7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Beveik neišsiskiriantys filmai

„Kino pavasario“ konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 16 (1168), 2016-04-22
Kinas
„Šokių aikštelės dukterys“
„Šokių aikštelės dukterys“

Konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“ rodo debiutinius arba antrus režisierių iš Vidurio ir Rytų Europos, Balkanų šalių filmus. Šiemet jų pristatyta dešimt. Pagrindinės filmų temos – praeities traumos ir jų įtaka dabarčiai, šeimos institucija, ją ištinkančios krizės, režisieriai bando užčiuopti visuomenės įtampas. Filmuose pinasi ir noras analizuoti, išreikšti požiūrį į socialinę tikrovę, ir kičas bei stilizacija, kuriais kartais bandoma pridengti banalias intencijas.

 

Man vienas įdomiausių programos filmų – Agnieszkos Smoczyńskos debiutas „Šokių aikštelės dukterys“ – į 8-ojo dešimtmečio Varšuvą nukeliantis miuziklas, sėkmingai derinantis folklorą ir kičą. Hanso Christiano Anderseno pasakos „Undinėlė“ motyvais sukurtoje alegorinėje istorijoje susilieja melodramos, siaubo ir fantastikos elementai. Dvi paauglės sirenos – Auksinė (Michalina Olszańska) ir Sidabrinė (Marta Mazurek) netikėtai atsiduria Varšuvos linksmybių sūkuryje, tampa naktinio klubo „Adria“ sensacija ir pradeda koncertuoti su disko grupe. Tačiau Sidabrinė beviltiškai įsimyli gražuolį bosistą (Jakub Gierszał), dėl kurio nusprendžia tapti moterimi – pasidaryti visos apatinės kūno dalies operaciją. Kartu filmas – tai brendimo, tapimo moterimi istorija. Sidabrinė, jos tikrosios meilės paieškos ir tragiška auka atspindi tradicinę moteriškumo sampratą, savęs ir savo seksualinės tapatybės ieškanti Auksinė – šiuolaikinę.

 

Bulgarės Svetlos Tsotsorkovos „Troškulys“ – dar vienas programos filmas apie brendimą ir seksualumą. Tačiau šiuo atveju režisierė pasitelkia visiškai priešingas priemones. Jos kur kas artimesnės lietuvių poetinio kino tradicijai. Režisierė kuria mitinę, alegorinę erdvę, apvalytą nuo konteksto ar laiko ženklų, kurioje dėmesys sutelktas į nualintos, išdžiūvusios gamtos įvaizdį. Filme, kuriame svarbiausi ne siužeto posūkiai, o gana flegmatiški personažų santykiai, gamta atliepia personažų jausmus, taigi sausra ir troškulys turi tiek tiesioginių, tiek seksualinių konotacijų. „Troškulio“ siužetas minimalus, dialogų mažai, personažai filme net neturi vardų: raudonplaukis jaunuolis (Alexander Benev) gyvena su tėvu (Ivaylo Hristov) ir motina (Svetlana Yancheva) kalvos viršūnėje, pragyvenimui jie užsidirba skalbdami viešbučių patalynę. Tačiau stojus sausrai vandens tiekimas sutrinka, todėl jie pasamdo vyrą (Vassil Mihajlov) ir jo paauglę dukterį, vandens pranašautoją (Monika Naydenova), kad šie surastų požeminę vandens srovę. Naydenovos herojės – „laukinio žvėriuko“ – seksualumas ima provokuoti aplinkinius vyrus ir, žinoma, jaunuolį, tarp paauglių užsimezga intymus ryšys. Filmas baigiasi išties froidistine scena, kurioje abiejų jaunuolių tėvai sudega gaisre, o jiedu lieka apsikabinę naktyje.

 

Čekų Petro Kazdos ir Tomášo Weinrebo „Aš, Olga Hepnarova“ – nespalvotas biografinis filmas apie paskutinę mirties bausme nuteistą moterį buvusioje Čekoslovakijoje. Olga Hepnarova (Michalina Olszańska) nuteista už masinę žmogžudystę 1973 m. Prahoje, kai ji sunkvežimiu įvažiavo į tramvajaus laukiančių žmonių minią. Režisieriai rodo epizodus iš Hepnarovos gyvenimo, jos santykius su šeima, aplinkiniais, bendradarbiais, meilužėmis ir mylimosiomis, progresuojančią Olgos vienatvę ir mizantropiją.

 

Tačiau filme, kurio stilius primena Pawelo Pawlikowskio „Idos“ ir čekų Naujosios bangos hibridą, regis, tuo ir apsiribojama. Ar įvykdyti žmogžudystę Hepnarovą skatino kerštas už patirtas patyčias ir netoleranciją, kaip ji pati teigė, ar tai buvo šizofrenijos kliedesių padarinys, kaip leidžiama suprasti filmo pabaigoje? Regis, filmo autoriai renkasi saugią distanciją, kurią kitu atveju gal būtų galima pateisinti atviru filmo finalu, tačiau šiuo atveju tiesiog neaišku, apie ką bandoma kalbėti.

