Mišri kino tapatybė

„Kino pavasaris“ konkursine programa „Baltijos žvilgsnis“ iškėlė klausimą apie regiono kino tapatybę. Akivaizdu, kad ji nevienalytė kaip ir Baltijos jūros šalių gyvenimo kokybė, pavyzdžiui, Lietuva ir Danija arba Rusija ir Švedija lengviau siejamos žvelgiant į geografinį, o ne į politinį ar istorinį žemėlapį. Dauguma konkurso filmų sukurti bendradarbiaujant kelioms valstybėms, veiksmo vietų geografija išsiplečia net iki Šiaurės Korėjos, laiko juosta tęsiasi nuo 4-ojo dešimtmečio iki šiandienos. Dešimtyje skirtingų „Baltijos žvilgsnio“ filmų atsispindi skaudžios patirtys, susijusios su individualios ir istorinės praeities randais.

„Baltijos žvilgsnio“ programą sudarė trys dokumentiniai ir septyni vaidybiniai filmai, du iš jų – lietuvių kūrėjų. Tarptautinė vertinimo komisija išskyrė penkis programos filmus, o Mantą Kvedaravičių pripažino geriausiu režisieriumi už dokumentinį filmą „Mariupolis“ (Prancūzija, Lietuva, Ukraina, Vokietija, 2016). Dokumentuodamas Ukrainos Mariupolio uostamiesčio gyventojų kasdienybę karo akivaizdoje, režisierius paliečia ir svarbią mišrios tapatybės temą, kurią geriausiai atskleidžia Gegužės 9-osios paminėjimo minios konfliktas. Politinių neramumų apsuptyje didžiausią absurdą išgyvena mišrių šeimų vaikai, kurie priversti spręsti moralinę dilemą: „Ar gali, pavyzdžiui, provakarietiškų pažiūrų Ukrainos patriotas sveikinti giminaitį karo veteraną?“ Mišrios tapatybės aukų netrūksta ir tarp Lietuvos piliečių. Lėtoje filmo tėkmėje stebint herojų – žvejo, batsiuvio, muzikantų – kasdienybę, ypatingą reikšmę įgyja poetiški, „tušti“ kadrai, kuriuose fiksuojamas miesto peizažas. Būtent jie tampa erdve „čia ir dabar“ suprasti politinių konfliktų beprasmybę žmogiškųjų ryšių požiūriu.

Režisierius Aleksandras Mindadzė vaidybiniame filme „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“ (Rusija, Vokietija, D. Britanija, 2015) grįžo į Antrojo pasaulinio karo pradžią ir taip pat kalba apie prarają tarp politinių ir žmogiškųjų santykių. Tai filmas – alegorija, atspindintis sparčią istorijos kaitą, kurios programą – „žydrų akių cinizmą“ – įkūnija pagrindinis veikėjas Hansas (Jakob Diehl). Po Molotovo–Ribentropo pakto prasidėjęs SSRS ir nacių Vokietijos ekonominis bendradarbiavimas filme rodomas sovietų stiklo fabrike, kur vokiečiai nori sukurti ypatingus lęšius. Filmas pabrėžia situacijos dirbtinumą ir didėjančią įtampą. Jau pradžioje aišku, kad režisierius nekuria psichologinės individo tragedijos didžiosios istorijos akivaizdoje, tai kino kūrinys, siekiantis įvaizdinti istorijos mechanizmą. Visai kitoks Tobiaso Lindholmo filmas „Karas“ (Danija, 2015), tradiciškai pasakojantis dramatišką danų taikdarių būrio Afganistane vado Klauso (Pilou Asbæk) istoriją. Su pagrindinio personažo ir jo žmonos išgyvenimais nesunku susitapatinti. Filmas pasižymi aiškia struktūra ir nuoseklia pasakojimo linija, kurioje atsiskleidžia tragiškoji herojaus kaltė ir jos vertinimas iš teisės ir žmogiškumo pozicijų.

Iš „Baltijos žvilgsnio“ programos filmų vienintelis, kurio premjera įvyko „Kino pavasaryje“, – Igno Miškinio „Karalių pamaina“ (Lietuva, Latvija, 2016). Sąvoka „karalių pamaina“ – ligoninėje vadinamas budėjimas, išpuolantis per šventes. Ligoninės, kurioje vyksta veiksmas, interjeras tampa pirma nuoroda, kad tai ne „realistinis“ filmas, nes tokią prabangą Lietuvoje randa tik  privačių sveikatos priežiūros įstaigų pacientai. Nuo pradžių Miškinis kuria netikrumo atmosferą, kupiną nepaaiškinamos įtampos, kurią trumpam „sužmogina“ komiški elementai (įtaigus Pauliaus Ignatavičiaus apsaugininkas). Panašu, kad pagrindinį personažą, jauną policininką Kastytį (Vainius Sodeika), reikėtų suprasti kaip principingo įstatymo vykdymo personifikaciją, kuriai oponuoja ne mažiau atsidavęs profesijai gydytojas (Dainius Gavenonis). Kitu atveju filmas virstų drama apie psichologinių problemų turintį jaunuolį, ne pagal galimybes pasirinkusį profesiją ir vertą atjautos. Iš dialogų aišku, kad vieninteliai du ligonės pacientai: karo nusikaltimais kaltinama „šimtametė daržovė“ ir ne ką jaunesnis Senelis (Vidas Petkevičius), buvęs sovietmečiu arti valdžios, – štai tie, kuriems lemta gulėti prabangiuose interjeruose, akylai saugomiems teisinės valstybės. Tikiuosi, tarptautinis žiuri nepamanė, kad Lietuvoje pagrindinė problema yra perdėtas pareigūnų atsakomybės jausmas.

