Autorius: Darius Jaruševičius
Darius Jaruševičius
Godos Lukaitės tapybos paroda „Vis kitos vietos“
Tai jau trečioji paroda iš VVJMG parodų ciklo „Pristatome jaunus profesionalaus meno kūrėjus“. 2017 m. galerijai paskelbus atvirą kvietimą („OPEN CALL“) jauniems profesionalaus meno kūrėjams bendradarbiauti ir rengti savo parodas galerijoje Goda Lukaitė buvo viena iš gausybės pateikusių paraiškas. Goda Lukaitė išsiskyrė iš visų paraiškų kūrinių lengvumu, profesionalumu, idėjos konkretumu, tikslumu ir išgryninimu, todėl nusprendėme, kad būtų puiki kandidatė pavasarinei parodai.
Godą Lukaitę galima būtų priskirti prie stiprų jutimą tapyboje perteikiančių autorių, kurios koloritas nereprezentuoja estetinių reikšmių, bet įkūnija pirminius jutimus, įtampą, kuriems tik vėliau kalboje suteikiame ilgesio, meilės, džiaugsmo arba nerimo ir t.t reikšmes. Tapybos vaizdinys veikia ir kituose tikrovės registruose. Kaip Deleuz‘o kino teorijoje postuluotas vaizdinys – kristalas, kurio materija apibrėžta kaip visų sumontuotų vaizdinių suma, o virtuali tėkmė priklauso sudėtingam ir daugiabriauniam būtajam laikui, kuris sąveikauja su esamuoju laiku dabarties taške. Ta suma veikia dabartinį laiko momentą.
Darius Jaruševičius
Godos Lukaitės paroda „Vis kitos vietos“ VVJMG
2018 05 16 - 05 31 Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje (Vilniaus g. 39) vyks Godos Lukaitės paroda „Vis kitos vietos“. Tai jau trečioji paroda iš VVJMG parodų ciklo „Pristatome jaunus profesionalaus meno kūrėjus“. Godą Lukaitę galima būtų priskirti prie stiprų jutimą tapyboje perteikiančių autorių, kurios koloritas nereprezentuoja estetinių reikšmių, bet įkūnija pirminius jutimus, įtampą, kuriems tik vėliau kalboje suteikiame ilgesio, meilės, džiaugsmo arba nerimo ir t.t reikšmes.
Darius Jaruševičius
Tos pačios kultūros tinkle
Nenaujos Šarūno Saukos tapybos poveikis naujo tapybos medialumo aplinkybėmis
Neseniai VDA įvyko su paroda „Jauna Kauno tapyba“ susieta konferencija, ir joje iškeltas klausimas, ar jauna lygu nauja. Konferencijos tikslas – aptarti tapybos naujumo prielaidas – lyg ir suponuoja tapybos reflektyvumo šiandien problemą apskritai. Iš pirmo žvilgsnio siekis aptarti, ar jauna reiškia nauja nūdienos tapybos kontekste, daugiausia apibrėžia tapybos pozicijų jos pačios lauke problemas. Nauja, nes strategiškai nauja, nauja, nes šiek tiek kitaip, nauja, kad ir trumpam, nauja, nes naujoje vietoje – nauja lygu svarbu. Naujumas, diachroniškai slenkanti meno praktikų transformacijos norma, kad ir įtaigiai išardyta ar vis dar inertiškai ardoma ir nebetekusi reakcijos į prieš tai buvusias meno praktikas galios, iš naujo perklausia, ar naujas meno kūrinys yra aktualus. Tad klausimą, ar jauna-nauja tapyba yra aktuali, iš laukymės tarp Vilniaus ir Kauno vertėtų perkelti į bendrą Baltijos šalių lauką, vėliau į Rytų Europos, bendrą Europos, JAV ir toliau – į platesnį Vakarų meno istorijos lauką. Neišsitenkant jame, dera kreiptis plačiau, į šiuolaikinę vizualiąją kultūrą. Ar jauna yra nauja turbūt reikia pažvelgti istoriškai. Ar jauna buvo nauja iki ir po konceptualiojo meno posūkio?
