7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kombinato dekonstrukcija

Diskusija apie reikšmės kūrimo(si) ir suvokimo sąlygas Eglės Grėbliauskaitės parodoje „I I“

Eglė Grėbliauskaitė, „I I“, parodos vaizdas. 2016 m. R. Stepanovaitės nuotr.
Eglė Grėbliauskaitė, „I I“, parodos vaizdas. 2016 m. R. Stepanovaitės nuotr.

Vasario 4 d. Kaune, šiuolaikinio meno projektų erdvėje „Kabinetas“, įvyko Eglės Grėbliauskaitės personalinės parodos „I I“ atidarymas ir diskusija apie reikšmės kūrimo(si) ir meno suvokimo sąlygas. Dalyvavo autorė bei semiotikai Alda Eikevičiūtė ir Dmitrij Gluščevskij. Anot kuratorės Vaidos Stepanovaitės, „Eglės Grėbliauskaitės parodoje „I I“ svarbus visiškai naujo skaitymo būdo gimimo momentas, kai objektas ar jų grandinė patiria daugialypę, nesibaigiančią rekonstrukciją. Autorės „KOMBINATAS“ į lauko erdvę priešais Vilniaus dailės akademiją iš Vilniaus pakraštyje esančio apleisto Vilniaus mėsos kombinato 2015 m. atsinešė savo istoriją ir įsiterpė į naujos aplinkos gyvenimą, taip pat turintį savitus pasakojimus. Parodoje „I I“ fizinis šios masyvios struktūros išskaidymas tampa lyg apsivalymu nuo išankstinio žinojimo, ateinančio per istorinę atmintį. „Kombinatas“ nustoja veikti kaip tiesioginis, atviras tekstas ir virsta abstrahuota ženklų struktūra, kuria tikrinami veikimo būdai per gryną fizinę formą. Įvyksta daugiau nei perkėlimas ar perdirbimas – sukuriamas savarankiškas ir nuolat varijuojantis reikšminis laukas, priklausomas nuo kolektyvinės atminties.“ Čia pateikiame sutrumpintą diskusijos tekstą.

 

Eglė Grėbliauskaitė: Kiek tvarus tekstas kintant formai? Turbūt priklausomai nuo to, kaip kinta forma. Neapčiuopiamas, ambivalentiškas turinys yra labai lakus – jautrus formos pokyčiams. Norint minimalizuoti ar gryninti, negalima prisirišti prie orginalios formos elementų. Kintant kontekstams, jis reaguoja žaibiškai prisiderindamas. Žmogaus gebėjimas likti be teksto / reikšmės yra trumpalaikis, nerami mintis nuolat siūlo racionalizuojančius reikšmių variantus. Kad ir kokia erdviška būsena be teksto, ji labai dinamiška.

 

Vis dėlto šitas žaidimas – dekonstruojant, rekonstruojant pirminę formą – yra atradimų žaidimas. Panašiai kaip kaleidoskopas: stikliukai tie patys, tačiau pateikia vis kitas kombinacijas.

Tarpais – reikšmines, nors nebūtinai susijusias su orginaliu turiniu, tarpais – abstrakčias, bent jau tol, kol nesusikuriame asociatyvinių reikšmių grandinės. Visais atvejais mus veikia istorinė atmintis, kultūros suformuotų ženklų sistema ar / ir momentinis kontekstas, kuriame esame. Poveikio sistema tokia kompleksiška, kad galimus sprendinius geriausiai aprėpia intuityvus pajautimas. Jis užpildo jungtis ir vėl formuoja tekstus. Formos kompozicijos prasminis erdvumas – tai tas laukas, kuriuo galime pasimėgauti būdami tarpinėje, betekstėje būsenoje.

