Naujas žingsnis į tradiciją

Vasario 24 d. vykęs Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertas turėjo paantraštę: „Kvarteto primarijos Dalios Kuznecovaitės inauguracija“. Iš tiesų tai buvo pats pirmasis Vilniaus kvarteto koncertas filharmonijos Didžiojoje salėje, kuriame prie pirmojo pulto neišvydome net penkiasdešimt metų kvartete griežusios Audronės Vainiūnaitės. Jos vietą užėmė tarptautinių konkursų laureatė Dalia Kuznecovaitė, melomanams pažįstama kaip ryški simfoninių ir kamerinių koncertų solistė.

Šis įvykis stipriai sujudino palyginti ramią mūsų muzikinio gyvenimo tėkmę. Neatsitiktinai į koncertą susirinko kaip reta daug visų kartų profesionalių muzikantų, ypač stygininkų. Visiems magėjo būti šio, sakyčiau, istorinio koncerto liudininkais. Bet pradžioje – apie Audronę Vainiūnaitę. Iki šio koncerto ji buvo vienintelė kolektyvo narė nuo susikūrimo 1965 metais. Vainiūnaitė buvo ir tebėra kvarteto pirmųjų žingsnių ir ilgo kelio į meninę brandą kūrėja ir liudininkė. Be šios smuikininkės, esu įsitikinusi, Vilniaus kvartetas nebūtų 1972-aisiais laimėjęs svarbaus tarptautinio konkurso Lježe (Belgijoje), nebūtų taip tvirtai ir užtikrintai kopęs į atlikimo meno aukštumas. Mano kartos muzikantai kvartetinio meno sampratą iš esmės gilino lankydami šio kolektyvo koncertus. Vainiūnaitė buvo ryškiausia Vilniaus kvarteto individualybė. Jos meistriškas grojimas, tobulas instrumento valdymas ir sąžininga tarnystė muzikai buvo tarsi kamertonas kitiems nariams. Kvarteto sudėtis keitėsi, antrasis smuikas Artūras Šilalė ir altininkas Girdutis Jakaitis į ansamblį atėjo palyginti neseniai, Jakaitis – 1996-aisiais, Šilalė – 1999-aisiais. Violončelininkas Augustinas Vasiliauskas, dabar jau vyriausias narys, kvartete griežia taip pat ne nuo pat pradžių. Nuo 1970-ųjų ir iki šios dienos jis yra aktyviausias kolektyvo veiklos ir programų formuotojas. Gausybė įdomių, reikšmingų kvarteto programų ir ciklų telkė publiką, lavino jos skonį, supažindino su šio žanro šedevrais ir mažai Lietuvoje žinoma muzika, garsiais atlikėjais ir talentingu jaunimu. Paminėsiu bent kelis įspūdingus ciklus: „Europos Sąjungos šalių kamerinės muzikos vakarai“, „Romantinės ir lietuvių šiuolaikinės muzikos vakarai“, „Pasaulio meno meistrai ir Vilniaus kvartetas“, „Kvartetas ir fortepijonas“, „Jaunieji Lietuvos talentai ir Vilniaus kvartetas“. Šis kolektyvas ypač daug dėmesio skyrė lietuvių muzikai, pagrojo apie šimtą lietuvių autorių kūrinių, kurių pusė buvo sukurta specialiai jam. Ryškiausiai įsiminę koncertai žavėjo ne tik skoningomis interpretacijomis, ansambliškumu ir kamerinio muzikavimo subtilybėmis, bet kiekvienąsyk – tiesiog stulbinančiu Vainiūnaitės grojimo virtuoziškumu, juvelyrišku tikslumu, galinga menine įtaiga. Ir taip – ištisus penkis šiam menui pašvęstus dešimtmečius. Sukauptas milžiniškas repertuaras, pagrota daugiau kaip pusketvirto tūkstančio koncertų, apkeliautas, galima sakyti, visas pasaulis... Turbūt ne tik aš apgailestavau, kad prieš koncertą scenoje nepamatėme Audronės Vainiūnaitės ir nepadėkojome jai.

