7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Muzikinis spektaklis vaikams „Pyp pyp“ apie viską iki galo, bet atvirkščiai

Gero keistuolių draugo Donaldo Bisseto personažai jau ne pirmą kartą svečiuojasi „Keistuolių teatro“ scenoje. Tai turbūt dėl to, jog šio šmaikštuolio kūriniai bėgant metams atskleidžia vis naujų spalvų, kvapų, skonių ir melodijų. Būtent šiuolaikinės melodijos ir garsus „Pyp pyp“ tampa pagrindiniais spektaklio akcentais. 


Rašytojas D. Bissetas (1910–1955) savo kūryba stengiasi aukštyn kojom apversti pasaulį, kuris per jėgą bando mus suvienodinti. Britų kūrėjas, prabilęs „Keistuolių teatro“ lūpomis, pasakoja žiūrovams, kaip svarbu išgirsti vienas kitą, plačiau ir paprasčiau šypsotis bei nors triskart daugiau svajoti. Pirmą kartą svajota apie „Kitą kartą“, o po jo viskas apvirto „Aukštyn kojom“ ir garsiai supypsėjo „Pyp pyp“.

 

Vilniaus mažajame teatre statoma istorinė drama „Marija Stiuart”

Vilniaus mažajame teatre režisierius Artūras Areima  repetuoja klasikinę Frydricho Šilerio dramą, paremtą istorine medžiaga „Marija Stiuart“. Dramoje „Marija Stiuart” – dviejų garsių karalienių – Škotijos Karalienės Marijos Stiuart ir Anglijos Karalienės Elžbietos epocha, paveikslai ir konfliktas.  


Anglijos Karalienė (Elžbieta Latėnaitė)  po devyniolikos įkalinimo metų  nuteisia Mariją Stiuart (Indrė Patkauskaitė) mirties bausme. Žiaurų nuosprendį ši priima oriai. Mirties nuosprendis jos nepažemina, o išvaduoja iš aistrų, egoistinių troškimų, tampa jai pergale ir dovana. Atgailaujanti dėl praeities nusikaltimų, priėjusi išpažinties, ji tampa dar stipresne ir didingesne. „F.Šileris kalba, kad ir sunkiausiomis akimirkomis reikia išlikti oriu žmogumi. Kai žmogus oriai miršta, tada jaudina mirtis“, – sako režisierius.  „Marija Stiuart  atstovauja žmogų, žmogiškumą. Ji jau supratusi žmogiškumo esmę ir prasmę, skirtingai negu  Elžbieta, kuri yra gyvenimo kalinė, nepilnavertiškumo kompleksų supančiotas žmogus, kuriam prieš valią uždedama karūna. Ji pavydėjo Marijai grožio, laisvės, gyvenimo, dėmesio.  Man jos – ne karalienės, o žmonės“.  

 

Pristatomas dvikalbis „Lietuvos teatro biuletenis“

Vasario pabaigoje pristatytas naujausias Lietuvių teatro agentūros projektas – elektroninis žurnalas „Lietuvos teatro biuletenis“. Scenos menams skirtoje internetinėje platformoje apžvelgiamos naujos Lietuvos teatro tendencijos, nagrinėjamos aktualios scenos menų problemos, dalijamasi pokalbiais su netikėtais pašnekovais ir kritinėmis profesionalų įžvalgomis. „Lietuvos teatro biuletenis“ publikuojamas lietuvių ir anglų kalbomis – taip siekiama skatinti informacijos apie lietuvių teatrą sklaidą užsienyje bei ketinama su užsienio teatro aktualijomis supažindinti Lietuvos teatro bendruomenę.

 

„Borisas Godunovas“ Rusijoje pripažintas geriausiu 2015 m. užsienio spektakliu


Rusijos teatro festivalis „Auksinė kaukė“ šių metų kovo 3 dieną pranešė, kad Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Eimunto Nekrošiaus sukurtas „Borisas Godunovas“ Maskvoje bus apdovanotas „Auksine kauke“ kaip geriausias 2015 m. metais Rusijoje parodytas užsienio spektaklis. Šiuo prizu bus apdovanotas ir „Ruhrtriennale“ festivalio bei Slovėnijos teatro „Carmina Slovenica“ spektaklis „Kai kalnas pakeitė savo rūbą“, rež. Heiner Goebbels. Apdovanojimai vyks balandžio 16 d. Maskvoje.