 

Dar magistrantūros studijose nagrinėjau nerimo temą. Vaikščiodama po apleistą Vilniaus mėsos kombinatą galvojau, kokį fizinį poveikį ten patekusiems galėjo turėti pats kombinatas. Kombinatas reiškia įmonių grupę, kuri vieną dalyką pagamina, perduoda kitai įmonei, vienos produkcija tampa kitos žaliava. Man rūpėjo toks nuolatinis važiavimas per fabrikus konvejeriu. Suradusi tas raides, prišalusias prie kombinato stogo, iškart supratau, kad jos yra labai tinkamas ženklas mano nagrinėjamai temai, apibrėžiančiai nesuvokiamą, neapčiuopiamą nejauką, tykančią už nugaros. Atsivilkau tas kombinato raides ir pastačiau jas prie Vilniaus dailės akademijos, taip įvaizdindama sociopsichologinę represiją. Kūrinio pirminiu skaitymu tapo „institucinė kritika“. Siauresnis kūrinio skaitymas pasitaiko, o ir institucijai jis tikrai tinka, bet tai mane paskatino panagrinėti, kaip veikia forma, užrašas, tos pačios raidės, tik jau kitame kontekste.

Man įdomu, kiek galima pernešti tikrus daiktus, jų visiškai nepakeičiant, į kitą vietą ir kaip jie įgyja kitas reikšmes priklausomai nuo naujojo konteksto. Šioje parodoje įvyko dar vienas perkėlimo veiksmas – tos I I net nėra raidės, tai ženklai. Kiek jie nešasi originale buvusių reikšmių?

 

Dmitrij Gluščevskij: Semiotinė mokykla atsisako kalbėti apie autoriaus intencijas. Prisitraukiant autoriaus figūrą, paprastai bandoma legitimuoti vieną ar kitą interpretaciją. Tačiau skaitant tekstą semiotiškai, tam skirtos kitos procedūros, leidžiančios nustatyti jo vidinę logiką. Todėl aptarsime šią parodą kaip vieną iš tęstinio projekto taškų.

 

Vaida Stepanovaitė: Vieną kartą raidės jau buvo iškonstruotos ir, atsidūrusios kitoje parodoje, tapo kita kombinacija Jono Meko vizualiųjų menų centre pavadinimu „Matavimo sistemos“.

 

E. G.: Ten eksponavau dvi raides „O“ ir „N“. Jas buvo galima apžiūrėti iš visų pusių, kartais jos reiškė „ON“, kartais „NO“. Taip kalbėjau apie matavimo, socialines, industrines sistemas, represines struktūras. Mano intencija „I I“ parodoje buvo kiek įmanoma nereikšti nieko. Todėl ir pavadinimas toks. Kiek įmanoma nevaizduoti jokios prasmės?

 

D. G.: Iš karto leistis į beprasmybės paieškas būtų pernelyg drastiškas žingsnis, norisi prie to prieiti palaipsniui. Meninis judesys čia pastatant šiuos objektus lyg rodo atsiribojimą nuo bet kokios prasmės, kita vertus, tekstai lieka, jie pristato autorės sumanymą ir šio meno kūrinio kelionę iki čia. Dėl to reikėtų aptarti kertinius šios kelionės taškus.

 

Beprasmybės samprata semiotikoje yra labai opi; pavyzdžiui, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas Algirdas Julius Greimas apskritai laikė ją negatyvia teigdamas, kad mes visada esame reiškiančiame pasaulyje, dėl to tiesiogiai su beprasmybe nesusiduriame. Kita vertus, ką visi galime pastebėti iš patirties, dažnai susiduriame ir su interpretacine migla, nesusikalbėjimais, neaiškumais. Bandymas pozityviai suvokti šį branduolį, kuris, atrodytų, yra negatyvus, gali nuvesti į turtingesnę prasmės apibrėžtį. Tačiau pagal tradicinę semiotiką beprasmybė yra marginalizuota ir labai mažai apmąstyta sąvoka. Dažniau kalbama apie prasmę – gyvenimo, teksto reikšmes ir panašiai.

