7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nusavintas kūrybiškumas ir naujasis nerimas

Skaidros Trilupaitytės knyga „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 11 (1163), 2016-03-18
Tarp disciplinų Dailė
Knygos viršelis
Knygos viršelis

Turiu prisipažinti, kad seniai neskaičiau tokios sunkios knygos kaip Skaidros Trilupaitytės „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Demos, 2015), nors jos stilius – švarus, aiškus, neapsunkintas gremėzdiškomis įmantriomis formuluotėmis, todėl tekstas atviras ir neakademinio rato skaitytojui, atviras tiesiog neabejingam skaitytojui, tačiau pamažu dėstoma tiesa slegia vis labiau su kiekvienu skyriumi. Mes buvome taip išsiilgę laisvės, galimybių, kad suvokti, jog esi išnaudojamas, jog tos galimybės pakeistos prievolėmis, yra baisu. Skaitydama šią knygą vėl prisiminiau Joelo Schumacherio filmą „Nuopuolis“ („Falling Down“) su Michaelu Douglasu, vaidinančiu pagrindinį vaidmenį. Seną filmą, statytą dar 1993 metais. Jis mano atmintyje išnirdavo po Anderso Behringo Breiviko baisiojo išpuolio, kai žuvo 75 žmonės, ar po JAV Merisvilio vidurinės mokyklos moksleivio šūvių, nusinešusių ne vieno klasės draugo gyvybę. Desperacija, pamišimas, štai ką maniau apie pagrindinio herojaus veiksmus, kai jis netenka kantrybės ir ima šaudyti į visus aplink. Filme svarbus darbo praradimas, alinantis vasaros karštis, miesto transporto spūstys, visur į akis lendanti reklama, o su ja – ir korporacijos, nesveikas maistas, žodžiu, simptomai aiškūs. Tačiau šios priežastys, nors parodytos be galo preciziškai, mums, taip neseniai atgavusiems nepriklausomybę, vos ne iki dabar liko kažkur už kadro, nepasiekdamos sąmonės, todėl pagrindinio herojaus elgesys atrodė lyg staiga be priežasčių ištikęs pamišimas. Ir visai suprantama – atgavus nepriklausomybę, laisvoji rinka buvo prilyginta pačiai žmogaus laisvei, o jos perversijos tiesiog nebuvo suprantamos.

 

Greičiausiai viskas taip tebeatrodo, nors tas lauktasis Godo arba laisvoji rinka kai kur taip ir neapsireiškė, pavyzdžiui, Lietuvos meno laukuose. Tik perskaičius Trilupaitytės knygą staiga atsivėrė tam tikros suvokimo durys, tiesa, visai ne tos, aprašytosios Aldous Huxley („Suvokimo durys. Rojus ir Pragaras“, Vilnius, Kitos knygos, 2008). Čia švariai ir aiškiai visi nepasitenkinimo, nesuformuluoto nerimo taškai susidėjo į tvarkingą kritinę sistemą, atveriančią, deja, itin bauginančias tiesas. Mes taip ilgai svajojome ištrūkti į tą kitą, laisvės, vakarietiškų vertybių pasaulį, kad ir dabar sunku sau leisti kritinį požiūrį į jas, o didysis kaimynas, spinduliuojantis nuolatinę grėsmę ir politinį spaudimą, nepadeda tam požiūriui atsirasti – kokia gali būti kritika, kai vis kybo laisvės praradimo grėsmė?! Belieka tikėtis gynėjų Vakarų pagalbos, o ne ieškoti, kur ir kodėl mūsų viltys pasirodė tuščios. Tad, nors savęs nieku gyvu nepriskirčiau akademinių mokslininkų ratui, drįsiu užsiimti „žurnalistiniu impresionizmu“, kuris Skaidros Trilupaitytės pateiktoje sistemoje taip pat rado savo vietą, o jei tiksliau – 36 puslapyje.

