. Jie vagia mašinas, eksperimentuoja su narkotikais, atidaro savo klubą, o šį apgula neonaciai. Filmas pritvinkęs personažų svajonių, kurioms nebus lemta išsipildyti. „Kai mes svajojome“ autoriai sako norėję papasakoti „prarastos jaunystės istoriją ir kartu parodyti protesto ir begalinės didžiulės sėkmės utopijos žaidimą“.
Parengė Ž. P.
