7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lietuviškų spektaklių žemėlapis

Teatro dienai artėjant siūlome apsilankyti teatre

Milda Brukštutė
Nr. 11 (1163), 2016-03-18
Teatras
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.

Kaip ir kasmet, pavasario pradžioje paskelbti „Auksinių scenos kryžių“ nominantai verčia šiek tiek suglumti. Šalia vieno kito lyderio matome nemažai dėmesio nepatraukiančių, ne itin intriguojančių, greit užsimirštančių darbų. Tokiais atvejais kaip tik tada, kai metas džiaugtis, lietuviško (nors iš trijų režisierių šiais metais nominuotas tik vienas lietuvis!) teatro pasaulis pradeda atrodyti kaip reta nykus, pavargęs ir vienodas. Vis dėlto, nors toks sezoninis vertinimas atrodo visai tikslus kad ir kino mene, kur filmai vienas po kito vis keičiasi kino teatrų repertuaruose, jis toli gražu neatspindi tikrosios teatrų padėties. Spektaklis, nepaisydamas spaudos ir apdovanojimų, gyvena savo atskirą, individualų ir, kas svarbiausia, nenuspėjamos, dažnai jį patį ar, tiksliau, jo kūrėjus nustebinančios (ir džiaugsmingai, ir ne) trukmės gyvenimą. Tas gyvenimas nuo mūsų vienų ne itin priklauso: negalime jo prikelti kaip knygos ar filmo kada panorėję, negalime jo atsidėti ligai ar pensijai, kai turėsime daugiau laiko. O kartais, nors spektaklį vis dar būna galima pamatyti, tampa aišku, kad jam jau seniai metas nulipti nuo scenos, kad jis – tik pasiklydusi, iš tuštumos baimės gyvenimo įsikibusi šmėkla.

 

Vis dėlto teatro situacija nusakoma ne sezono premjeromis, bet jo repertuaru, kurio tik mažąją dalį sudaro esamojo laiko, paskutinių metų darbai. Juk kiekvienas spektaklis, kad ir kiek laiko rodomas, reikalauja nuolatinės priežiūros ir darbo. Vaikščiodama į premjeras šį faktą, deja, dažnai pamirštu ir įvairių pažįstamų užklausta apie tai, kur verta nueiti, vis bandau parinkti ką nors tik iš paskutiniais mėnesiais teatre pristatytų kūrinių. Artėjant Teatro dienai ir laukiant balandžio mėnesį pasirodysiančių naujų spektaklių, rodos, tinkamas laikas ištaisyti šią klaidą ir sudaryti gana subjektyvų, bet kuo labiau įvairialypį vertų pažiūrėti spektaklių sąrašą. Štai, pavyzdžiui, jau nebesimato Jaunimo teatre Algirdo Latėno režisuoto spektaklio „Dėdė Vania“, kurį ketinau įtraukti, ar ankstesnių Gintaro Varno darbų... Reikia pripažinti, kad peržiūrėjusi Vilniaus teatrų repertuarus likau kiek nusivylusi. Tikėjausi, kad šis sąrašas bus ne tik gerokai ilgesnis, bet ir labiau užtikrintas, kad dažniau norėsis sušukti „būtina!“ ir panašiai. Visgi jau per vėlu trauktis (naujam tekstui nėra laiko), tad pateikiu savo siūlomų aplankyti spektaklių sąrašą kiek chaotiška tvarka.

 

Vis prisimenu Lietuvos nacionalinio dramos teatro Studijoje rodomą Kristiano Smedso spektaklį „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ (2011 m.) Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ motyvais. Pirmiausia dėl to, kaip švelniai aktorė Aldona Bendoriūtė čia prisijaukina žiūrovus, kaip nekaltai, nesukeliant įtampos jie įtraukiami į veiksmą. Publikos apsupty, kartu su ja ir suvaidinamas visas pusantros valandos trunkantis spektaklis, kuriame aktorė įkūnija daug skirtingų personažų, o pirmiausia – Sonią.

 

Lenkų režisieriaus Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“ (2015 m.) pagal Thomaso Bernhardo to paties pavadinimo pjesę – Lietuvos teatrui visai nebūdingas spektaklis. Jo lėtas, slogus, laidotuvių nuotaiką puikiai perteikiantis ritmas, iki smulkmenų apskaičiuotos detalės ir įelekrinta, bet santūri aktorių vaidyba verta kiekvieno intelektualesnio žiūrovo dėmesio. Be to, nors „Didvyrių aikštė“ ir sukurta dar tik šį sezoną, nepatarčiau ilgai laukti. Režisieriui gyvenant Lenkijoje ir negalint nuolat rūpintis savo darbu, aktorių vaidyba, o kartu ir visas spektaklio ritmas pamažu gali pakisti, prarasti dalį energijos.

