7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Grotesko genijaus atvaizdas

Ciklo „Kompozitorių portretai“ koncerto, skirto Mauricio Kageliui, įspūdžiai

Rasa Murauskaitė
Nr. 16 (1168), 2016-04-22
Muzika
Koncerto akimirka Energetikos ir technikos muziejuje. Arcana Femina nuotr.
Koncerto akimirka Energetikos ir technikos muziejuje. Arcana Femina nuotr.

Įsimintiniausia mano pažintis su Mauricio Kagelio muzika įvyko Paryžiaus Georges’o Pompidou centre vykusiame jubiliejiniame Ernsto von Siemenso fondo koncerte. Iki tol jau buvau girdėjusi nemažai argentiniečio muzikos, tačiau įspūdžio kaip tąkart patirti nebuvo tekę. Humoras, teatras, muzika, kurios avangardinė kalba visiškai pateisina kompozicinę idėją, malonus estetinis įspūdis – šiais bruožais išsiskiria ne tik Paryžiuje girdėtas „Orchestrion-Straat“, bet ir visa M. Kagelio kūryba.

 

Todėl balandžio 9 d. Energetikos ir technikos muziejuje Lietuvos ansamblių tinklo (vadovaujamo Vykinto Baltako) pristatyto Kagelio muzikinio portreto nepaprastai laukiau, nors ir nesitikėjau. Iš pastarojo meto koncertų, kuriuose teko lankytis, šis buvo vienas meniniais įspūdžiais turtingiausių (beje, tai bendras Lietuvos ansamblių tinklo, koncertų salės „Concertgebouw“ Briugėje ir ansamblio „Het Collectief“ projektas, kurio premjera Briugėje įvyko kovo mėnesį). Gerą įspūdį renginys paliko ne tik dėl puikios muzikos, bet ir dėl atlikimo kokybės – ne taip dažnai koncerte atlikėjai sugeba sužavėti tokia įtaiga, susiklausymu, interpretacijos išbaigtumu ir charizma, be kurios turbūt joks Kagelio kūrinių atlikimas negalėtų būti vadinamas tinkamu. Drįstu teigti, jog tai lėmė muzikantų kompanijos tarptautiškumas, įgalinęs įdomų kultūrinį, temperamentų, skirtingo muzikinio girdėjimo susimaišymą, puikiai tinkantį tokiai muzikai atlikti. Bendrai atmosferai daug žavesio suteikė ir lengvai groteskiška, industrinė, pati savaime avangardinė Energetikos ir technikos muziejaus erdvė, labai praplėtusi paskutinio vakaro opuso „Mitternachtsstük“ estetinės įtakos galimybes.

 

Karikatūriškas, vaizdingas, nepaprastai spalvingas, linksmas ir liūdnas vienu metu, tad ir lengvai išprotėjęs buvo pirmasis vakaro kūrinys „Kantrimiusik“. Iš aštuonių dalių sudarytą, perskirtą intermedijomis, ironišką muzikinį pasakojimą galima pavadinti idealiai kagelišku kūriniu, nes jame girdimos ir matomos kone visos charakteristikos, tradiciškai skirtos šio kūrėjo tapatybei apibrėžti. Kadangi Kagelio muzika be teatro iki galo neatsiskleidžia, labai džiugu, kad šį kartą į vaidybinę kūrinio dalį nepažiūrėta profaniškai, siekta išsaugoti jos reikšmę bendram kūrinio vaizdui – ne tik prie „Kantrimiusik“, bet ir prie kitų koncerto kūrinių vaidybinio išpildymo savo ranką pridėjo pats Oskaras Koršunovas bei jo asistentė Vesta Grabštaitė. Įdomu, kad „Kantrimiusik“ teatrinį etiudą teko atlikti choro „Jauna muzika“ atlikėjams.