 

Debiutinis Marcino Bortkiewicziaus filmas „Valpurgijos naktis“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Małgorzata Zajączkowska, – tai teatrališkas nespalvotas kamerinis filmas apie tai, kaip operos primadona Valpurgijos naktį atranda senstančią save bei „tamsiausius“ troškimų užkaborius ir savo sūnų (Philippe Tłokiński). Filmas atmiežtas postringavimais apie holokaustą – tikriausiai kam nors tai savaime asocijuojasi su „efektinga“ drama, bet įpusėjus veiksmui tikrai buvau įsitikinusi, kad tai Lilianos Cavani „Naktinio portjė“ parodija. Tačiau melodramatiška pabaiga, primenanti meksikietiškus televizijos serialus, ir, atrodytų, nuoširdūs kūrėjų postringavimai apie jautrią Holokausto temą liudija priešingas intencijas. Manyčiau, kad tai banaliausias programos filmas, kuriame klausimų kelia ir vaidyba, ir neadekvati kino kalba bei tikslai.

 

Nikolos Ljuce filmo „Drėgmė“ centre – šiuolaikinis Belgradas ir sėkmingų verslininkų pasaulis. Ljuce neidealizuoja „naujųjų serbų“, jų gyvenimą rodo kaip perversišką, frustruotą, gėdingą – čia visada reikia ką nors slėpti, net nuo savęs paties. Filmas kupinas nuorodų į socialines realijas, kartu tai įtraukiantis trileris, tačiau kinematografinis (re)citavimas sukelia nuolatinį déjà vu jausmą, kuris kankina žiūrovą – filmas tampa kultūrinių klišių rinkiniu.

 

Garsios serbų aktorės Mirjanos Karanović režisūrinis debiutas „Gera žmona“ – tai žvilgsnis į šiuolaikinę Serbiją moters, namų šeimininkės akimis. Filme penkiasdešimtmetė Milena (Mirjana Karanović) supranta, kad jos gyvenimas – tai apgaulė, bendraudama su vyru (Boris Isaković) ir vaikais ji jaučiasi tik kaip vieną ar kitą funkciją atliekantis objektas. Galų gale tvarkydama namus ji randa vaizdajuostę, kurią peržiūrėjusi supranta, kad jos vyras – karo nusikaltėlis. Tuo pačiu metu Milenai diagnozuojamas krūties vėžys, todėl ji pradeda svarstyti apie savo moralinę poziciją ir gyvenimo alternatyvas. Filmas nenustebino kinematografiniais, formaliais sprendimais, kai kurios jo scenos ar potekstės gali pasirodyti prikišamai aiškios, vis dėlto, manyčiau, „Gera žmona“ tiksliai atspindi patriarchalinę serbų visuomenę ir jos įtampas.

 

„Mūsų kasdienis gyvenimas“ – tai vienos bosnių šeimos portretas. Režisierė Ines Tanović paliečia daug aktualių šalies problemų, būdingų ir kitoms tranzitinėms visuomenėms: emigracija, tautinis identitetas, bandymas save ir tradicines vertybes suprasti šiuolaikybėje, šeimos, santykių su tėvais reikšmė ir, žinoma, skaudžios praeities – karo įtakos dabarčiai. Filmo herojus (Uliks Fehmiu) yra nelaimingas tik todėl, kad vis dar gyvena praeitimi. Dokumentininkė Tanovic debiutiniame vaidybiniame filme bando rodyti autentišką aplinką ir personažus, tačiau iš esmės kuria lėkštos tikrovės įspūdį – ko vertas tėvo ir sūnaus pokalbis apie chaotišką pasaulį, kai tėvas (Emir Hadžihafizbegović) teigia, kad vienintelis būdas nugalėti chaosą – gimdyti vaikus.

 

Šeimos santykiai tapo pagrindine tema ir slovako Marko Škopo filme „Eva Nova“, kur pasakojama apie garbaus amžiaus aktorę, iš naujo ieškančią gyvenimo prasmės, taip pat lenkų režisierės Kingos Dębskos tragikomedijoje „Mano dukterys karvės“. Dar viena panaši studija – čeko Olmo Omerzu „Filmas apie šeimą“ – stilinguose interjeruose nufilmuota istorija apie pasiturinčią šeimą ir ją ištinkančias krizes. Ji prasideda kaip pasakojimas apie vienus namuose paliktus paauglius ir jų pirmąsias seksualines patirtis, galiausiai viskas perauga į šeimos, tapatybės krizę ir šuns išlikimo istoriją. Galima sakyti, kad Omerzu žaidžia filmų „visai šeimai“ konvencijomis.

„Šokių aikštelės dukterys“
„Šokių aikštelės dukterys“
„Troškulys“
„Troškulys“
„Gera žmona“
„Gera žmona“
„Filmas apie šeimą“
„Filmas apie šeimą“