7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kaip ir apie ką kalba jauni kūrėjai

„Kino pavasario“ studentų filmų konkursas

Rimgailė Renevytė
Nr. 16 (1168), 2016-04-22
Kinas
„Kalnai kalnai“
„Kalnai kalnai“

Šiųmetinį „Kino pavasarį“ papildė nauja programa – Studentų filmų konkursas, savo filmus jame pristatė šeši pradedantieji lietuvių kino kūrėjai. Konkurse dalyvavo Marijos Stonytės dokumentinis filmas „Kalnai kalnai“, vaidybiniai filmai – Irmos Pužauskaitės „Rytais“, Karolio Andriulio „Paradisa“, Simonos Ruočkutės „Roneta“, Gabrielės Urbonaitės „Namo“ ir Giedrės Narušytės Boots animaciniai „Šalti šaltiniai“. Visi pristatyti filmai kalba apie skirtingus dalykus ir, kas svarbiausia, skirtingomis kalbomis.

 

Pradėti vis dėlto vertėtų nuo Lietuvos muzikos, teatro ir kino akademijos vaizdo režisūros magistrantės Marijos Stonytės dokumentinio filmo „Kalnai kalnai“, kuris ir tapo konkurso nugalėtoju. Režisierė fiksuoja lietuvių keliautojos Laimos Armalienės trijų dienų stovyklą Ukmergės rajone kartu su būriu jaunųjų. Čia svarbus tampa praeities ir dabarties susidūrimas: istoriniai dvarai, sena, ištuštėjusi mokykla, tapusi laikinu stovyklautojų prieglobsčiu, jaunųjų keliautojų ir į paskutinę išvyką išsiruošusios Laimos Armalienės pasaulėjautų skirtis. Šiuos du polius dažniausiai į vieną sujungia jautri priesaika kalnams, skambanti iš L. Armalienės lūpų. Filme ryškėja savita Stonytės kino kalba: mizanscenos ištęsiamos taip, kad pereina į „užkulisinį“ vaizdą – režisierė neslepia, kad žiūrime filmą, kuriame kažkas vaidina (arba nevaidina). Taip ji priartina žiūrovus prie kino kameros fiksuojamos realybės komiškumo. Šie „nereikalingi“ kadrai naikina atstumą ir žiūrovą iš stebėtojo paverčia dalyviu. Ryški „Kalnai kalnai“ nuotaikos kūrimo priemonė – kameros, kaip svetimo, persekiojančio žvilgsnio pastebėjimas, kuris, paradoksalu, filmo kadrams prideda natūralumo. Jaunieji stovyklautojai, reaguodami į įvykius fiksuojančią kamerą, savaime tampa „aktoriais“. Kalbinami ir provokuojami vaikai neperžengia žaidimo erdvės, todėl ir Stonytės filmas nestokoja žaismės bei komiškų akimirkų.

 

Irmos Pužauskaitės vaidybinis trumpametražis filmas „Rytais“ pasižymi gebėjimu nuosekliai pasakoti istoriją, vaizdų plastika ir aktorių raiška. Ema (Stacey Danger) pabudusi rytą po vakarėlio neprisimena svarbių praėjusios nakties detalių. Išsigandusia ir sutrikusia mergina rūpinasi sesuo Megan (Katie Wallack), tačiau seserims bandant išsiaiškinti, su kuo Ema permiegojo paplūdimyje, ir kovojant su galimomis pasekmėmis, Megan netikėtai priartėja prie tiesos, kurios nesitikėjo. Kulminacinėje scenoje, kai Megan atsitiktinai išsiaiškina, kad tai jos sužadėtinis pasinaudojo Ema, ji tyli. Keistas siužeto posūkis, nes tradicinė ir tarsi nujaučiama atomazga neįvyksta, filmas baigiasi skausmingu Megan tylėjimu. Abi aktorės išlaiko emocinę įtampą, o ekrane nėra tuščių kadrų.