 

Kūrinio anotacijoje buvo minėta, kad šis kūrinys primena „šeimyninio koncerto vakarus, kurių metu folkloriniai tėvų ir vaikų ansambliai rengia džiaugsmingas programas, įsijaučia ir atstovauja pasirinktai etninei grupei“ – būtent tuo ir rėmėsi opuso režisūra. Vaidybinio sprendimo forma gana minimalistinė, todėl reikalavo nemenkos aktorių išmonės, gebėjimo surasti gausybę skirtingų išraiškų, judesių, nuotaikų ir jų niuansų. Aktoriai tarsi patys buvo „patalpinti“ į priešingas – žiūrovų – pozicijas ir privalėjo „stebėti“ koncertą, reaguoti į muzikos diktuojamas emocijas, vaizduotėje kurti savas interpretacijas pagal muzikinės kalbos diktuojamus vaizdus. Išties buvo įdomių, šypseną sukėlusių epizodų, puikiai papildžiusių muzikinį garsovaizdį, tačiau kūrinys truko gana ilgai ir įtaigos išlaikyti dėmesį aktoriams galiausiai pritrūko. Kartais net atrodė, jog vaidyba kiek trukdo mėgautis išskirtinai spalvinga muzika, atitraukia nuo jos dėmesį, iki galo neatskleidžia to, ko reikalauja garsai. O juose maišėsi skirtingos instrumentų spalvos (ypač gražiai ir efektingai kompozitorius išnaudojo gitarą), įvairialypės liaudies muzikos nuotaikos, kartkartėmis pasigirsdavo ir kaimo gyvenimą primenančių konkrečiosios muzikos garsų, vokalinė partija šį kartą taip pat skambėjo iš įrašo, o „Jaunos muzikos“ choristai labai linksmai imitavo dainavimą. Pagarba šauniems instrumentininkams (Thomas Dieltjens – fortepijonas, Wibertas Aertsas – smuikas, Julienas Herve – klarnetas, Laurynas Lapė – trimitas, Sergijus Kirsenka – tūba, Zigmas Čepulėnas – gitara, Chrisas Ruebensas – gitara) ir juos puikiai suvaldžiusiam dirigentui Vykintui Baltakui – muzikinis atlikimas nekėlė abejonių, buvo išbaigtas ir suvoktas.

 

Užmetus akį į programą galėjo pasirodyti, kad antrasis jos kūrinys „Phantasiestück“ fleitai ir fortepijonui paskęs dviejų stambių, teatrališkų kūrinių fone. Tačiau taip toli gražu neatsitiko! Šiame kūrinyje Kagelis nusilenkė mylimam vokiečių kompozitoriui Robertui Schumannui – nepaisant modernios muzikos kalbos, jo ekspresyvumas, ryški nuotaikų kaita, staigūs emociniai pliūpsniai liudijo romantinės dvasios įkūnijimą partitūroje. Ypač meistriškai Kagelis įkomponavo ritmingus fleitos kvėpavimo triukšmus – jie puikiai įsiliejo į bendrą muzikinį foną, jį papildydami originalia išraiška. Šią muzikinės kalbos priemonę kompozitorius išryškino leisdamas fleitai tapti soliste, o lyg antraplanį fortepijoną vėliau sugrąžindamas į keistą „dialogą“, jam į kvėpavimo triukšmus atsakant ritminio beldimo kalba. Linksmai, bet be kičo nuskambėjo ir kompozitoriaus įtrauktas lengvas valso epizodas, vėliau išsiplėtojęs ir organiškai sugrįžęs į pirminę kūrinio estetiką. Puikiam kūrinio įspūdžiui pasitarnavo profesionalūs atlikėjai. Belgų muzikai – fleitininkas Toonas Fretas ir pianistas Thomas Dieltjensas – ne tik išskirtinai meistriškai atliko nelengvą, tiek puikios technikos, tiek susiklausymo ir gilaus šiuolaikinės muzikos supratimo reikalaujančią kompoziciją, bet ir sužavėjo savo išskirtine charizma. Jie abu savo scenine laikysena muzikoje įprasmino kagelišką teatrą, kas leido dar labiau mėgautis šiuo kūriniu.

