Nielsas Claes: „Menas yra geriausia priemonė išreikšti tam, kuo tiki“

Kauno šokio teatro „Aura“ belgų kilmės šokėjo kūrybinis žemėlapis margas, kaip ir daugumos valgančių menininko duoną. Baigęs šokio studijas Olandijoje, jis dirbo „Project Sally Maastricht“ ir „Dansgroep Amsterdam“ kompanijose, vėliau šoko Lenkijoje, Vokietijoje ir Izraelyje. Vaikinui nusišypsojo laimė dirbti su tokiais garsiais choreografais kaip Jo Strømgrenu, Ohadu Natharinu ir Yossi Bergu. Kovo 16 dieną Nielsas debiutuoja kaip choreografas. Jis lipa „Ant „Auros“ batuto“, publikai pristatydamas šokio spektaklį „Troškulys“.

Kas lėmė tai, kad šiandien esate tuo, kuo esate?

Žinoma, visų pirma – mano šeima. Labai daug laiko leidome drauge, tačiau visi sugebėjome surasti ir išlaikyti savo kryptį gyvenime. Galbūt skambės senamadiškai, bet po šeimos man svarbiausias būtų šokis. 
Patyriau daug patyčių dar būdamas vaiku, o ir paauglystėje, vien todėl, kad buvau kitoks, nei visi ir labai minkšto charakterio. Tik šokdamas užsimiršdavau. Šokis ir dabar man padeda įveikti įvairias gyvenimo problemas. Žinoma, ne tik pats šokis, bet ir žmonės, kuriuos sutinku šokio pasaulyje man yra labai svarbūs. Čia sutikau žmonių, kurie mane palaikė ir priėmė kaip laisvą žmogų. 

Kaip tapote šokėju?

Esu iš tų, kurie tiki, kad niekas nevyksta be priežasties. Taip pat nemanau, kad yra toks dalykas kaip stipri, lemiama įtaka. Dirbau su daugybe skirtingų žmonių, kurie padarė man vienokią ar kitokią įtaką. Visuomet kažką pasiimi iš žmonių, su kuriais dirbi ar susitinki. 
Nors ir sakiau, kad nėra nieko, ką įvardinčiau kaip stipriausią įtaką, visgi vienas dalykas yra. Tai buvo akimirka, pojūtis... 
Aš vis dar atsimenu momentą, kuomet pirmą sykį „paragavau“ šiuolaikinio šokio. „Aš galiu pakilti virš savęs, galiu išreikšti viską, ką jaučiu ir perduoti tai kitiems žmonėms“, – galvojau aš su neapsakomu malonumu. Tą akimirką manyje gimė troškimas tapti šiuolaikinio šokio šokėju.

Lipate „ant „Auros“ batuto“ kaip choreografas. Su kokia žinia?

Žiūrovams pristatysime premjerą „Troškulys“. Norėjau nupiešti vaizdą pasaulio, kuriame geriamo vandens problema tapo tokia aštri, kad nebėra išeities. Aš pabrėžiu visuomenės abejingumą be saiko vartojant geriamą vandenį. Mes sureikšminame naftos išteklių svarbą, nesusimąstydami apie vandenį.
Dauguma žmonių šią problemą žino, tačiau yra tiesiog įpratę neatsakingai naudoti vandenį. 
Manau, kad ši problema turi dominti visus ir menas yra geriausia priemonė išreikšti tam, kuo tiki. Aš nerodau pirštu į publiką sakydamas: „Ei, jūs elgiatės blogai.” Noriu, kad žiūrovai tiesiog pamąstytų šia tema, žiūrėdami choreografiją, perkeliančią juos į kitą pasaulį.
Kol vartojame vandenį nemąstydami apie jo kilmę, be perstojo siurbiant požeminius vandenis, mūsų planeta virsta dykuma. Mes, tiesiogine prasme, laidojame save po sausa žeme. Ar esame tam pasiruošę?
Šis spektaklis – tarsi iššūkis žiūrovams aplankyti pasaulį, kuriame vandens tiekimas beveik išnykęs. Pasaulį, kuriame desperatiškai ieškome būdų sausą žemę vėl paversti derlinga, kur vyksta tiekėjų kova dėl šaltinių, kur naudojame paskutinius švarius vandens lašus. 

Kas įkvėpė šiai temai?

Turiu didžiulę aistrą keliauti. Keliauju visur, kur tik man pasiūlo žemės rutulys. Būtent kelionės ir buvo pirminis įkvėpimo šaltinis. Gamtos užterštumas – sukrečiantis: ežerai ir pakrantės Indonezijoje palaidoti po šiukšlėmis, Kolumbijoje išdžiuvę kriokliai, pavojaus ženklai Kosta Rikos ežeruose. Mačiau visa tai savo akimis. Taigi, aš kaip kaip menininkas noriu atkreipti pasaulio dėmesį. 
Mes tarsi esame girdėję apie šią problemą, tačiau žinome per mažai faktų ir kokios galimos mūsų neatsakingo vartojimo pasekmės. Labai tikiuosi, kad po šios premjeros žmonėms kils noras mažų mažiausiai pasidomėti tuo.
Esu perskaitęs daugybę straipsnių, peržiūrėjęs gausybę dokumentinių filmų. Labiausiai mane palietė dokumentiniai filmo „Žydrasis auksas. Pasaulinis vandens karas” kadrai. Jie taip pat pliko žymę spektaklio „Troškulys“ choreografijoje.

Kokia judėjimo kryptimi pasukote? 

Dar ieškau savo stiliaus. Tačiau vienareikšmiai man svarbu fiziškumas. Šokis man – judesys, per kurį skleidžiasi mintis. Tačiau tai nereiškia, kad scenoje pasakosime istoriją. Vaizdiniai – štai kas yra svarbu. Ateities vaizdiniai. Tai yra raktas.

Sakyčiau, kad debiutui pasirinkote sudėtingą temą...

Manau, kiekviena tema turi savų iššūkių. Tik pradėjus dirbti, galva sproginėjo nuo milijono idėjų. Nežinojau, kurias tiksliai naudosiu. Žinojau tik kryptį kuria noriu eiti. Žinojau, kokios šokio kokybės noriu ir siekiu. 
Tačiau pasirinkus šią temą iššūkis išties pasunkėjo. Juk viskas remiasi į aktualius faktus. Nėra vietos filosofavimui, kuriant gilesnes potekstes. Faktas yra faktas. Po juo nėra poteksčių. Yra galimybė tik skleisti savo požiūrį į problemą. 
Dažnai scenų vaizdai plaukė mano galvoje, tačiau nežinojau, kaip juos išvystyti iki galo. Kaip tokiu paprastu dalyku kaip judesys išreikšti kažką labai kompleksiško? Kaip sukurti įvaizdžius, kurie gimsta iš kompleksinio mąstymo, bet turi būti paprasti ir aiškūs, be judesio priemaišų, kurios neįdomios ir bereikšmės. Labai smalsu, ar man pavyko. 

PREMJERA. Šokio spektaklis „Troškulys“
Choreografija ir režisūra – Nielsas Claes
Šokėjai: Nielsas Claes(Belgija), Oksana Griaznova (Lietuva), Gyeong Jin Lee (P.Korėja), Omeras Lavie (Izraelis), Paulius Prievelis (Lietuva).

Kovo 16 d. 19 val.
Kauno kameriniame teatre