Radijo „Svoboda“ tinklalapyje galima rasti įdomių dalykų. Neseniai ten perskaičiau pokalbį su Michailu Osokinu, kuris kadaise vedė dar neišsigimusios ir nedegradavusios Rusijos televizijos NTV žinių laidas. Paklaustas, per kiek laiko žmonės visiškai pamiršta praeitį – per penkerius, dešimt ar penkiolika metų, jis atsakė: „Tai priklauso nuo žmogaus. Kai kurie Alzheimerio liga suserga anksčiau. Aš manau, kad kiekviena nauja karta užmiršta tai, kas buvo iki jos. Kiekviena nauja karta nežino, kas vyko tada, kai jų dar nebuvo. Jei negyvenai, tai ir nesuprasi. Jokios knygos nepadės suprasti. Žmonės prastai įsivaizduoja, kaip gyveno jų tėvai.“
Pirma reakcija buvo: „Jis neteisus“, bet prisiminiau staiga sovietų kultūros specialistais tapusių Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidas, kurių herojė buvo literatūrologė Nerija Putinaitė. Neva savo knygoje ji atskleidė baisią tiesą apie Justiną Marcinkevičių ir todėl ją nuskriaudė karo ministras. Supratau, kad Osokinas įvardijo ir mūsų situaciją. Tai gana simptomiška situacija – kultūros ir meno žinovais apsimeta atsitiktiniai žmonės. Jie kalba visų vardu, nes humanitariniai mokslai nuvertinti, jie nelaikomi mokslu. Iš čia – begalinis įvairaus plauko eseistų antplūdis. Manau, ne tik žurnalistai, bet ir politikai šventai tiki, esą tikrasis mokslas turi būti naudingas – iškart ir akivaizdžiai, kad naujame mokslo centre apsilankiusi Prezidentė galėtų iš televizoriaus ekrano pranešti: esame pirmaujanti Europos tauta. Nesakysiu, ką man tai primena, nes būtų ne į temą.
Gal todėl per LRT žinias parodytame reportaže apie kažkokį atidarytą aukštųjų techonologijų centrą mokslininkas prievartaujamas iškart pasakyti, kokia bus centro nauda, ir pats akivaizdžiai nelabai tuo tikėdamas aiškina, kad kelis milijonus eurų kainavusi įranga svarbi, nes nustatė, iš ko susideda Vilniaus orą teršiančios medžiagos. Manau, jis gerai žino, kad tokiems tyrimams sudėtingos aparatūros nereikia, bet juk žiniasklaidai nepasakysi, kad mokslas ne visada susiveda į konkrečią naudą, kad kartais svarbu metų metais daryti eksperimentus, kurių reikšmė visai ne empirinė, bet tik jie ir stumia mokslą pirmyn. Tokie ir panašūs reportažai tik patvirtina dažnai skambančius teiginius, kad mūsų laikais filosofas Immanuelis Kantas neparašytų savo didžiųjų veikalų, kurių Karaliaučiaus universitetas iš savo dėstytojo laukė ne vienus metus, nes turėtų reguliariai atsiskaityti mokslo įstaigai už publikacijas, metodinį darbą ir vadovėlius.
Bet grįžkime prie praeities. Tiems, kurie gūdžiais 1974 metais dar nebuvo gimę, rekomenduoju žavų Sidney’io Lumeto filmą „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (TV1, 20 d. 16.30). Tai viena geriausių Agathos Christie ekranizacijų, kurioje vaidina tikros kino žvaigždės Ingrid Bergman, Lauren Bacall, Vanessa Redgrave, Richardas Widmarkas, Johnas Gielgudas, Michaelas Yorkas, Anthony Perkinsas, Seanas Connery, o Erkiuliu Puaro tapo Albertas Finney’is. Lumeto filmas labai stilingas, bet jam suprasti vis dėlto reikia ir atminties. Nes garsieji aktoriai vaidina ne tik personažus, bet ir nuosavą biografiją, kuri, nori nenori, kartais pasislepia replikoje ar žvilgsnyje.
LRT kultūra (23 d. 22.30) su absurdiška „Elito kino“ rubrika parodys Izraelio režisieriaus Erano Rikliso filmą „Šokantys arabai“ (2014). Riklis jau trisdešimt metų dirba kine. Kolegos, kurie nedažnai imasi Palestinos ir Izraelio konflikto temos, jį vadina „sąžinės balsu“. „Šokantys arabai“ – tai dar vienas filmas apie tapatybę ir ilgą kelią į jos suvokimą, tik šįkart filmo herojus – jaunas palestinietis, patekęs į prestižinę žydų mokyklą Jeruzalėje. Čia viskas kitaip, todėl kyla daug problemų, susijusių su kalba, kultūra, bet Ejadas bando rasti vietą ir išgyventi suskaldytoje šalyje. „Šokantys arabai“ išsiskiria tragikomiška intonacija.
Svarbu įsiklausyti į filmo ištarmę – Ejadas suvokia, kad norėdamas tapti lygus su kitais mokiniais, išsaugoti žydės Naomės meilę, rasti darbą ir vietą gyvenime, turi būti pasirengęs paaukoti tai, kas asmeniška ir svarbu.
Lisos Azuelos filmo „L.O.L.“ (LNK, 19 d. 00.15) herojė – taip pat jauna mergina Lola. Prasidėjus mokslo metams, ją palieka vaikinas. Mergina puola į glėbį jo geriausiam draugui, bet problemos tik auga – atsiranda narkotikų, sekso pagundos ir nesutarimai su mama (Demie Moore). Lolą suvaidino Miley Cyrus (g. 1992) ir tai, matyt, svarbiausia, nes pats filmas – tik režisierės dar Prancūzijoje kurto filmo perdirbinys.
Įdomu stebėti, kaip kadaise saldi paauglių numylėtinė iš serialo „Hana Montana“ ir turtingiausia paauglė žvaigždė, dainininkė, kurios „rinkos vertę“ vienas leidinys įvertino milijardu dolerių, nuosekliai atsikrato idealios herojės įvaizdžio ir tampa kontroversijų objektu. Kas dar prisimena „Haną Montaną“?
Jūsų –
Jonas Ūbis