 

Knygoje Trilupaitytė peržvelgia esamos neoliberalistinės sistemos kritikos raidą Lietuvoje, atverdama pirmą nemalonią tiesą – esminės kritikos būta tiek mažai, kad ši greičiau pavadintina fragmentiškomis apraiškomis nei rimtesne analize. Mes visai neabejodami suvirškinome niekuo nepagrįstą teiginį, kad tik tokia (dabartinė) politinė sistema yra galima, užtikrinanti laisvę, demokratiją, piliečių teises, dėl visų bėdų kaltindami negabius, korumpuotus politikus, o ne esminę jos struktūrą ir nuostatas. Socialinio saugumo ir socialinio teisingumo klausimai ilgą laiką nebuvo keliami, jie „asocijavosi su totalitarinio mąstymo rudimentais, o ne „kitokiu“ kapitalizmu“ (p. 148).

 

Kiltų natūralus klausimas – o kodėl politinės sistemos kritika turėtų rūpėti menininkams?

Visų pirma todėl, kad knyga vienaip ar kitaip ir liečia kultūros kūrėjus, nagrinėja tiek atskirų menininkų vaidmenį kuriant kritinį esamos Lietuvos sistemos diskursą, jų pasisakymus, akcijas, sukėlusias didesnį ar mažesnį rezonansą, tiek pradeda kelti klausimus „apie kūrybingo individo (savi)išnaudojimą“ (p. 118). Trilupaitytė, remdamasi daugelio įvairių politologų, Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertų, filosofų, kitų autoritetų citatomis, pamažu atskleidžia nuolat viskuo nepatenkinto „verkšlenančio“ intelektualo paveikslo genezę, pradedant nuo neverslių „žemesnio lygio“ menininkų (kurie tiesiogiai ar netiesiogiai tapatinti su minėtais kūrybinių sąjungų ar valstybės globos „įsikibusiais“ veikėjais). Autorė cituoja vieną iš buvusių LLRI lyderių: „Galima prisiminti, jog „nepatenkintus intelektualus“ su kairuoliais ne sykį tapatinusi Azguridienė taip pat ne sykį kalbėjo apie nepagrįstas pastarųjų iliuzijas, naivumą ir utriruotą nostalgijos pojūtį.“ (p. 157)

 

Net jei didelį autoritetą įgiję kultūros veikėjai, netapę „princo konsultantu viešiesiems ryšiams“,  pradėtų „pernelyg rimtai kritikuoti pačią sistemą (tai reiškia – fundamentaliai kvestionuoti ideologines šiandienos pasaulio tvarkos koordinates, kaip antai reprezentatyviosios demokratijos politines formas, laisvąją rinką ar nacionalinę valstybę), jie bus iš karto diskvalifikuojami kaip diskusijų partneriai. Tokiais atvejais socialiniais kritikais tapę menininkai iš karto traktuojami kaip nekompetentingi, nieko neišmanantys „kvaileliai“, kuriems geriausiu atveju pasiūloma likti savojo amato lauke, nesikišant „ne į savo reikalus“. Ranciere’o požiūriu, šis „nekvalifikuotumo“ pripažinimas, tam tikros nubrėžtos „linijos peržengimas“ atima iš subjekto teisę reikštis politinės retorikos plotmėje ir palaiko hierarchinį status quo, kuriame politika yra traktuojama kaip specializuotų ekspertinių žinių laukas, apgyvendintas išimtinai politikos profesionalų – vienintelių teisėtų politikos meno „meistrų“.“ (p. 129–130)

 

Simptomiška atrodo knygoje cituojama Andriaus Martinkaus pastaba, kad „bet koks teisingumo reikalavimas, įvykusio turto perskirstymo („prichvatizacijos“) kvestionavimas akimirksniu buvo priskiriamas geriausiu atveju homo sovieticus „verkšlenimui“ (Martinkus, 2010)“ (p. 157). Niekinamas požiūris į kultūros darbuotojus mums patiems seniai žinomas, tačiau knygoje analizuojama, kaip tai kito nepriklausomos Lietuvos istorijoje, pamažu intelektualus stumiant į nuošales, propagandinėje retorikoje pagrindinius menininkų privalumus – kūrybiškumą, inovatyvumą, vizionieriškumą – dirbtinai priskiriant ir perimant kitoms socialinėms grupėms – KI ar kultūros industrijų „kūrėjų“ klasei, reikalaujant skirti ir skiriant jai valstybės, ES pinigus, čia pat „natūraliai“ pamirštant apie pačių laisvosios rinkos apologetų reikalavimus būti versliems, o ne retrogradiškai įsikibusiems valstybės globos. Knygoje nemaža dėmesio skiriama būtent tokiems neoliberaliosios sistemos retorikos ir jos realių veiksmų neatitikimams, iliustruojant iš valstybės dokumento į dokumentą keliaujančiais, tačiau niekuo nepagrįstais skaičiais („penkių procentų“ mitas), tiek kitais tuščiais lozungais bei pažadais.