 

E. G.: Man įdomiausia laiko atkarpa yra ta, kai dar nesi suradęs sprendimo. Tebėra nuostaba: kas tai? Būsena tik įžengus į ekspozicinę patalpą, kol dar nematai teksto, tik tūrius. Tuomet yra laiko pirmam įspūdžiui, nepakoreguotam teksto. Aš tai vadinu erdviniais kūriniais, kurie palieka vietos žmogui susikurti intuityvius ryšius. Galbūt ne beprasmybės, o dar nesujungtų prasmių momentas yra pats įdomiausias. Kai viskas aišku, istorija pasibaigia ir tuomet norisi vėl dekonstruoti, daryti kažką kitaip. Beje, sunkiai prasmes generuojantis kūrinys šiuo aspektu yra labai potencialus – kaip itin sudėtinga mįslė, kuria gali pasimėgauti ilgiau.

 

Alda Eikevičiūtė: Šioje parodoje susiduriame su problema: ką apibrėžti kaip objektą – meno kūrinį ar lydinčius tekstus, istoriją? Taip kilo idėja aptarti už šio kūrinio slypinčią naratyvinę programą, įprasminti „Kombinato“ transformacijų grandinę kaip dėsningą. Recenzijose buvo nuorodų į pačią Vilniaus mėsos kombinato instituciją. Jau minėta, kad kombinatas yra struktūra, kuri kažką pagamina, tuomet atiduoda tolyn – tam, kas kuria produktą. Čia eksponuojamo kūrinio istorija priešinga, nes produktas, buvęs kombinate kaip iškaba, nukeliavo į VDA, kur jo statusas pasikeitė, bet pats užrašas vis tiek dar buvo atpažįstamas, o atkeliavęs čia tapo neatpažįstamas. Tad, kitaip nei kombinatas, kuriantis produktą iš detalių, paroda iš produkto gamina detales, pradeda ardyti.

 

D. G.: Gal tiek, kiek buvo neva pozityvus siekis pagaminti naują produktą, kombinato funkcionavimas ir išliko. Tačiau pozityvaus tikslo – meno kūrinio, provokacijos, mąstymo – siekiama pasitelkiant negatyvią strategiją, dekonstruojant. O kombinatas veikia pozityviai, jis konstruoja naujus objektus.

 

Kai užrašas buvo ant paties Vilniaus mėsos kombinato, jis buvo neproblemiškas, tačiau per dekonstrukciją (griežta prasme negatyvią) tapo suproblemintas. Šį santykį gerai parodo atvejis prie Prezidentūros, priešais kurią yra užrašas „#LAISVĖ“. Struktūriškai šio užrašo santykis su Prezidentūra, atrodytų, yra toks pat kaip ir „Kombinato“ su VDA. Tačiau kodėl užrašas „#Laisvė“ nesuveikė kaip „Kombinatas“? Nes „#Laisvė“ yra tarsi paties Prezidentūros pastato dalis – jis pats reprezentuoja tam tikrą turinį, pavyzdžiui, nepriklausoma Lietuva, demokratija. Šis tekstas yra produkuojamas tos pačios sistemos, nuo jos neatskiriamas.

 

A. E.: Svarbu ir tai, jog iš pradžių užrašas „Kombinatas“ buvo viršuje, neliečiamas, o vėliau nukeltas. Semiotikos požiūriu tai, ką matome aukščiau, yra svarbiau. Kai daiktas yra ant žemės, mes galime aplink jį vaikščioti, liesti, santykis su juo keičiasi – nuo stebėjimo iki lytėjimo, žodis tapo žaidybiniu objektu. Aukščio pakitimas, trajektorija iš viršaus į apačią, šiuo atveju nėra nekaltas – tai kombinato nužeminimas. O perkėlus raides į galeriją esame įpareigoti žiūrėti į tai kaip į meno kūrinį, joms grąžintas aukštesnis simbolinis statusas, kurio galbūt trūko prie VDA.