Apdovanojimas skiriamas atsižvelgiant į Rusijos teatro kritikų apklausą. Šiemet specialūs klausimynai buvo išsiųsti nuolat gastroliuojančius užsienio spektaklius lankantiems teatro kritikams Maskvoje ir Sankt Peterburge. Atsakymus pateikė 59 kritikai.

 

Nauja „Oskarų“ karta

Dauguma šiųmetės „Oskarų“ nakties nugalėtojų gerai žinomi. Tik Brie Larson, kuriai atiteko apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį ir kuri aplenkė į tą patį „Oskarą“ pretendavusias Charlotte Rampling bei Cate Blanchett, daugumai žiūrovų vis dar mįslė. Nors Lenny Abrahamsono filmo „Kambarys“ („Room“, JAV, 2015) mūsų kino teatrų repertuare nematyti, pristatome jauną aktorę, kuri už vaidmenį „Kambaryje“ gavo „Oskarą“ ir „Auksinį gaublį“.

 

Dar prieš metus didžioji Amerikos kino akademijos narių dalis, be abejo, negirdėjo apie Brie Larson. Vaidmuo jaudinančioje dramoje apie motiną, laikomą uždarytą mažame kambarėlyje su sūnumi, atskleidė ne tik naują talentą, bet ir tai, kad Holivudas sugeba duoti šansą jauniems aktoriams.

 

Iš tikrųjų 26-erių metų aktorė šou versle yra jau seniai. Brie Larson kilusi iš Kalifornijos, tačiau jos pirmoji kalba buvo prancūzų. Larson pavardę aktorė pasiskolino iš savo senelės, nes gimė kaip Sidonie Desaulniers. Larson ji pasirinko, kad agentams nereikėtų laužyti liežuvio tariant užsienietišką pavardę. Agentų būsimai aktorei prireikė, kai jai buvo vos devyneri, o būdama septynerių ji tapo jauniausia Amerikos konservatorijos teatro San Fransiske mokine. Televizijoje Larson debiutavo 1998 m. laidoje „Tonight Show with Jan Leno“. Pirmą rimtą vaidmenį suvaidino 2001-aisiais situacijų komedijoje „Raising Dad“ ir už vaidmenį seriale net buvo nominuota jaunojo menininko apdovanojimui. 2003 m. ji suvaidino Gary Vinicko romantinėje komedijoje „Staiga trisdešimties“, kur Larson partneriai buvo Jennifer Garner ir Markas Ruffalo. Po dvejų metų Larson išleido pirmą savo albumą, nes yra ne tik aktorė, bet ir dainininkė bei roko atlikėjo Alexo Greenwaldo draugė.

Išsprūstančios temos

Eidama į Klaipėdos jaunimo teatro spektaklius būnu nusiteikusi lengvam, bet vis dėlto sunkiai įveikiamam žanrui. Valentino Masalskio suburtas ir įkvėptas teatras linkęs visa širdimi atsiduoti šioje aplinkoje gana smarkiai mistifikuotam reiškiniui – temai. Tai, deja, nereiškia, kad spektakliui pasirinkta tema būna iš įvairiausių kampų apsvarstoma, kad į ją kaip reikiant įsigilinta, kad ji po ilgos šių kūrėjų analizės sužiba bent jau eiliniam žiūrovui dar neregėtomis spalvomis. Ne, pasitelkiama kiek kitokia taktika: KJT griebia pasirinktą temą tiesiai už ragų ir tampo ją po sceną pirmyn atgal iki visiško išsekimo. Tam, kad būtų išpūstas didžiulis burbulas, čia užtenka vienos menkutės mintelės bei ją iliustruojančios idėjos. Šis pradinis įnašas apkaišiojamas isteriškomis emocijomis, komiškomis aplinkybėmis, tai šį, tai tą pabrėžiančiais riksmais ir visa jungiančia buitimi.

 

Ne išimtis ir praėjusią savaitę Vilniaus „Menų spaustuvėje“ parodytas naujausias KJT darbas – Pauliaus Pinigio režisuotas spektaklis „Šauktiniai“. Jau pačiu pavadinimu buvo žadėta gilintis į spaudoje dar visai neseniai nuvilnijusį tautos gynėjų klausimą. Su tokia informacinių straipsnių antraštes atliepiančia tema galimi trys keliai – suskambėti aktualiai, konjunktūriškai arba nuvalkiotai. Dėl to, kad kūrinio bendraautoriais buvo skelbiama organizacija „Naujasis tautos balsas“, o jos atstovas Arvydas Kevelinskas postringavo apie poreikį ir puikią galimybę informuoti visuomenę, ir todėl, kad ne itin atidžiai skaitydama nepastebėjau akivaizdžios (kaip kad dabar atrodo) ironijos, spėjau, kad teks susidurti su antruoju, konjunktūriniu variantu.