 

Gana paprastas, aktorinis Jono Vaitkaus spektaklis „Fundamentalistai“  (2011 m.) pagal suomių dramaturgo Juhos Jokelos 2006 m. parašytą pjesę, iš LNDT Fojė persikėlęs į Mažąją salę (ir, galimas daiktas, dėl to netekęs dalies savo žavesio), dėmesio vertas jau vien dėl pačios tematikos. Per pastoriaus (Povilas Budrys arba Remigijus Bučius) ir sektantės (Rasa Samuolytė arba Ramunė Skardžiūnaitė) santykius, jų pokalbius ir diskusijas analizuojamos ribos tarp tikėjimo ir fundamentalizmo gali sudominti ir psichologinio teatro, ir įvairiausių religijų gerbėjus.

 

Karolinos Žernytės pojūčių spektaklis „Akmuo. Vanduo. Geluonis“ (2014 m.) pastatytas su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais, bet gana dažnai pasirodantis ir Vilniuje. Čia daugiausia įspūdžių gauna tie, kuriems pavyksta patekti tarp šešių išrinktųjų, vadinamų savanoriais, ir praleisti visą spektaklio laiką užrištomis akimis. Tik tokiu atveju iš tiesų galima patirti pojūčių teatro malonumą, tačiau verta bent kartą ir iš šalies pažiūrėti, kaip tai vyksta.

 

Muzikinis spektaklis „Eglutė pas Ivanovus“ (2012 m.) pagal Aleksandro Vvedenskio pjesę pirmiausia sužavi puikiais Rusų dramos teatro aktorių balsais, jų galingu choru. O pats Jono Vaitkaus pastatymas kupinas mirguliuojančio chaoso, rusiškai šventinio balagano, priimtino toli gražu ne visiems.

 

„Karalius Lyras“ (2014 m.) Rusų dramos teatre – Jonui Vaitkui nebūdingas spektaklis. Jis, nors ir ne kamerinis, apvalytas nuo visų trukdžių: scenoje lieka tik stovintys, vienodais triko aprengti aktoriai, taip išryškinant ir Karaliaus (Vytautas Anužis), ir jo artimųjų, ir paties teatro skurdą bei vienatvę.

 

Oskaras Koršunovas savo spektaklius „Hamletas“ (2008 m.), „Dugne“ (2010 m.) ir „Žuvėdra“ (2014 m.) vadina tam tikra trilogija. Sąsajų tikrai galima rasti, nes visi jie analizuoja aktoriaus darbą ir perteikia subtilią režisieriaus meilę jam. Neatsitiktinai juose vaidina vieni geriausių Lietuvos aktorių. Kiekvienas šių kūrinių ne tik pasakoja tam tikrą istoriją, bet turi ir antrąjį – aktoriaus santykio su žiūrovais, savimi ir savo vaidinamais personažais – planą. Tad juose galima pajausti tikrąjį nesumeluoto teatro kvapą, jo užkulisius ir pagarbią, pulsuojančią meilę žiūrovams. Tai ypač išryškėja kameriniuose, OKT Studijoje rodomuose spektakliuose „Dugne“ ir „Žuvėdra“.

 

Mėgstantiems poeziją verta pasirinkti vieną iš Vilniaus teatre „Lėlė“ rodomų spektaklių. Kad ir Rolando Kazlo „Geležį ir sidabrą“ (2009 m.), pastatytą pagal Vlado Šimkaus eiles. Jis dar yra labiau aktorinis nei kad vėlesni, simbolių išvargini šio aktoriaus ir režisieriaus darbai. Arba Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės „Pasvydo“ (2009 m.) – 6-ių Antano Strazdo eilėraščių pastatymus suaugusiems. Itin intymioje Mažojoje „Lėlės“ salėje aukštaičių tarme aktoriaus Daliaus Butkaus skaitomos eilės ir tiksliai sudėlioti vizualiniai akcentai užburs ramybės, švelnių emocijų teatre ieškančius žiūrovus.

 

Iš Rimo Tumino ankstesniųjų darbų Vilniaus mažajame teatre siūlyčiau rinktis jo 2004 m. pastatytą „Madagaskarą“. Iš šios Mariaus Ivaškevičiaus pjesės apie Lietuvą galima suprasti, kodėl jis laikomas bene geriausiu dramaturgu šioje šalyje ir kas iš tiesų yra tas jo autoironiškas, intelektualus humoras. Be to, visuomet įdomu pasinerti į savo pačių šaknis, istoriją.