Koncerto programa buvo patraukli, gerai apgalvota, sakyčiau, netgi simboliška, nužyminti svarbiausius Vilniaus kvarteto repertuaro bruožus. Pradėta nuo kvarteto žanro kūrėjo Josepho Haydno, kurio visus 83 kvartetus kolektyvas yra atlikęs. Pasirinktas vėlyvojo periodo 76 opuso antrasis d-moll kvartetas, vadinamas „Kvintų kvartetu“. Du fortepijoniniai kvintetai – Mindaugo Urbaičio „Ramybė“ ir Remigijaus Merkelio „MiKonst“ – atspindėjo lietuvišką repertuaro dalį. Juos atliekant prie kolektyvo prisijungė pianistas Rokas Zubovas. Šiuose opusuose, ypač Urbaičio „Ramybėje“, pasigirsta publikai gerai žinomų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių fragmentai, atlikėjų labai jautriai išryškinti. Urbaičio muzika iš tiesų alsavo ramybe, o Merkelio – dramatizmu, sakytum, kūrėjo kančiomis ieškant to tikro vienintelio motyvo, pagaliau atrandamo tik kūrinio gale... Šiuos kvintetus, sukurtus 2000-aisiais, minint Čiurlionio 125-ąsias gimimo metines, Vilniaus kvartetas su Zubovu yra nesyk atlikęs Lietuvoje, taip pat Jungtinėse Amerikos Valstijose. Yra išleista ir kompaktinė plokštelė.

Paskutinis didžiausias programos numeris – Franzo Schuberto kvartetas „Mirtis ir mergelė“, Nr. 14 d-moll. Publikos ir atlikėjų mėgstamas veikalas, šio žanro literatūros šedevras, tapęs ir viena įspūdingiausių Vilniaus kvarteto interpretacijos viršukalnių. Šįsyk atliktas, jis ypač akivaizdžiai bylojo apie gyvenimo kontrastus, skausmą ir džiaugsmą, tragediją ir čia pat trykštančias linksmybes, apie mirtį...

Sudėtingos ir, paprastai sakant, labai sunkios programos klausiausi pirmiausia galvodama apie tai, kaip į seniai susigrojusį kolektyvą įsilies naujas balsas, jaunoji primarija Dalia Kuznecovaitė. Klausa buvo maksimaliai įtempta, tarsi sėdėčiau ne koncerte, o kokiame nors konkurse. Apibendrinus viso vakaro įspūdžius, galima drąsiai pasakyti: pirmasis smuikas į ansamblį įžengia kol kas galbūt atsargiai, tačiau išties užtikrintai. Akivaizdus buvo smuikininkės meistriškumas, kruopščiai parengtos ir atliktos visos sudėtingos skirtingų stilių partijos. Atliekama muzika alsavo, liejosi sklandžiai, laisvai ir vaizdingai. Emocinis tonusas ir meninė raiška stiprėjo su kiekvienu kūriniu, o atliekant Schubertą pasiekė didžiausią įtaigą. Būtent šiame veikale labiausiai išryškėjo Kuznecovaitės muzikinė vaizduotė, intelektas ir virtuoziškumas.

Būtų ne visai teisinga jau pirmame bendrame koncerte iš naujo atlikėjo reikalauti visapusiškos kvartetinio griežimo stiliaus tobulybės. Grojimas kvartete turi savo specifiką, išsikristalizuojančią per ilgesnį laiką kartu muzikuojant, įsiklausant į partnerių skambesį, štrichus, artikuliaciją. Šių dalykų, ypač glaudžiai susijusių su klasicizmo muzika, dar stigo Haydno kvartete. Pagrojus daugiau šio stiliaus muzikos, manau, atsiras raiškesnis frazių kontūras, konkretesnis garsas. Koncerte Kuznecovaitė nedemonstravo savo pirmumo kokiais nors išoriniais judesiais, tačiau tai nereiškia, kad nevykdė vadovaujančio vaidmens. Jis buvo gerai juntamas. Trys ansamblio kolegos jaunajai primarijai buvo ypač dėmesingi ir jautrūs partneriai. Šios pastangos ir nuoširdus susitelkimas muzikai spinduliavo į salę šilumą, kūrė jaukią ir pakilią nuotaiką.