Su pavasariu, draugai!

Apie Baltarusiją kalbėti paprasčiau. Kai Andrew Mikšys fotografavo besilinksminantį Lietuvos kaimo jaunimą, daug kam buvo kažkaip nesmagu, kad jis mus taip mato. Kaip? Na, tokius truputį nevykėlius apgailėtino dizaino aplinkoje. Ir dar knygos pavadinimas buvo užrašytas kirilica – Диско. Tai atrodė kaip komentaras, esą iš sovietmečio tas nekultūros šleifas. O gal priešingai – kaip tik dabar suklestėjo meilė dainoms ir šokiams iš slaviškų Rytų? Bet iš tiesų toje knygoje nebuvo nieko negražaus (skaitykite Tito Satkūno straipsnį „Pavojingas žaidimas“, 7 meno dienos, 2015-06-26). Net galima prie autoriaus prisikabinti, kad skurdas (ne tik socialinis, bet ir dvasinis) atrodo per daug estetiškas, kaip egzotiškas suvenyras iš Rytų Europos. Sprendžiant iš to, ką knygų mugėje kalbėjo Jurijus Dobriakovas, pasaulis ilgisi tokių fotografijų, patvirtinančių šio antraeilėse pareigose vargstančio regiono vaizdinį. O pasibaisėjimą sukėlė pati komercinė žiniasklaida, primelavusi ir savo skleidžiamą žinią pailiustravusi bjauriomis, ir visai ne Andrew Mikšio, o savo fotografijomis. Tačiau vaizdas susiliejo, ir eilinis pasipiktinęs pilietis nebeatskirs, kas ką nufotografavo. Puikus manipuliavimo atšipusiais protais pavyzdys.

Vaiduoklių laikas

Garsiausias Berlyno mokyklos režisierius Christianas Petzoldas yra sakęs, kad kinas visada pasakoja apie vaiduoklius. Juk iš tikrųjų kino ekrane matome ne gyvus žmones, o tik jų atvaizdus. Paskutinio Petzoldo filmo „Feniksas“ (LRT Kultūra, 9 d. 22.30) herojė dainininkė Nelė (daugelio Petzoldo filmų aktorė Nina Hoss) po Berlyną klaidžioja kaip vaiduoklis. Bet ir Berlynas labiau primena vaiduoklių miestą – čia daug griuvėsių ir kavinė „Feniksas“. Nelė išgyveno Aušvicą, bet buvo taip sužalota, kad prireikė plastinės operacijos. Dabar ji grįžo, kad rastų savo vyrą, nors draugė ir perspėja, jog būtent šis ją išdavė gestapui. Nelė randa Džonį „Fenikse“, bet šis jos neatpažįsta. Vis dėlto moteris jam primena buvusią žmoną, kurios mirtimi jis neabejoja, todėl vyras nusprendžia pasinaudoti nepažįstamąja, kad atgautų Nelės turtą.

 

Nelė įsitraukia į keistą žaidimą. Viename interviu Petzoldas sakė: „Primo Levi ir Jeanas Améry visada rašė savo knygose, kad žmonės, kuriems pavyko išgyventi koncentracijos stovyklų siaubą, troško tik vieno – atsukti laiką atgal. Nelė sako sau, kad nėra žydė – tai naciai suteikė jai tokią tapatybę. Nelė jos nepriima, kaip nepriima fakto, kad dainos, eilės ir meilė nesugrąžinamai sunaikinti. Ji nenori tapti nauju žmogumi. Ji nori grįžti prie tos, kuria buvo, į laikus, kai ją mylėjo vyras, o draugai pamatę nepereidavo į kitą gatvės pusę.“