 

Pradėjus temti, paskutinio vakaro kūrinio „Mitternachtsstük“, parašyto pagal Schumanno dienoraščių fragmentus, atlikimas buvo panardintas į išskirtinę nuotaiką. Tai mistiškas, tamsiąją ankstyvojo romantizmo estetiką primenantis kūrinys. Dėl niūrios, paslaptingumu alsuojančios nuotaikos jis priminė legendinio amerikiečių novelisto ir poeto Edgaro Allano Poe tekstus, kupinus metafizinės tamsos ir vos jaučiamos beprotybės. Tam nemenkai pasitarnavo ir įtaigiai groteskiška aplinka: vienoje pusėje – atlikėjai tarp milžiniškų industrinių vamzdžių (pasakotoja – Saulė Šerytė, Princas – Audrius Rubežius, Geripė, Gustavas – Nerijus Masevičius, Selenė – Lina Valionienė, čelesta – Thomas Dieltjensas, smuikas – Wilbertas Aertsas, klarnetas – Julienas Herve, fleita – Toonas Fretas, fisharmonija – Dirkas Luijmesas, mušamieji – Frankas Van Eyckenas ir Björnas Denysas, arfa – Annelies Boodts, tūba – Sergijus Kirsenka, choras „Jauna muzika“, dirigentas – V. Baltakas), kitoje – pro langą tamsoje įžiūrima ant kalno stūksanti, visai kitokius laikus menanti Gedimino pilis.

 

Visos keturios kūrinio dalys – „Vidurnakčio pjesė“, „Selenės vidurnakčio pjesė“, „Naktinis drugys Selenėje“ ir „Altoriaus paveikslas“ – labai vientisos, nuoseklios nuotaikos, vengiančios didesnių muzikinių ar emocinių kontrastų. „Blyškios žvaigždės magiškai spindėjo virš kapų, o gluosniai ir kiparisai tyliai šnibždėjosi savo kalba“, – šio pirmojo sakinio diktuojama nuotaika puikiai apibūdino visą kompoziciją. Pasireiškė glaudus Kagelio muzikos santykis su tekstu – daugelyje epizodų teksto niuansus įtaigiai iliustravo muzikinis garsovaizdis, tapęs įtaigia paraleline istorija. Atlikimui puikiai tiko stiprus, įtaigus, į mįslingą kompozicijos nuotaiką darniai įsiliejęs pasakotojos Saulės Šerytės balsas. Džiugu, kad jos vokiečių kalbos tartis taip pat buvo maloni ausiai. Puikiai savo partiją padainavo ir „Jaunos muzikos“ choristai, švariai ir tiksliai atlikę antikinį teatrą primenančią komentatoriaus funkciją, o koordinuotas instrumentinis ansamblis puikiai išlaikė partitūros reikalaujamos nuotaikos vientisumą, tačiau rado gausybę niuansų ribotoje kūrinio spalvinėje amplitudėje.

           

„Mitternachtstük“ – tai metafizinė pasaka, tamsiausių žmogaus užkaborių išorinis atspindys, groteskiškas blaškymosi tarp gyvenimo ir mirties įprasminimas, savotiškas bepročio genijaus šauksmas. Genijus buvo Schumannas, neabejotinai ir Kagelis, o jo spalvingą, su lengvai ironiška šypsena į pasaulį žvelgiantį portretą nutapė Lietuvos ansamblių tinklo atlikėjai, vis dažniau tampantys skirtingų muzikinių kultūrų vėliavnešiais mūsų šalies koncertų salėse.

Koncerto akimirka Energetikos ir technikos muziejuje. Arcana Femina nuotr.
Koncerto akimirka Energetikos ir technikos muziejuje. Arcana Femina nuotr.
Koncerto akimirka Energetikos ir technikos muziejuje. Arcana Femina nuotr.
Koncerto akimirka Energetikos ir technikos muziejuje. Arcana Femina nuotr.
Koncerto akimirka Energetikos ir technikos muziejuje. Arcana Femina nuotr.
Koncerto akimirka Energetikos ir technikos muziejuje. Arcana Femina nuotr.