 

E. G.: Manau, kad tam tikri dalykai yra gyvi ir šiandien, repesuojančios socialinės, psichologinės struktūros iki šiol veikia.

 

D. G.: Mėginant apibrėžti šio kūrinio strategiją, reikėtų aptarti ir nerimo sampratą, kuri kaip elementas atsikartojo ir pačios Eglės, ir recenzentų tekstuose. Kaip tai galima interpretuoti?

 

A. E.: Pamačiusi tik kūrinį, neskaičiusi jokių papildančių tekstų, aš nebūtinai pajuntu nerimą, gali kilti labai skirtingos emocijos. Tad legitimuoti tą nerimą tampa kiek keblu.

 

D. G.: Įdomu, jog nerimo sąvoka vis atsirasdavo šioje diskusijoje kalbant apie „Kombinato“ užrašą prie VDA ir ryškinant institucijos kritikos liniją. Tačiau galima žiūrėti į nerimą ne tik per galios santykius, o per kasdienybės filosofijos prizmę. Šiuo požiūriu visa tai, kas ką tik buvo įvardinta kaip represyvios struktūros, ne sukelia nerimą, bet, kaip formuluoja Anthony Giddensas, yra ontologinio saugumo konstravimo elementai, reikalingi apsiginti nuo egzistencinio nerimo, neleidžiančio veikti.

 

E. G.: Panašiai kaip sovietiniais laikais, kai gyvenimas buvo suplanuotas (darželis, mokykla, universitetas, treji metai darbe, paskyra butui, mašinai). Tai yra dezinformacija, kai tariamas saugumas tarsi užliūliuoja. Apie laisvės sąvoką iš viso sudėtinga kalbėti, saugumas šiuo atveju gali būti traktuojamas kaip žinojimas, kas galima. Buvimas žaliava mėsos kombinato konvejerio sistemoje gal ir gali būti aiškinamas kaip saugumas (tavimi pasirūpins, tau nereikia nieko spręsti, viskas bus nuspręsta už tave), tačiau ir kontroliuoti nieko negali, esi statistinis vienetas, su kuriuo bus pasielgta pagal iš anksto suprogramuotą algoritmą.

 

D. G.: Tačiau saugumas nebūtinai turi būti nerimo šaltinis. Atvirkščiai, nerimui leidžia pasireikšti pernelyg aktualus žinojimas, kad saugumas yra neamžinas: jei nuolat galvosime apie vadinamuosius kontrfaktus, mažesnes ar didesnes nelaimes, kurios gali mumis netikėtai atsitikti, bijosime pajudėti iš vietos, net atsikelti iš lovos. Šia prasme saugumas yra būtinas, nors ir represyvus. Bet kombinato užrašas yra nekasdienis. Pirmą, antrą kartą jį matant prie VDA, kol dar neįprantama, jis atlikdavo iškasdieninimo funkciją – kasdieniame maršrute atsirado trikdis, kurį buvai priverstas interpretuoti, jis veikdavo sąmonėje kaip savotiškas kontrfaktas. Taip integravus, truputį kitaip interpretavus nerimą, kaip dekonstruojantį kasdienius lūkesčius, šio užrašo galia lyg tęsia tą pačią dekonstrukciją, kurią jis pats patyrė. Ta „Kombinato“ suvokimo patirtis yra dekonstruojanti.

 

Kartais atrodo, kad kombinato, kaip žaliavos virtimo produktu-žaliava, apibrėžimo formuluotė nėra iki galo išbaigta. Vis dėlto kombinatas ne šiaip gamina kažką iš žaliavos, jis veikia konvejeriniu būdu, gamina kažką standartizuotu būdu iš standartinių detalių. Kalbėdami apie šią ekspoziciją, susiduriame su tam tikros meno kūrinio sampratos dekonstrukcija. Jo reintegravimas, perinterpretavimas yra visiškai kitokio pobūdžio – tai jau nebėra kombinatinis produktas, o pozityvesnis objektas. Ne bet kokį prasmės kūrimą galima įvardinti kaip kombinato produktą.