 

Spektaklis „Ribos“ 2011 m. buvo pastatytas „Menų spaustuvės“ Atviros erdvės programoje, kurioje sukurti darbai dažnai apsiriboja vos trimis parodymais. Penkerius metus išbūti repertuare – tikrai retas, apie savos publikos atradimą bylojantis reiškinys. Įstatymo ir individo teisingumą analizuojančių „Ribų“ režisierius – Tadas Montrimas, dramaturgas – aktorius Julius Paškevičius, vaidina Valerijus Jevsejevas, Julius Paškevičius ir Dainius Jankauskas.

 

„Visuomenės priešas“ (2011 m.) – tai spektaklis apie laisvą žmogų, kuris pasmerktas būti vienas. Jį pagal Henriko Ibseno pjesę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė Jonas Vaitkus. O svarbiausia čia – paskutinė Jūratės Paulėkaitės kurta scenografija ir ypač griūvanti teatro siena.

 

***

Kelis spektaklius iš Kauno repertuaro parinko teatrologė Kristina Steiblytė

 

Nors ir ne pats inovatyviausias ar kūrybiškiausias Gintaro Varno darbas, spektaklis „Biografija: vaidinimas“ (2014 m.) Kauno nacionalinio dramos teatro repertuare užima svarbią vietą. Egzistenciniai Maxo Frischo pjesėje keliami klausimai, tvirta režisieriaus ranka suveržtas sceninis pasakojimas ir puikiai į vaidmenį įsigyvenęs Dainius Svobonas – svarbiausi „Biografijos: vaidinimo“ akcentai. Be to, tai savotiškas linktelėjimas Lietuvos teatro istorijai: G. Varno spektaklyje akivaizdžios sąsajos su Vytauto Čibiro 1974 m. tos pačios pjesės pastatymu. 2014 m. variantą pamatyti verta visiems, kuriems jaunatviški bandymai mažosiose KNDT ir kitų teatrų salėse ar galerijose jau įsipyko ir norisi kokybiško literatūrinio teatro.

 

Agnius Jankevičius 2009–2012 m. KNDT pastatė Danielio Danis pjesių trilogiją. 2009 m. „Dir diro daina“ tapo „Paskutine Diuranų daina“, 2010 m. pastatytas spektaklis „Akmenų pelenai“, o 2012 m. neilgai teatro repertuare pabuvęs „Gelbėkime meilę“ (pagal pjesę „Akmeninių šunų bučiniai“). Sėkmingiausia (vienintelė teberodoma) trilogijos dalis – „Akmenų pelenai“. Šiame spektaklyje keistas tamsus pasaulis ir kalbėjimas monologais įdomus ir įtikinamas, o aktoriai kalbėdami apie meilės džiaugsmus ir purvus turi progą prabilti asmeniškai jautriai. Spektaklis neleidžia žiūrovams atsiriboti ir gali tapti apvalančia patirtimi.

 

VDU teatre spektakliai statomi ir rodomi retai. Tačiau ištaikius progą verčiausia čia pamatyti Artūro Areimos „Intymumą“ (2013 m.). Ne tik dėl stiprių, tamsiąsias žmonių puses atskleidžiančių Jeano-Paulio Sartreʼo tekstų, bet ir dėl puikių aktorių. Įspūdinga čia raudona suknele apsitempusi Severija Janušauskaitė. Ankstyvą posovietinį interjerą primenančioje scenografijoje labai tiksliai atrodo apatiškas Andrius Žiūrauskas. Bet turbūt ryškiausias čia emocijų ir fizine akrobatika užsiimantis Vainius Sodeika. Tokį jį verta pamatyti, ypač po KNDT sukurto Hamleto.

„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglutė pas Ivanovus“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglutė pas Ivanovus“. D. Matvejevo nuotr.
„Karalius Lyras“. D. Matvejevo nuotr.
„Karalius Lyras“. D. Matvejevo nuotr.
„Geležis ir sidabras“. D. Labučio nuotr.
„Geležis ir sidabras“. D. Labučio nuotr.
„Pasvydo“. D. Sarapino nuotr.
„Pasvydo“. D. Sarapino nuotr.
„Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
„Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
„Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Nuotrauka iš LNDT archyvo
„Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Nuotrauka iš LNDT archyvo