 

Tačiau, grįžtant prie menininkų, turėčiau pasakyti, kad ši knyga pirmiausia ir skirta mums, kultūrininkams, parodyti, kaip mes vėl atsidūrėme ar tiesiog likome pasikartojančioje, lyg sovietmečiu, situacijoje, kai buvo teigiama egzistuojant dvi sovietinės sistemos klases – darbininkų ir valstiečių, o inteligentai liko kažkokiu porūšiu arba buvo identifikuojami kaip tie patys darbininkai. Intelektualai, kultūrininkai, menininkai egzistavo lyg šešėlyje, iš kurio, kaip atrodo perskaičius Trilupaitytės knygą, jiems taip ir nebuvo progos išnirti. Po nepriklausomybės atgavimo Laisvosios rinkos šauklių pradžioje piešti kaip dar vieni iš „prekių gamintojų ir paslaugų tiekėjų“, vėliau, įžengus į pirmąjį naujo tūkstantmečio dešimtmetį, iš viso praranda pozicijas, nes kūrybišku, menininku paskelbiamas kiekvienas, taip galutinai jų vietą užimant naujai mitologinei meno vadybininko ar KI kūrėjo figūrai, iš esmės slepiančiai tą patį reklamos, programinės įrangos ar kito verslo atstovą.

 

„Tarpininku tarp valstybės ar ES paramos ir kūrybingo individo turėjo tapti neretai mistifikuojama naujojo vadybininko figūra. Neatsitiktinai tūkstantmečių sandūroje vis dažniau kalbėta apie santykinai naujos rūšies vadybos – meno vadybos – potencialą. (...) Kitaip tariant, panašiai, kaip žlugus socialistinei komandinei ekonomikai buvusios sistemos (ar jos elementų) keitimas nauja sistema vadintas „perėjimu į rinkos ekonomiką“, taip ir kultūros vadyba imta traktuoti kaip naujos kultūros politikos ekvivalentas.“ (p. 165)

 

Baisu atrodo ir tai, kad progų kažką keisti, be abejo, būta, bet turbūt neoliberalistinė retorika, kurios neįtikėtiną (lyg totalitarinėje valstybėje) nutolimą nuo „realiai egzistuojančio“ liberalizmo praktikų parodo autorė, kaip ir begalinis noras tikėti laiminga ateitimi, tiek uždengė akis, kad neatsirado įtakingų sistemingą kritinį požiūrį iškėlusių asmenybių. Kodėl jų neatsirado, žinoma, per sunku atsakyti, tačiau aš nuoširdžiai tikiu, kad ši knyga primins mums iš regėjimo lauko išsprūdusias kategorijas: išnaudojimą, „nereikalingus žmones“, kuriuo skaitydama knygą ir pasijutau. Nes kas, jei ne mes patys, nuolankiai sutinkame būti išnaudojami – kad būtų nemokami honorarai už mūsų kūrybos publikacijas, sutinkame su elgetiškais dėstytojo ir net (ypač) profesoriaus atlyginimais, su socialinių garantijų nebuvimu, nes aukotis vardan kultūros tarsi natūralu, kaip ir tikėtis, kad laisvoji rinka pagaliau viską savaime sutvarkys. Aukojasi kultūros leidinių redaktoriai, juose publikuojami autoriai, muziejų darbuotojai, bibliotekininkės ir pan. Girdime, kad mums pinigus valdžia „išskiria“, t. y. tarsi dovanoja, o ne sumoka už darbą. Kaip ir pensininkams – dar vienai žmonių grupei, kurios gyvenimo sąlygos yra ne mažiau baisios nei kadaise. Betgi jie nestreikuos... Nestreikuos ir kultūros leidiniai, jei jiems pažadėtus pinigus valstybė skirs tik kada nors, gal po poros metų, kai bus patogu, vis tiek jie dirbs už dyką, „iš idėjos“. Nestreikuos bibliotekininkai ar muziejininkai, nes jei sugalvos tai daryti, greit bus apšaukti putinistais, o ir tiek nedaug jų, čia ne mokytojai, nieks nė nepastebės. Kas gi lanko tuos muziejus? Tai akivaizdžiai nuostolingos organizacijos, kurias reikia kuo greičiau reorganizuoti, t.y. dar apkarpyti lėšas, kurias galima panaudoti, tarkim, naujos geresnės informacinės visuomenės kūrimui. O laisvi menininkai seniai įsipainioję į „laisvų“ autorinių ar individualios veiklos sutarčių pinkles, tad patys kalti, jei ta žadėtoji meno rinka taip ir nesusikūrė.

