7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Išsiliejęs žmogiškumas miesto atspindy

Uostamiesčių žmonės, regis, sunkiai išgyvena be jūros kvapo ir gaivališko vėjo. Gal todėl ukrainiečių akvarelininkas Sergey Lysyj, gimęs ir gyvenęs Odesoje, prieš kelis metus naujais namais pasirinko Klaipėdą? Gal todėl, kad baigęs meninę grafiką, šiandien neatsispiria vandens ir spalvų sąveikavimo žaismui?

Filmai kaip būdas išgyventi (ne tik pavasarį)

„Kino pavasaris“ jau ne už kalnų, todėl laikas apsispręsti, ką iš tikrųjų norime pamatyti. Šįkart „7md“ išskyrė tris festivalyje dažniausiai sutinkamas žiūrovų grupes: žmones, sinefilus ir snobus. Žinoma, tai nereiškia, kad viename negali tilpti visi trys.

Kultūrų dialogai

„XX amžiaus menininkai įdėmiai žvelgė į kitas civilizacijas, įtraukdami neeuropinių kultūrų meną į Vakarų akiratį ir prikeldami iš užmaršties seniausių laikų kultūrinį palikimą. (...) Šį kultūros procesą apmąstęs prancūzų rašytojas ir meno filosofas André Malraux pripažino, kad XX a. kultūriniuose dialoguose ir jų paskatintose meninėse metamorfozėse slypi Vakarų kūrėją slegiantis nerimas, kuris ir skatino be paliovos ieškoti autentiškesnių, gilesnių žmogiškumo klodų, sakralumo apraiškų, dvasinės pilnatvės ir absoliuto kitų civilizacijų kūryboje, kurioje menas atliko sakralinę funkciją ir buvo tarsi tiltas tarp Dievo ir žmogaus“ (menotyrininkė Odeta Žukauskienė, 2013). Kovo 12 d. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje įvykusio Lietuvos Nacionalinio simfoninio orkestro ir kviestinių svečių – švedų dirigento Christiano Lindbergo ir iš Venesuelos kilusio trimitininko Pacho Floreso – koncertinėje programoje išskleista spalvinga ir įvairi vakarietiškų bei neeuropinių kultūrų muzikos paletė tapo išties įdomiu kūrybiniu sprendimu. Su Suomijos herojišką praeitį ir gamtos grožį įprasminančia Jeano Sibelijaus Antrąja simfonija buvo gretinami Carlo Nielseno „Aladino siuitoje“ girdimi rytietiški ritmai ar Lindbergo koncertą „Akbank Bunka“ trimitui ir orkestrui persmelkusios muzikinės Turkijos ir Japonijos kultūrų vizijos. Kaip šie neeuropietiški vaizdiniai buvo pristatyti vakarietiškos akademinės muzikos kontekste? Kokių interpretacijų reikalaujama tokiuose „kultūrinių dialogų“ koncertuose?

Potėpis, atidarymas, tapyba

Mylintiems tapybą po fotografijos atsiradimo, kai ji nebesiekė kuo geriau atspindėti, pagauti, užfiksuoti realybės (lūkesčių padailintos), o pradėjo save analizuoti, brautis į įvairiausius psichikos užkaborius ir flirtuoti su kitomis medijomis nebe kaip menų karalienė, bet kaip „mirštanti gulbė“, turėtų patikti Andriaus Zakarausko kūryba. Šis autorius alsuoja tapybos istorija, na ir praktiškai joje gyvena – paveiksluose figūruoja „žmogus menininkas“. Ir iš išvaizdos atrodo, kad jis. Bet tai nėra svarbiausia.

 

Parodoje „Prisiminimo sinonimas“ – serija darbų, kur daugiausia dėmesio skirta judėjimui. Tai neturi nieko bendra su futuristinėmis daugiakojystėmis, greičiau yra paveikta mūsų gyvenamos begalinių galimybių virtualios aplinkos, specialiųjų efektų pilno kinematografo, nepamirštant animacijos ir nejaukių jausmų, kuriuos kelia pasaulio chaosas, srūvantis iš kiekvieno žinių pranešimo. Prisiminimų tąsumas, lakumas, pažeidžiamumas performuoja atvaizdą kaip slėgio spaudžiamą kamuolį, palieka tik dalines spalvas, lyg su mumis norėtų intelektualiai susidoroti „Photoshop“ programa. Tai ne Franciso Bacono rėkiantys popiežiai ar šviesos žudomos žmogystos nuogame kambaryje, bet jo portretuose (pvz., „Trys studijos Luciano Freudo portretui“ / „Three Studies for Portrait of Lucian Freud“, 1965 m.) yra giminingo deformuojančio judesio. Vis dėlto Zakarauskui rūpi ne tik kad pavidalai mainytųsi, bet ir kad sklęstų erdvėje. Nors potėpiai riebūs, skambūs, jam tai pavyksta. Girdėjau pasakojant, kad tam pirma tapoma akrilu, blukinama, o paskui tepami aliejiniai dažai.

