7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ir mišrainėj auksas žiba

Apie „Naująjį Baltijos šokį“

Kristina Steiblytė
Nr. 19 (1171), 2016-05-13
Šokis
„So Blue“. D. Matvejevo nuotr.
„So Blue“. D. Matvejevo nuotr.

Jubiliejai švenčiami įvairiai: kas linksminasi iki paryčių, kas pabėga nuo šventės, o kas pasidaro tradicinį balių su daugybe svečių, šokiais, dainomis ir balta mišraine. Būtent toks šiais metais atrodo dvidešimtasis „Naujasis Baltijos šokis“. Čia daug visko, o atlikimo stilių, idėjų ir žanrų įvairovė primena mišrainę.

 

„Naujasis Baltijos šokis“ per dvidešimt savo gyvavimo metų smarkokai padirbėjo: ne tik Lietuvoje parodė daugybę šiuolaikinio šokio žvaigždžių, bet ir gerokai išaugino šokį žiūrinčių, apie jį galvojančių ir rašančių gretas. Kai kam „Baltijos šokis“ net tapo laukiamiausiu metų festivaliu, kuriame galima pailsėti nuo įprastų darbų ir pasikrauti (profesinio) įkvėpimo ateinantiems metams.

 

Šiųmetėje programoje taip pat yra tokių spektaklių. Deja, tenka apgailestauti, kad jubiliejinis festivalis nebuvo sudėliotas konceptualiai ir nepakvietė žiūrovų į teminę, kruopščiai suplanuotą šventę, įdomią ne paskirais rodomais darbais, bet ir savirefleksyviu pasakojimu. Tiesa, kad ir nedaug, savirefleksijos šiame festivalyje yra. Tokį toną uždavė jau atidarymo spektaklis – Jo Strømgreno „Ten“. Po penkiolikos metų grįžęs į Vilnių, spektaklis dabar atrodo kiek pavargęs. Nors dviejų šokėjų ir dviejų aktorių atlikimu džiaugtis nesunku, pats kūrinys, jame vartota netikra kalba, scenoje ir tarp personažų tvyranti tamsa bei finale rodomas viltingas ir kartu gąsdinantis išvažiavimas traukiniu atrodė pasenę, neaktualūs. Ir tai dar kartą įrodė, kad teatras – tikrai laikinis menas, kurio suvokimui svarbus kontekstas. Tačiau šis spektaklis, parodytas 2016 m. kaip žaidimas atmintimi ir patirtimis, atrodo įdomus eksperimentas, nors veikti, regis, gali tik tuos, kurie jį matė dar 2001-aisiais.

 

Panašiai apie atmintį ir laiką pasakojo Louise Lecavaliere darbas „So Blue“. Ši įspūdinga šokėja, pirmą kartą sukūrusi ilgą spektaklį, atlikimu neabejotinai užbūrė visus tą vakarą susirinkusius. Neįtikėtinai judanti penkiasdešimt septynerių metų moteris neleido nė minutei suabejoti jos energija ir atlikimo kokybe. O geriau žinantiems jos karjerą šis pasirodymas galėjo tapti ypatinga švente. Juo labiau kad spektaklis pratęsė pokalbį apie scenos menų laikiškumą, praeities ir dabarties santykį, savaip besireiškiantį pačios L. Lecavaliere kūrybinėj karjeroj. Tačiau prie daugelį žiūrovų užvaldžiusios euforijos pati prisijungti negalėjau: man įdomiau, kai judesiu, tekstu ar jų junginiu pasakojamos istorijos apie pasaulį ir žmones. „So Blue“ buvo apie meistriškumą, laiko ir savo kūno valdymą, o spektaklio, judesių dramaturgija čia buvo ne tik neišvystyta, bet ir nesvarbi.