Julius Juzeliūnas ir pasaulis

Daugelis jau žino, kad 2016-ieji paskelbti kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno metais. Įvairios muzikos institucijos kompozitoriaus šimtmečiui yra numačiusios gausybę renginių – koncertų, konferencijų, parodų, leidinių. Nacionalinė filharmonija, savaime suprantama, taip pat aktyviai mini šį jubiliejų. Vasario 27 d. Vilniuje, o prieš tai Kaune ir Klaipėdoje įvyko simfoninis koncertas, kuriame Juliaus Juzeliūno kūrinys pristatytas plačiame pasaulio muzikos kontekste. Šį kontekstą sudarė trys skirtingų žemynų kompozitoriai, J. Juzeliūno bendraamžiai. Dviem iš jų, prancūzui Henri Dutilleux (1916–2013) ir argentiniečiui Alberto Ginasterai (1916–1983), šiemet irgi sukaktų šimtas, o trečiajam, amerikiečiui Samueliui Barberiui (1910–1981) būtų šešeriais metais daugiau. Toks originalus sumanymas kilo filharmonijos generalinei direktorei Rūtai Prusevičienei. Tad publikai buvo suteikta galimybė pačiai pamąstyti apie tos pačios kartos skirtingų kraštų kūrėjų muziką, jos panašumus ir skirtumus. Būtina pridurti, kad J. Juzeliūnas koncerte skambėjusius „Afrikietiškus eskizus“ sukūrė sovietinėje Lietuvoje, 1961 metais, kai menininkų kūrybinė fantazija buvo sergėjama socrealizmo taisyklių, o kiti trys kompozitoriai naudojosi visiška kūrybos laisve. Visi užsienio autorių opusai Lietuvoje suskambėjo pirmąsyk, tad koncertas tapo dar ir naujų pažinčių vakaru.

Kuo mažiau būdvardžių

Sunku nepritarti šiųmečiui JAV kino akademijos sprendimui: Tomo McCarthy „Sensacija“ („Spotlight“, JAV, 2015) pelnytai gavo geriausio filmo „Oskarą“. Paradoksas, bet šis aiškios koncepcijos ir struktūros, tiksliai suvaidintas filmas labiau primena klasikinį europietišką kiną, kuris, deja, pastaraisiais metais primiršo, kad gali formuluoti visuomenei svarbius klausimus, kelti opias temas, rodyti paprastus, bet tiesos siekiančius žmones.

 

Aktorius, prodiuseris, scenaristas, režisierius McCarthy ir kituose savo filmuose tyrinėjo kasdienybę, kurioje, kaip kad prieš „Sensaciją“ sukurtame filme „Batsiuvys“, staiga atsiranda jos įprastą tėkmę griaunantis veiksnys. „Sensacijoje“ tokiu tampa naujasis „The Boston Globe“ redaktorius Martinas Baronas (Liev Schreiber). Redakcijoje jo laukiama kaip ir kiekvieno naujo vadovo – tikintis, kad permainos nebus pernelyg skausmingos. Iš pat pradžių akivaizdu, kad jis „kitas“ – ne iš Bostono (neatsitiktinai dar XIX a. pabaigoje Henry Jamesas vieną savo romanų pavadino „Bostoniečiai“, pabrėždamas ypatingą miesto mitologiją) ir dar žydas. Kad jis svetimas, netiesiogiai prabils ir Bostono kardinolas, padovanojęs naujajam redaktoriui Katekizmą. Tačiau būtent Baronas, analizuodamas dienraščio potencialą, ir užčiuops svarbią temą, kuri iki tol atsidurdavo žinučių ar redaktoriaus apžvalgų skiltyse, kur fiksuojama, kad dar vienas kunigas nuteistas už lytinį priekabiavimą, įtartas pedofilija ir pan. Baronas mano, kad tai didelė tema ir paveda „Spotlight“ (lietuviškai, matyt, tai būtų „Dėmesio centre“) skyriui patyrinėti, kaip Bažnyčia stengiasi užglaistyti visus tuos skandalus, kaip su ja bendradarbiauja teismai, advokatai, politikai, policija ar paprasti tikintieji, noriai praryjantys teiginį, esą tai tik atskiri atvejai. Baronas įsitikinęs, kad tai – sistema. Jis nori, kad šią sistemą ir atskleistų žurnalistai. Prasideda darbas, kuris truks ilgai, o 2002 metais pasirodęs straipsnis sukels panašių tyrimų laviną visame pasaulyje ir atneš „The Boston Globe“ žurnalistams prestižinę Pulitzerio premiją.

PUSLAPIS
IŠ
1003