 

Tokių galima aptikti Gabrielės Urbonaitės filme „Namo“. Nors pastarojo siužetas plėtojamas Ievos (Severija Bielskytė) gimtajame Vilniuje, susiduriame su „mistine“ Amerika, iš kurios mergina bando sugrįžti namo. Urbonaitės filme, mano manymu, nerišlūs montažiniai laiko perėjimai lėtina ir taip dinamikos bei netikėtumo reikalaujantį veiksmą. Filme „Namo“ svarbiausią vaidmenį režisierė patiki ne aktoriams, o būsenai, todėl lyg ir galima pateisinti nenatūralius dialogus, tačiau kur dingo kulminacija, įtampa ar bent netikėtumas? Filmui trūksta gyvybės ir judesio, kurie ekrane blyksteli tik Ievos ir draugų susitikimo scenoje. Manau, kalta ne itin išraiškinga Ieva, kurios dominavimas priverstų įsigilinti ir pajausti šią „sugrįžimo“ būseną. Tačiau Ievos ir Tado (Šarūnas Zenkevičius) dialoguose jaučiamas atotrūkis, nes Zenkevičius sukuria kur kas įdomesnį personažą ir į prikišamai nostalgišką filmą įneša šiek tiek spalvų.

 

Simonos Ruočkutės „Roneta“ (pagal Vytauto Ažušilio romaną) iliustruoja pasakojimą apie mokslininką Robertą (Andrius Kaniava), dirbantį observatorijoje ir beviltiškai laukiantį signalo iš kitos planetos. Kaniava tinka kinui: išraiškinga mimika, tikslūs judesiai ir patirtis jaučiama kiekviename kadre. Tačiau vienintelis Robertas šiame pasakojime viską supranta, tiksliau, jau viską žino, todėl jis nuo pat pradžių nepaaiškinamai ramus. O žiūrovas paliekamas nežinioje. Suskilinėjęs siužetas (gal todėl, kad ekranizacija) – kliūtis suvokti ir grėsmė klaidingai interpretuoti Roberto išgyvenimus. Kita vertus, mistika ir meilė filme derinama realybės plotmėje, todėl atmosfera čia ne tokia atpažįstama kaip filme „Namo“, bet kartu ir nėra tokia demonstratyvi.

 

Karolio Andriulio „Paradisa“ sunkiai pasiduoda apibūdinama. Filmas susitelkia į seksualinės tapatybės temą. Režisierius keliasluoksnį filmo pasakojimą papildo metaforomis, nuojautomis, tačiau jos neprasiskverbia iki turinio. Šiuo požiūriu filmas kalba apie viską: apie santykių krizę, apie transeksualumą ir homoseksualumą, apie šeimą, prisiminimus. Manau, kad šias temas kur kas labiau sustiprintų grynesnis pasakojimas. Tačiau tai, be abejo, unikaliausias ir drąsiausias studentų konkurso programos filmas.

 

Prieš seansą pristatydama savo filmą Giedrė Narušytė Boots teigė, kad niekada nevėlu studijuoti ir kurti kiną. Jos įrodymas – animacinis filmas „Šalti šaltiniai“ pagal Hermanno Sudermanno „Lietuviškas apysakas“. Judančių daiktų ir objektų veiksmas, garsai ir ritmas filme priartėja prie mitologinės ištarmės.

 

Studentų darbai teikia kur kas daugiau vilčių nei komerciniai lietuviški filmai, kuriuose, atrodo, ne tik reklamuojama, bet ir parduodama viskas, kas rodoma ekrane. Nenustebsiu, jei šis „lietuviško kino meno“ absurdas taps tiesa ir po seanso žiūrovams bus dalinami katalogai su kainomis. Jaunieji kūrėjai tobulina savo kino kalbą, išraiškos priemones, ieško temų, problemų, dalykų, kurie jiems nuoširdžiai rūpi. „Kino pavasario“ studentiškų filmų konkurso programoje parodyti šeši trumpametražiai filmai iš tiesų sužavi brandžiomis, aktualiomis temomis ir savitu režisieriaus žvilgsniu.

„Kalnai kalnai“
„Kalnai kalnai“
„Namo“
„Namo“