Klaipėdos dramos teatre – antroji sezono premjera!


Kovo 17 ir 18 d. 18.30 Klaipėdos dramos teatras kviečia žiūrovus į antrąją sezono premjerą – italų dramaturgo Eduardo De Filippo lyrinę komediją „Kalėdos Kupjelų namuose“. Spektaklio režisierius – teatro Meno vadovas Povilas Gaidys, scenografas – Artūras Šimonis, kompozitorius – Jonas Jurkūnas. Vaidins Klaipėdos dramos teatro aktoriai Vaidas Jočys, Renata Idzelytė, Donatas Švirėnas, Sigutė Gaudušytė, Edvardas Brazys, Liudas Vyšniauskas, Jonas Naujokas, Arnoldas Eisimantas, Kazimieras Žvinklys, Lina Krušnaitė, Alina Mikitavičiūtė, Česlovas Judeikis, Vida Kojelytė, Simona Šakinytė, Linas Lukošius.

 

Kino naujienos trumpai

Šių metų vasario 23 dieną, eidamas 79-uosius metus, po ilgos ir sunkios ligos mirė Lietuvos animacinių filmų kūrėjas Antanas Janauskas. Jis gimė 1937 m. birželio 20 d. Preidžiuose, Panevėžio rajone. 1965 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą.

 

Dirbti Lietuvos kino studijoje Janauskas pradėjo 1965 metais. Nuo 7-ojo dešimtmečio Janauskas kūrė animacinius filmus, buvo aktyvus Lietuvos kino mėgėjų draugijos narys. Jo filmai pelnė ne vieną apdovanojimą mėgėjiško kino festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.

 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991 metais A. Janauskas įsteigė savo studiją „A. Janausko animacinių filmų studija AJ“. Joje sukurti filmai – „Kėdė“ (1996 ), „Sekantis!“ (1996 ), „Užsisek saugos diržą!“ (1996 ), „Ovacijos“ (1998 ), „Perėja“ (1998 ), „Telegastrovizija“ (2000), „Trumpas sujungimas“ (2003) – buvo rodomi ir pelnė prizus daugelyje tarptautinių kino festivalių. Menininko kūryba išsiskyrė originalia animacijos technika.

Mažutėlių orgija

Pastaraisiais metais tiesiog geometrine progresija pasaulyje ir pas mus daugėja beprasmiškų dalykų, daiktų, idėjų. Kelias dienas iš eilės LRT „Panorama“ reklamavo Kaziuko mugės „įvykį“ – 12 metrų medinį šaukštą. Kam jis reikalingas? Tam, kad būtų užfiksuotas dar vienas beprasmiškas Lietuvos rekordas? Panašių daiktų ar veiksmų galima pamatyti kiekviename žingsnyje, pavyzdžiui, visuomeninio transporto aikštelėse panašiai reklamuojasi plikai nusiskutusios garsenybės. Gal geriau tegu nueina į ligoninę ir pabendrauja su sergančiais vaikais? Netrukus akis pradės badyti kitas nereikalingas daiktas – raudonai pražydusi kėdė taps „Kino pavasario“ simboliu. Gal ir gražu, bet iš tikrųjų tai tik kičas, o jis visada saldžiai gražus, antraip nebūtų toks paklausus. Visokie kičo padirbiniai tik imituoja funkcionalumą, jų formos – perdėtos, vertė – niekinė. Toks pat ir Tado Vidmanto „Gautas iškvietimas“ (Lietuva, 2016) – apsimeta filmu, nors juo nėra. Tai tiesiog daugybė neva juokingų scenelių (iki išbaigto skečo dažniausiai jos neištempia), kurias sujungia personažai – vieno vargano policijos komisariato patruliai. Filmo veikėjai dažnai kreipiasi į kamerą, lyg parodijuodami lietuviškų televizijų „realybės šou“, kuriuose rodomi „reidai“ į buitinių nusikaltimų vietas ir gyvenimo dugne atsidūrę žmonės – alkoholikai, skandalistai, turintys psichikos problemų. Bet „24 valandų“ ar panašių laidų nežiūriu, todėl apie Vidmanto parodijos lygį negaliu nieko pasakyti. Epizodas, kuriame parodijuojamas kažkuris Emilio Vėlyvio filmas, paprasčiausiai nevykęs.