 

Kalbant apie figūratyvinį šio kūrinio lygmenį, kas leidžia mums konceptualiai judėti nuo „Kombinato“ prie šios ekspozicijos, užrašo nukėlimas ir perkėlimas buvo ne tokia drastiška dekonstrukcija kaip atliktoji dabar. Užrašas „Kombinatas“, perkeltas prie VDA, buvo perskaitomas, atpažįstamas. Jo ikoninis santykis su fabriku nebuvo galutinai panaikintas. Naujoje sistemoje jis tapo vėl reprezentuojantis. Figūratyvinis lygmuo dar liko ir trukdė kalbėti apie mažiausias fizinio ženklo funkcionavimo sąlygas. Tai, ką matome čia, „Kabinete“, ir buvusios „O“ ir „N“ raidžių ekspozicijos atveju, yra visiškai kas kita. Čia, semiotiškai kalbant, prioretizuojamas plastinis lygmuo, kuriame, prieštaraujant tam, kas aprašyta šios parodos anotacijoje, nebėra vietos ne tik istorinei, bet ir kolektyvinei atminčiai.

 

A. E.: Nes negalime čia nieko atpažinti. Jeigu suponuojama, kad grynoji forma numato kolektyvinę atmintį, tai skamba prieštaringai. Kėliau sau klausimą, kodėl buvo pasirinktos šios dvi „I“ raidės, kurios niekaip nieko nereprezentuoja? Manau, tai buvo pasirinkta todėl, kad jos būtų neatpažįstamos kaip raidės.

 

D. G.: Jeigu iš anksto žinai, kad tai buvusio užrašo dalys, galima retrospektyviai pasakyti, kad tai yra dvi „I“ raidės. Bet iš tiesų taip nėra. Šie du ženklai galėtų būti skaitomi kaip kalbos ženklai nebent tada, jei šalia jų atsirastų plastiškai labiau panašūs į kalbinę sistemą ženklai.

 

E. G.: Tokį klausimą ir kėlėme: kiek tą patį daiktą galima dekonstruoti, kad jis taptų neatpažįstamas, bet vis dar neštų pirminę reikšmę? Kartais norint dekonstruoti ir pernešti tą pačią žinią ar tekstą (kuris, pasirodo, yra pakankamai efemeriškas formos atžvilgiu), gali prireikti imti kitą medžiagą, nes ji kuria savo kontekstus. Kur užsibrėžti ribas? Paimtos atskirai kombinato raidės gali reikšti viena, tačiau kai jos yra prie VDA, ribos iš karto prasiplečia. Tačiau ar parodoje „I I“ visiškai išnyksta tekstas? Medžiagiškumas irgi turi savo kalbą – kaip šių parodos objektų medžiaga, kuri nori nenori turi savo reikšminį lauką.

 

A. E.: Tačiau teiginys, kad ši medžiaga skleidžia neigiamas konotacijas, nebūtinai teisingas, nes kiekvienas atsineša subjektyvią patirtį. Kitam žmogui cinkuota skarda gali kelti ir gerus atsiminimus, neturėti sąsajų su represijomis. Objektas neįgauna savaiminių konotacijų.

 

D. G.: Teisingai, objekto suvokimas priklauso nuo konteksto. Bet atliekant fenomenologinę redukciją, kai atsiribojama nuo išankstinio žinojimo, apie objektus galima kalbėti pačiomis abstrakčiausiomis plastinėmis kategorijomis (šaltas, aštrus, raudonas). Kai kurios iš jų gal yra negatyvesnės, tačiau vartodamas minėtas kategorijas žmogus iš jų automatiškai nerekonstruotų Sovietų Sąjungos.

