7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šmaikščiai ir su Renesanso dvelksmu

Opera „Vindzoro šmaikštuolės“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre
 

Justina Paltanavičiūtė
Nr. 16 (1168), 2016-04-22
Muzika
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.

Graudi Romeo ir Džuljetos istorija arba filosofiškieji Hamleto „būti ar nebūti“ – štai kas pirmiausiai ateina į galvą paminėjus Williamo Shakespeare’o vardą. Įstabios jo istorijos sužavėjo ir įkvėpė ne vieną kompozitorių rašyti įvairių žanrų muziką. Tačiau istorija apie šmaikščiąsias Vindzoro moteris, sumaniai pamokiusias jau ne pirmos jaunystės mergišių Falstafą, yra kiek mažiau žinoma. Netgi ir žymiojo Giuseppes Verdi šedevras „Falstafas“, užbaigęs operų kūrėjo kelią, nublanksta šalia kitų jo kūrinių. O vokiečių kompozitoriaus Otto Nicolai zingšpylis pagal tą patį „Vindzoro šmaikštuolių“ siužetą yra dar mažiau žinomas.

 

Supažindinti Lietuvos publiką su linksma O. Nicolai muzikine istorija „Vindzoro šmaikštuolės“ sumanė Kauno valstybinis muzikinis teatras, simboliškai spektaklį pradėjęs rodyti balandžio 1-ąją – melagių dieną. Tai sutapimas, nes šįkart toks gana netikėtas pasirinkimas nebuvo pokštas – tikriausiai nesunku pastebėti, jog pastaruoju metu teatras vis ieško mažiau žinomų kūrinių, tačiau neretai renkasi miuziklo žanrą. O šįkart sugrįžtama prie operos.

 

Zingšpylio „Vindzoro šmaikštuolės“ kompozitorius – vokietis, šmaikščiosios istorijos autorius – anglas, o didžioji dalis kūrybinės grupės – italai. Tad išvydome daugiakultūrinį pastatymą: lietuviams vadovavo režisierius ir choreografas Gianni Santucci, scenografas Aleksandro Camera, kostiumų ir grimo dailininkė Maria Carla Ricotti. Anot teatro administracijos, bendradarbiauti su italais buvo nuspręsta todėl, kad norėta kažko nauja ir nebandyta. Ir išties, sprendimas pasiteisino, nors čia tiktų seniai žinomas posakis – nauja yra seniai pamiršta sena: G. Santucci teigė norėjęs grįžti prie senovinio teatro. Jis neketino daryti itin logiškai apgalvotų manevrų ar ieškoti gilių prasmių, jo tikslas buvęs tiesiog paprastai ir skoningai pašmaikštauti. Būtent tokia jo koncepcija ir buvo akivaizdi – viską stengtasi vaizduoti tiesmukiškai, tačiau subtiliai. Tiesa, šiuolaikiškų juokelių šiek tiek pritrūko, tačiau vienas įsiminė gerai – kai orkestro dirigentas Jonas Janulevičius, stovėdamas prie dirigento pulto, patarė lyriškajai Anai Raich, dvejojančiai, kurį jaunikį pasirinkti.

Itališka estetika bene labiausiai atsispindėjo spektaklio dekoracijose ir kostiumuose. Šie buvo ryški aliuzija į itališkąją commedia dellarte. Bene didžiausią įspūdį paliko satyriškas Falstafo kostiumas. Įspūdingi buvo finalinės kaukių baliaus scenos apdarai, ypač miško elfų ir vaiduoklių, gąsdinusių Falstafą didelėmis ir žavingomis pabaisų kaukėmis. Matyti taip pasipuošusius šokėjus išties nebuvo įprasta, juolab kaukės teatre šiais laikais – retas reiškinys. Įspūdingos ir šios scenos dekoracijos, sukūrusios trimatį gūdaus miško vaizdą. Ryškios spalvos, judantys krūmai, virpantys medžių lapai nukėlė į klaidžią „šekspyrišką“ girią, kurioje įvyksta daug komiškų nesusipratimų. Kiti – buitinio gyvenimo vaizdai – irgi priminė Renesanso epochą: pūstos suknelės, įmantrios šukuosenos, vyriškos kepuraitės su plunksnomis ir kitais papuošimais. Į akis labiausiai krito ryškios spalvos. Kartais net šiek tiek pernelyg ryškios, o šalia atsidūrusios ne visai tarpusavyje suderinamos – žydra ir raudona, žalia ir rožinė. Jų tikslas tikriausiai ir buvo rėžti akį, tačiau norėjosi šiek tiek daugiau subtilumo. Dekoracijų irgi kartais būta kiek per daug – ypač užkliuvo pačioje spektaklio pradžioje gausiai džiaustomi nelyginti skalbiniai, tarsi „užgriozdinę“ mažytę teatro sceną. Labai daug rekvizitų buvo ir smuklės scenoje – susidarė vaizdas, kad atlikėjams scenoje greitai nebeliks vietos. Kita vertus, galbūt akis jau pernelyg pratusi prie minimalistinės estetikos, tad tradiciškesni teatro rekvizitai ir atrodo neįprastai.