Apie idėją ir nemeilę

Lietuvoje imtis Giuseppe’s Verdi „Don Karlo“ pastatymo – rizikinga. Yra dvi operos, kolektyvinėje lietuvių melomanų (gal tiksliau operomanų) sąmonėje įgijusios šventenybės statusą. Kad ir kokią orią pastraipą užimtų nacionalinėse chrestomatijose, nei Miko Petrausko „Birutė“, nei Vytauto Klovos „Pilėnai“ neprilygsta publikos numylėtoms „Traviatai“ ir „Don Karlui“. Priežastys skirtingos. „Traviata“ tapo mitologizuotu lituanistiniu operos simboliu ne tik dėl to, kad nuo jos premjeros 1920 m.  gruodžio 31-ąją skaičiuojame Lietuvos nacionalinės operos trupės istoriją. Mitą sustiprino dabartinė LNOBT valdžia, nutraukusi dešimtmečiais puoselėtą tradiciją, išgyvenusią ir karą, ir stalinizmą, ir ilgus metus besitęsusią rusifikaciją bei „brandaus socializmo“ statybas. Kas galėjo įsivaizduoti, kad ji bus nugalabyta nepriklausomoje Lietuvoje? Tačiau kolektyvinė atmintis tvaresnė, publika ilgisi naujametės „Traviatos“, kad ir kaip uoliai būtų pratinama prie paskubomis šventiniu laikotarpiu kurpiamų premjerų. O kantrybė anksčiau ar vėliau vainikuojama: tikiu, „Traviata“ grįš į naujametį vakarą! Taip dabartinio teatro vadovo įpėdinis, net neįdėjęs jokių pastangų, gautų didelį publikos palankumo avansą. Ir kuo vėliau tai įvyks, tuo svarbesniu įvykiu taps. Taip ir regiu būsimų viešųjų ryšių pranešimų antraštes...

Trimakas ir Čiurlionio dailės galerija

Vasario 28-ąją, paskutinę Vilniaus knygų mugės dieną, fotomenininkas Gintautas Trimakas pristatė savo kūrybos monografiją. Pristatymo metu anonsavo, jog šiais metais išvysime ir autorinę parodą, apimančią visą jo kūrybą. Tačiau čia dar ne viskas, ką veikia Trimakas. Nepaminėta liko jo veikla Kauno kolegijos Vienožinskio menų fakultete ir paroda pirmojoje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės galerijoje.

Kūrybos monografiją Trimakas knygų mugėje pristatė atlikdamas performansą. Susirinkusi publika tikėjosi diskusijos, gal pasakojimo apie kūrybinius pasirinkimus, nes taip turbūt esame įpratę gauti informaciją apie naują knygą. Tačiau Trimakas, pastaruoju metu itin pamėgęs mini pasirodymus, atsineša į baltą popierių įvyniotą (kaip ką tik iš spaustuvės) naujutėlę knygą, išvynioja, pasideda ant stalo, užsimauna baltas pirštines. Iškart daug įtampos sukelia jo „pirštiniuotoje“ rankoje pasirodantis peilis ir Trimakas ima pjaustyti monografijos puslapius, gražiai, iš lėto atskirdamas puslapį nuo puslapio. Finale jis vos girdimai užsimena apie tai, kaip dėdė išmokė jį rišti knygas, ir tai buvo jam visada taip pat svarbu kaip fotografuoti. Taigi monografija susideda ne tik iš fotografijos, bet ir iš pačios knygos reikšmės. Knygų mugės kontekste Trimako performansas įgavo iškilmingo tyrumo: baltas popierius, baltos pirštinės ir autorius, pirmąkart atveriantis knygos turinį žiūrovams. Monografija „gimė“ prieš mūsų akis, o sklaidydama jos puslapius Trimako įteiktomis pirštinėmis jaučiausi ypatinga, nes supratau, kad dar nesu varčiusi knygos iškart po autoriaus.

Recenzija

sudegino drąsųjį vakaro žaroj gyvą

vilionėm stebėjosi gyvūnų ambientas

animacinis trokšta pasiekti viršgarsinį

pažadinti lovoj, įkąsti ugningai

 

po mišinio šventinio pučia krūtinę

vėsią bronzą perėjus, bumbului sprogus

ramus kaprizingas rūpestingai girtauja

nepaliaujamą prarają angeliškai brangina

PUSLAPIS
IŠ
1003