 

Taigi turiu pripažinti, kad Trilupaitytės kritikuojama neoliberalistinė sistema veikia labai gerai ir tikrai neatrodo lengva surasti būdus ką nors pakeisti. Autorė jų ir nesiūlo, įžvalgiai primindama, kad iš tiesų tam sukurtas visas politinis aparatas, valstybė, kuri privalo rūpintis savo piliečiais, o ne atskiromis, greitą pelną nešančiomis jų grupėmis ar tiesiog korporacijomis, tačiau visa autorės knyga pilna tikėjimo pačia kritinio mąstymo ir ne pavieniui viešai argumentuotai reiškiamo nepasitenkinimo galia.

 

Ši knyga – tam tikras nebylus raginimas ką nors keisti. Pirmiausia – matymą, suvokimą, nepasiduoti užliūliuojantiems vėl „šviesios (nors ir žinių visuomenės) ateities“ pažadais ar nepasikliauti „tuoj tuoj ateinančiu“ žinių ekonomikos proveržiu, nors suvokimas, kad ateityje nieko gero nesimato, tikrai labai slegia. Liūdna, sakyčiau. Mes dar pamename totalitarinės sovietinės sistemos neviltį, tad naujai nevilčiai į akis žvelgti tikrai nėra lengva, ypač kai neatmestina galimybė, jog ši sistema – taip pat totalitarinė. Tačiau knyga nebyliai siūlo kovoti už save prieš išnaudojimą. Seniai girdėtas žodis, ar ne? Lyg iš sovietinio vadovėlio? „Kaip jau minėta, radikali kapitalizmo kritika „pati savaime“ nereiškia jokio „prigimtinio“ kairumo ar dešinumo (...),“ rašo Skaidra Trilupaitytė (p. 152), tačiau pristatydama knygą save aiškiai pozicionuoja kaip neomarksistinės pakraipos kairiąją. Vis dar jaučiantiems alergiją šiam žodžių junginiui priminsiu neseniai pasibaigusios Venecijos bienalės pagrindinėje ekspozicijoje, kuratoriaus Okwui Enwezoro pavadintoje „Visos pasaulio ateitys“ („All the World’s Futures“), vykusius Karlo Marxo „Kapitalo“ skaitymus, tapusius viena iš pagrindinių parodos ašių. Ar tik nevertėtų mums daug ką perskaityti iš naujo? Kaip jau minėjau pradžioje, kalbėdama apie Joelo Schumacherio filmą „Nuopuolis“, mūsų sąmonė sugeba tiesiog nematyti ir itin svarbių dalykų. O pirmiausia rekomenduoju perskaityti Skaidros Trilupaitytės knygą „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“.

Knygos viršelis
Knygos viršelis
„Atkaliau studentus ir sulaužiau akinius“, iš „Raptor Contemporary“ ir poetės Giedrės Kazlauskaitės projekto stalo žaidimo „Bosas“
„Atkaliau studentus ir sulaužiau akinius“, iš „Raptor Contemporary“ ir poetės Giedrės Kazlauskaitės projekto stalo žaidimo „Bosas“
„Supyzdinau lochą ir iškasiarinau telefą“, iš „Raptor Contemporary“ ir poetės Giedrės Kazlauskaitės projekto stalo žaidimo „Bosas“
„Supyzdinau lochą ir iškasiarinau telefą“, iš „Raptor Contemporary“ ir poetės Giedrės Kazlauskaitės projekto stalo žaidimo „Bosas“
„Užsiroviau“, iš „Raptor Contemporary“ ir poetės Giedrės Kazlauskaitės projekto stalo žaidimo „Bosas“
„Užsiroviau“, iš „Raptor Contemporary“ ir poetės Giedrės Kazlauskaitės projekto stalo žaidimo „Bosas“