„Imitation Game“ – tai britų matematiko, vieno informatikos kūrėjų Alano Turingo (1912–1954) testo, leidžiančio suvokti, ar bendrauji su mašina, ar su žmogumi, pavadinimas. Režisierius Mortenas Tyldumas taip pavadino ir filmą, pasakojantį apie Turingą. TV3 jį, lietuviškai pavadintą „Vaizduotės žaidimu“, rodys sekmadienio vakarą (28 d. 22.30). Pirmadienio paryčiais paaiškės ir nauji „Oskarų“ savininkai. Pernai „Vaizduotės žaidimas“ buvo nominuotas net aštuoniems apdovanojimams, gavo vieną – už geriausią scenarijų.
Norvegas Tyldumas po kelių Europoje sukurtų filmų pateko į Holivudą, kur iš režisieriaus pirmiausia laukta paprastai ir prieinamai papasakotos istorijos apie tragiško likimo mokslininką, kuris nusižudė, nes buvo nuteistas už homoseksualumą ir turėjo rinktis cheminę kastraciją arba kalėjimą. Pastarasis faktas filme, tiesa, neakcentuojamas.
Turingą suvaidino grynakraujis britas Benedictas Cumberbatchas, kuris ne iš nuogirdų žino apie savo tėvynainių keistenybes. Aktorius vaidina ekscentrišką, nemalonų, bet genialų tipą, kurio niekas nesupranta. Koduojančios mašinos „Enigma“ dešifravimo istorija, prisidėjusi prie Trečiojo reicho žlugimo ir Antrojo pasaulinio karo pabaigos, filme rodoma lakoniškai ir tai suprantama: Holivudo žiūrovus domina ne mašinos, o herojų jausmai. Jų turi būti daug, bet panašūs filmai dažniausiai primena pokalbį su mašina.
Tomo Hooperio „Karaliaus kalba“ (LRT, 28 d. 21 val.) nukels į prieškario Angliją. Filmo herojai – taip pat autentiški istoriniai personažai. Mirus Jurgiui V, sostą paveldėjo Edvardas VIII, bet atsisakė jo, kad galėtų vesti mylimąją – dukart išsiskyrusią amerikietę Wollis Simpson. Sostą turėjo perimti Jorko hercogas – jaunėlis Edvardo VIII brolis, šeimoje vadinamas Berčiu. Jis niekad nesirengė tapti karaliumi, buvo laimingai vedęs, augino dvi dukreles, iš kurių vyriausioji tapo iki šiol karaliaujančia Elžbieta II.
Bertis buvo mikčius. Visi bandymai išgydyti jį baigdavosi nesėkmingai, kol būsimojo karaliaus žmona pagaliau surado naujus metodus naudojantį logopedą Lionelą Logue’ą. Filmas ir pasakoja apie tai, kaip keistuolis iš Australijos padėjo Jurgiui VI tapti tautos atrama vieną sunkiausių imperijos gyvavimo akimirkų.
Didžioji istorija filme gana supaprastinta, bet ne ji svarbiausia „Karaliaus kalbos“ tema. Tikrasis filmo siužetas – gerai atpažįstamas iš įvairių populiariosios kultūros pasakojimų apie įžymybes, nugalėjusias ligą, silpnybę, nelaimę, vaikystės traumą ir pan. Trumpai tariant, tai visai šiuolaikiškas filmas apie tapimą savimi. Laimei, Colinas Firthas vaidina ne tik tai. Jo Bertis – ir karališkoji didenybė, pasižyminti puikia savitvarda, ir baisokus vaikystės prisiminimus bei nevisavertiškumo kompleksą slopinantis vyriškis. Išmokyti jį nebijoti savęs ir nori ekscentriškas logopedas (Geoffrey Rush).
Menininko ir diktatoriaus susidūrimas – gana „nutrintas“ siužetas, bet ispanų režisierių Eduardą Cortesą pateisina tai, kad filmo „Klounas ir fiureris“ (LTR, kovo 3 d. 22 val.) pagrindas – autentiškas įvykis, kai 1944-aisiais populiarus ispanų komikas Charlie Rivelis buvo pakviestas pasirodyti per Hitlerio gimtadienį. Trejus metus Berlyne vaidinęs Katalonijos aktorius buvo populiarus Vokietijoje, tik jį pakvietusio gestapo agento ketinimai daug paslaptingesni.
Jei labiau domina kitoks požiūris į istoriją, šįvakar per LNK (26 d. 21 val.) pasižiūrėkite vieną sėkmingiausių prancūzų filmų, kurio lankomumo rekordą sumušė tik „Titanikas“. Tai 1966 m. Gerard’o Oury komedija „Didysis pasivaikščiojimas“. Ji apie tai, kaip 1942-ųjų Paryžiuje gelbėjamas nacių numušto anglų karinio lėktuvo ekipažas. Bet, žinoma, ir apie neįtikėtinus prancūzų charakterio bruožus, kuriuos filme įkūnijo Bourvilio ir De Funèso suvaidintas duetas – dažytojas ir „Grand Opera“ dirigentas. Neįsivaizduoju, kad panaši komedija galėtų atsirasti pas mus – juk lietuviai savo istoriją visada rodo niūriai ir piktai, likdami nepakantūs kitiems ir jų požiūriui. Matyt, todėl toks ir mūsų patriotizmas, kurį pirmadienio vakarą net keliose televizijos laidose, pasirišęs žavią varlytę, pademonstravo karo ministras.
Šią savaitę pradėjau geriau suprasti lietuvių politikus. Bene dešimt dienų stengiausi gydytis taip, kaip pataria vaistininkai, gydytojai ir žiniasklaida, – saujomis gėriau karščiavimą mažinančius vaistus, galonus karštos arbatos su citrina, medumi ir imbieru, iškosėjau visus plaučius ir prišnypščiau šimtus nosinių. Bet nusibodo graudintis žiūrint į leitenantą Kolombą, kuris gyvena peršalimo ligų nepažįstančioje pasaulio dalyje, ir galvoti apie nepadarytus darbus. Todėl vieną rytą pradėjau gerti visų nekenčiamus ir nerekomenduojamus antibiotikus. Matyt, panašiai yra ir politikams. Jie nuoširdžiai stengiasi nemeluoti, nežadėti nieko rinkėjams, vengti korupcinių ryšių ir banalios demagogijos, bet vieną rytą atsikelia ir supranta, kad bus tik blogiau. Ir susiranda savo antibiotikus.
Jūsų –
Jonas Ūbis
