7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Būti autsaideriu

„Fusio“ režisierius apie savo filmą

Nr. 11 (1163), 2016-03-18
Kinas
„Fusis“
„Fusis“

Nuo kovo 11 d. Lietuvoje rodomas naujausias islandų režisieriaus Daguro Kari filmas „Fusis“ („Virgin Mountain“, 2015). Lietuviška jo premjera įvyko per „Scanoramą“, kur filmas tapo vienu populiariausių. Lietuvos žiūrovai matė ne vieną islandų režisieriaus, išgarsėjusio po „Albinoso Nojaus“ („Noi albinoi“, 2003), filmą. „Fusis“ pernai pristatytas Berlyno kino festivalyje, pelnė Traibekos ir Valjadolido festivalių prizus, buvo nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimams. Tai pasakojimas apie apkūnų keturiasdešimtmetį, kuris gyvena kartu su motina, jo gyvenimo rutiną. Pateikiame režisieriaus interviu Arturui Zaborskiui fragmentus.

 

Kaip „Albinoso Nojaus“, taip ir „Fusio“ herojus išsiskiria savo išvaizda. Norėjote sukurti savo vaidybinio debiuto post scriptum?

Tai atsitiktinumas. Tačiau abi šios istorijos iš tikrųjų panašios, jos kalba apie žmogaus atskirtį, savo vietos radimą bendruomenėje, kuriai jis netinka. Fiziniai abiejų herojų skirtumai buvo tik tų apmąstymų pretekstas.

 

Dažniausiai filmuose kuriate autsaiderių portretus. Jaučiatės vienu iš jų?

Manau, autsaiderio sąvoka yra tokia plati, kad kiekvienas save gali apibūdinti kokiame nors konkrečiame kontekste. Yra daug šio žodžio apibrėžimų, vienas gali jaustis autsaideriu labiau, kitas mažiau. Mūsų laikais ypač lengva tokiam pasijusti. Priklausome daugybei bendruomenių, kuriose galime pajusti atskirtį, – darbe, tarp pažįstamų, mokykloje. Man svarbiausias buvimo autsaideriu pojūtis. Būtent jį portretuoju savo filmuose, stengiuosi įsižiūrėti ir reflektuoti. Man atrodo, kad šiais laikais kiekvienas žino šį jausmą, todėl ekrano tiesa taip dažnai tampa universali.

 

Tačiau Jūs nesakote, tai geras ar blogas jausmas.

Mane labiau domina šiuolaikinio žmogaus būsenos, pasitelkus šį jausmą, vertinimas. Viena vertus, buvimas autsaideriu siejasi su negatyviu atskirties, neprisitaikymo, atstūmimo pojūčiu. Kita vertus, daugelis iš mūsų labai gerai jaučiasi būdami ne grupėje, mėgsta išsiskirti ir atsiskirti, nemano, kad tai blogai. Todėl gal tai ir teigiamas jausmas.

 

Ši mintis girdėti filmo pabaigoje. Iki šiol Jūsų filmai baigdavosi pesimistišku teiginiu.

Surasti pabaigos pusiausvyrą buvo nelengva. Iš pradžių žinojau, kokios bus pabaigos sudėtinės dalys, kas atsitiks, kokią permainą patirs veikėjai. Norėjau išvengti radikalaus atsakymo į klausimą, kas paskui atsitiks Fusiui. Man tik rūpėjo, kad žiūrovas suprastų: Fusis dabar yra kitame taške nei buvo iki tol ir į ankstesnę būseną negrįš. Bet tai nereiškia, kad filmas baigiasi gerai. Apie teigiamą ar neigiamą skambesį spręs žiūrovai, kurie patys turi sau pasakyti, kokia bus Fusio ateitis. Man taip pat svarbu, kad pabaiga būtų išraiškinga. Ji turėjo būti tokia, kad kiekvienas žiūrintis filmą pajustų, jog ir jis gali tai patirti, ir tai visiškai normalu, kasdieniška. Kartu norėjau parodyti, kad Fusis žengia žingsnį link brandos. Atitinkamą pusiausvyrą man pavyko rasti, kai savaitę prieš baigiant filmavimą pamačiau, kad sukūriau daug realistiškesnį filmą nei planavau. Tame didžiulis Fusį suvaidinusio Gunnaro Jonssono nuopelnas. Jis perteikė herojaus jausmų ir patirties tiesą. Tai man leido rasti tinkamą pabaigos toną.

 

Žengimas į brandą Jums nėra svarbi tema?

Nežinau, kas tai yra būti suaugusiam. Nesuvokiu savęs kaip suaugusio žmogaus. Kai mąstau apie savo tėvus, kai jie buvo mano amžiaus, į galvą ateina labai brandžių žmonių vaizdas. Man dabar keturiasdešimt, dirbu, turiu šeimą, bet tai nereiškia, kad jaučiuosi subrendęs. Šią problemą, nepasitikėjimą savimi mielai analizuoju savo filmuose.

 

Jūs neįprastai rodote ne tik brendimą, bet ir lyčių santykius.

Kine nemėgstu meilės istorijų. Pasakojimai „vaikinas sutiko merginą“ kažkuriuo momentu pradeda rutuliotis autopilotu. Romantiškų elementų „Fusyje“ negalėjau išvengti, kaip jų neįmanoma išvengti gyvenime. Tačiau norėjau tai kontroliuoti ir apgauti žiūrovus. Man rūpėjo, kad jie manytų sugebantys numatyti, kaip viskas bus, kas atsitiks po minutės, ir tada juos nustebinti, sulaužant stereotipus ir konvencijas.

 

Jūs įdomiai jungiate komediją ir dramą.

Mane žavi amžina tragedijos ir humoro jungtis. Kad tikroviškai parodytum kasdienį gyvenimą, negali atsisakyti abiejų šių elementų. Esu komedijų gerbėjas, bet jos dažnai mane palieka alkaną. Panašiai ir dramos, kurioms stinga kad ir kruopelės humoro. Kad filmo visumoje rasčiau sau vietą, jame turi būti bent vienas sąmojis.

 

Parengė K. R.

„Fusis“
„Fusis“