Geriausiu „Baltijos žvilgsnio“ kūriniu pelnytai pripažintas dokumentininko Vitalijaus Manskio filmas „Čia visad šviečia saulė“ (Rusija, Vokietija, Čekija, Šiaurės Korėja, 2015). Filmavimo grupei pavyko užfiksuoti totalitarinio Šiaurės Korėjos režimo kuriamą spektaklį. Būtent ideologinės propagandos spektaklis virsta pagrindiniu filmo herojumi. Vaidinimo „aktorių“ – mergaitės Zin-mi ir jos šeimos – elgesį ir gyvenimą režisuoja į kadrą patekęs korėjietis „režisierius“. Žiūrint filmą, aplanko viltis, kad dokumentininkams pavyks prasiveržti pro ideologijos kuriamo įvaizdžio sieną ir sužinoti, kaip iš tiesų gyvena Šiaurės Korėjos žmonės, apie ką jie kalbasi virtuvėse. Pabaigoje aišku, kad gal už tos sienos nieko ir nėra, kad totalitarinės ideologijos spektaklio statistai panašiai ir gyvena, tik nepalyginamai skurdžiau nei paradiniame variante. Filmo režisierius neapsimeta, kad žino, kaip iš tiesų atrodo šalies gyventojų kasdienybė, jis fiksuoja tai, kas jam leidžiama, o tai yra fikcija. Vaidybinio filmo „Aušra“ (Latvija, Estija, Lenkija, 2015) režisierė Laila Pakalnina taip pat kuria filmą apie komunizmo propagandą. Nespalvotame filme išmoningais kameros rakursais ir gudriomis kadrų kompozicijomis asociatyviai pasakojama vaiko, apžavėto šviesaus rytojaus vizija, istorija, kurioje sovietinė ideologija įgyja vaikiškai naivų ir kartu groteskišką atspalvį.

Geriausio „Baltijos žvilgsnio“ aktoriaus apdovanojimas atiteko Olegui Maksimovui, režisieriaus Jerzy Sladkowskio dokumentinio filmo „Donžuanas“ (Švedija, Suomija, 2015) herojui. Netikėta, bet svarbu, kad filmas buvo pastebėtas, o jo herojus apdovanotas. Fiksuodamas autisto vaikino Olego kasdienybę, jo santykius su motina bei šokiruojančius integracijos į visuomenę užsiėmimus, režisierius atskleidžia Rusijoje vyraujantį požiūrį į lyčių vaidmenis. Lyčių stereotipo atitikimas ir gebėjimas susirasti priešingos lyties partnerį tampa pagrindiniu laimingo gyvenimo siekiu. Reikšminga, kad vienintelio Olego elgesys ir mintys, neatitinkančios normų, atrodo adekvačios išprotėjusioje aplinkoje. Apmaudu, kad režisierius, iš pradžių kartu su Olegu stebėjęsis Rusijoje vyraujančia „normalumo“ samprata, filmą pabaigia stereotipiniu vaikino ir „surežisuotos“ merginos romantišku pasivaikščiojimu lietingą rudenį.

Režisieriaus Thomaso Vinterbergo filmas „Komuna“ (Danija, Švedija, Olandija, 2016) nukelia į 8-ojo dešimtmečio Daniją, tai ne tik laisvės troškimu pulsuojančio laiko atspindys, bet ir intriguojanti istorija apie alternatyvos tradicinei šeimai iššūkius. Aktoriai meistriškai atskleidžia trijų asmenų šeimos, įsteigusios komuną, gyvenimo pokyčius. Aną vaidinanti Trine Dyrholm pelnytai tapo geriausia „Baltijos žvilgsnio“ aktore.

Apie kitokią šeimą byloja savitas režisierės Hannos Skold filmas „Močiutė šoka ant stalo“ (Švedija, Danija, 2015), įvertintas specialiu paminėjimu. Izoliuotos nuo visuomenės paauglės Einės, gyvenančios su smurtaujančiu tėvu, kelio į laisvę istorija pasakojama subtiliai derinant vaidybinį kiną ir lėlinę animaciją. Pastarojoje atsiskleidžia paauglės šeimos istorija, kurioje jungiasi prisiminimai, vaizduotė ir pastangos išsiaiškinti smurtu pagrįstų santykių priežastis.

Filmas „Jungtinės meilės valstijos“ (Lenkija, Švedija, 2016) – tai keturių skirtingo amžiaus ir profesijų, bet vienodai nelaimingų ir vienišų moterų, gyvenančių 10-ojo dešimtmečio pradžios Lenkijoje, portretas. Režisierius Tomaszas Wasilewskis šaltu spalvų koloritu, pilkais daugiabučių peizažais, negrįstais keliais, slegiančiomis betoninės bažnyčios sienomis pabrėžia nykią desperacijos atmosferą. Filmo herojų emocijų režisierius sąmoningai nesufleruoja muzikos garsais, leisdamas aktorėms Magdalenai Cieleckai, Dorotai Kolak, Julijai Kijowskai ir Martai Nieradkiewicz kurti įsimintinus vaidmenis.