 

Pačios abstrakčiausios vertės yra pakankamos kurti reikšmei, bet nebūtinai pakankamos pritraukti tam tikram pagalbiniam tekstui. Jos gali priimti į save kontekstą, gali įgyti dėsningumų, bet pačios savaime šioje parodoje jos yra patiriamos dėkingiausomis sąlygomis, ypač jeigu nebūtų parodą aprašančių ir pristatančių tekstų. Tai leidžia galvoti labai abstrakčiai ir patirti kūniškai. Šios parodos objektai yra tiek išlaisvinti nuo visų saitų, kad galima tiesiog žiūrėti, kaip fizinė forma programuoja tavo kūną, formuoja elgesį erdvėje, galima žaisti su šiais patyrimais. Manau, kad tai ir yra ta elementariausioji reikšmės struktūra, kuri išlieka – atsakant į klausimą, užduotą diskusijos pradžioje apie prasmės nebuvimą.

 

Ir struktūralistų, ir poststruktūralistų mėgstama sąvoka, kurią semiotikai įvardija kaip būtiną ir pakankamą sąlygą reikšmei, yra skirtumas – jis turi įsisteigti ir tuomet atsiranda reikšmės struktūra, su kuria galima ką nors daryti. Šia prasme „Kombinato“ atsiradimas prie VDA sudarė produktyvų skirtumą, o užrašas „#Laisvė“ prie Prezidentūros – ne, tik pakartojo jau egzistuojančią reikšmę. Šios parodos atveju atsiranda toks tarsi tuščias skirtumas. Atėjus į erdvę jaučiama provokacija suprasti, bet kartu susiduriama ir su momentinio atpažinimo stoka. Čia visko pakanka, kad atsirastų prasmė, tik reikia kritiško įsiklausymo arba su savimi atsinešto konteksto.

 

Pabaigiant diskusiją, svarbu padaryti kelis akcentus. Nuosekliai dekonstuojant tekstine forma paremtą meno kūrinį, galima pasiekti radikalų atvejį – tarsi tuščią išraiškos formą. Tokia forma savo plastiniu lygmeniu gali funkcionuoti kaip struktūralistiškai suvokiamas skirtumas, t.y. kaip minimalios būtinos ir pakankamos sąlygos reikšmei suvokti.

 

Parengė Eglė Grėbliauskaitė ir Vaida Stepanovaitė

Eglė Grėbliauskaitė, „I I“, parodos vaizdas. 2016 m. R. Stepanovaitės nuotr.
Eglė Grėbliauskaitė, „I I“, parodos vaizdas. 2016 m. R. Stepanovaitės nuotr.
Eglė Grėbliauskaitė, „I I“, parodos vaizdas. 2016 m. R. Stepanovaitės nuotr.
Eglė Grėbliauskaitė, „I I“, parodos vaizdas. 2016 m. R. Stepanovaitės nuotr.
Diskusijos dalyviai Dmitrij Gluščevskij ir Alda Eikevičiūtė. 2016 m. R. Stepanovaitės nuotr.
Diskusijos dalyviai Dmitrij Gluščevskij ir Alda Eikevičiūtė. 2016 m. R. Stepanovaitės nuotr.
Eglė Grėbliauskaitė, „I I“, detalė. 2016 m. R. Stepanovaitės nuotr.
Eglė Grėbliauskaitė, „I I“, detalė. 2016 m. R. Stepanovaitės nuotr.
Eglė Grėbliauskaitė, „I I“, detalė. 2016 m. R. Stepanovaitės nuotr.
Eglė Grėbliauskaitė, „I I“, detalė. 2016 m. R. Stepanovaitės nuotr.
Eglė Grėbliauskaitė, „I I“, detalė. 2016 m. R. Stepanovaitės nuotr.
Eglė Grėbliauskaitė, „I I“, detalė. 2016 m. R. Stepanovaitės nuotr.