 

O. Nikolai opera „Vindzoro šmaikštuolės“ – komiškas šio žanro pavyzdys. Bene pagrindinis muzikinis šio žanro išskirtinumas – ryškūs ir skirtingi veikėjų muzikiniai portretai, kuriuos operoje kompozitorius sukūrė meistriškai. O kaip jo užmojus pavyko įgyvendinti Kauno valstybinio muzikinio teatro solistams, teko pamatyti tik vieną kartą, tad tik viena sudėtimi (iš viso jų yra net trys. O joms keičiantis natūraliai keičiasi ir spektaklis, įgaudamas naujų spalvų).

 

Balandžio 2-osios vakarą nedoruoju mergišiumi Seru Džonu Falstafu tapo Tadas Girininkas (kitose sudėtyse – Tomas Ladiga ir Liudas Mikalauskas). Ir nors tai pagrindinis veikėjas – visos intrigos sukosi apie jį – ryškus atrodė tik kostiumas. Muzikine prasme veikėjas neparodė nieko įspūdingo. Tačiau itin šmaikščios ir ryškios buvo Ponia Ford – Gitana Pečkytė (kitose sudėtyse – Ieva Goleckytė, Raminta Vaicekauskaitė) ir Ponia Peidž – Nelė Kovalenkaitė (kitoje sudėtyje – Rita Preikšaitė). Joms teko bene sunkiausia užduotis spektaklyje. Būtent šios dvi damos ir organizuoja visą veiksmą Vindzore, tad ir scenoje joms teko būti kone viso spektaklio metu, o vokalinės partijos tikrai nebuvo techniškai lengvos – kaip ir įprasta komiškai operai, praturtintos koloratūriniais bel canto elementais. Ir jei pradžioje joms kiek ir trūko laisvumo, II dalyje abi akivaizdžiai jautėsi kur kas užtikrinčiau, tapo dar koketiškesnės. Ne tokie šmaikštūs, veikiau solidūs, tačiau ryškūs buvo ir šių damų vyrai: Ponas Fordas – Raimondas Baranauskas (kitoje sudėtyje – Ramūnas Urbietis) ir Ponas Peidžas – Giedrius Prunskus (kitoje sudėtyje – Andrius Apšega). Nedidelį Biurgerio vaidmenį spektaklyje sukūrė Rokas Laureckis (kitoje sudėtyje Evaldas Kondrackis). Ne tiek ilgai scenoje rodėsi, tačiau ryškius komiškus personažus sukūrė Egidijus Bavikinas, įkūnijęs drovų bajorą Šperlichą, įsimylėjusį Aną, ir Daktaras Kajus – Žygimantas Galinis, tapęs galantiškojo prancūzo parodija. Abu jie, siekę Anos širdies, operos finalo sumaištyje netyčia susituokia. (Šperlicho vaidmenį taip pat atlieka Žanas Voronovas, o Daktaro Kajaus – Jonas Lamauskas). Lyriškąja Ana Raich tapo Ingrida Kažemėkaitė (kitoje sudėtyje – Živilė Lamauskienė), puikiai atskleidusi vidinį jaunos naivios merginos pasaulį. O jos mylimasis Kęstutis Alčauskis buvo veikiau abejingas – regis, jam buvo nė motais nei gražioji Ana, nei jos meilė. Atrodė, jam keblu ne tik vaidinti, bet ir dainuoti. Tačiau teko girdėti nuomonių, jog šį personažą atliekantis Mindaugas Zimkus sukuria kur kas įtikinamesnį įsimylėjėlį.

 

Akivaizdu, jog Kauno valstybinio muzikinio teatro tikslas į teatro sceną įnešti naujų vėjų tikrai pasiektas. Šaunu, kad pastaruoju metu bene visas pozicijas užėmęs miuziklo žanras pagaliau leido skleistis ir operai, nors ir komiškai. Jau pats muzikinis kūrinys yra visai kitokios stilistikos – jame nėra populiariosios muzikos elementų, parašytas švaria klasikine, kartais net Mozartą primenančia muzikos kalba, nors kurtas jau įpusėjus romantizmo epochai. Prie klasikos grįžta ir kitais aspektais – tradiciška jau minėta spektaklio režisūra, dekoracijos: nesistengiama šokiruoti, akcentuoti socialinių momentų. O netikėčiausia tai, kad išradingai buvo įpintas Renesansas – šioje epochoje vyksta veiksmas, tačiau pats operos žanras juk atsirado tik baroko pradžioje, tad renesansiškus kostiumus ar kaukes operoje vargu ar sutiksi. Šekspyriška dvasia sklandė ore. Taigi, čia labiausiai tiktų vienas seniai žinomas posakis – nauja gali būti ir tai, kas yra seniai pamiršta sena.

Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.