 

Beveik priešingai atrodė dar vienas laiko temą plėtojantis spektaklis. Mauro Paccagnella ir Alessandro Bernardeschi „Happy Hour“ pirmiausia buvo svarbi dramaturgija, o meistrystė nustumta gerokai į šoną. Lyginant su L. Lecavalier, vos keleriais metais jaunesni vyrai scenoje atrodė kaip senukai, iš kurių šokis reikalauja daug pastangų. Tačiau to neneigdami nemažą dalį savo spektaklio jie ir sukūrė apie save senstančius, matančius besikeičiantį pasaulį ir ieškančius savo būdų jame kurti. Žaisdami savo asmenybėmis ir patirtimis, savo paauglystės Italijos revoliuciniu kontekstu, supriešindami savo senstančius kūnus su jaunų šokėjų ir pripažindami nuovargį, abu spektaklio kūrėjai ir atlikėjai per beveik valandą papasakojo trūkinėjančią judesio (o kartu ir gyvenimo) paieškų istoriją. Šių vyrų atvirumas papirko ne tik scenoje, bet ir po spektaklio vykusiame susitikime, kuriame jie atvirai pasakojo apie problemas, kurias patiria norėdami kurti, apie keistus meno lauko apibrėžimus ir galiausiai savo patirtį ir jos įtaką pasaulio suvokimui.

 

Deja, po šio spektaklio festivalio programoje užmegztas pasakojimas apie laiką, patirtis ir kismą ėmė irti. Kiekvienos festivalio dienos spektakliai pradėjo kurti bendrus, bet tarpusavyje mažai besisiejančius pasakojimus apie santykius su žiūrovais, žmonių santykius su savimi ir su kitais, postmodernų ir šiuolaikinį meną. Jaunas estų šokėjas ir choreografas Henri Hüttas savo darbe „Ritmas yra šokėjas“ pasakojo apie save ir kaip tam tikri pokyčiai gali nulemti gyvenimo ritmo pasikeitimus. Kai kurias scenas tyčia ištęsdamas, kai kur kartodamas frazę tol, kol ji praranda reikšmę, pernelyg rimtai į save nežiūrintis šokėjas džiugino. Bet nebeatrodė taip veiksmingai, kaip spektaklį žiūrint pirmą kartą. Ypač šokio meistrų ir kur kas daugiau gyvenimo patirties sukaupusių kūrėjų darbų kontekste.

 

SKVOʼs šokio trupė iš Baltarusijos spektaklyje „Tobulas kūnas – gyvas kūnas“ pasakojo apie moterų (keturių šokėjų) santykį su savo kūnais ir jų netobulumais. Kur kas įdomiau apie moters santykį su savimi nei šiame Olgos Skvorcovos spektaklyje pasakojo Ingrida Gerbutavičiūtė su Agnija Šeiko savo „Dior in Moscow“. Čia buvo nagrinėjamas šiuolaikinis moteriškumas, persisunkęs mamų ir močiučių perduotu sovietiniu palikimu. Spektaklio paveikumui įtaką padarė gyvas, ganėtinai šiurkštus, bet intymus bendravimas su žiūrovais, jaudinantis, liūdnas aplinkos ir įgytų elgesio modelių neatitikimas. Tiesa, prisiskaičius „Tarybinės moters“, išanalizavus sovietinių moterų elgesio modelius, kiek primiršta, kad dauguma pasakojimų tinka ne tik tarybinių moterų dukterims, bet ir nemažai daliai pasaulio, su Sovietų Sąjunga neturėjusio nieko bendro.

 

Panašiai buvo galima žiūrėti ir antrą festivalyje rodytą O. Skvorcovos darbą „Dalykinis pokalbis“, kuriame buvo kalbama apie šiuolaikinį meną ir Minske dirbančius jo kūrėjus. Viena vertus, pokalbis apie tai, ką galvoja ir kuria minskiečiai, galėjo pasirodyti įdomus, tačiau visa tai dar gerokai nutolę nuo to, kas vyksta Vakarų Europoje ar šiųmečiame „Naujajame Baltijos šokyje“ nemenkai reprezentuotoje Kanadoje. Vis dėlto abu baltarusių trupės SKVOʼs darbai pasirodė kiek primityvūs ir iliustratyvūs. O antrajame choreografija apskritai tapo mažiausiai reikšmingu elementu, nes čia viršų paėmė vaizdo projekcijoje rodyti ryškūs ir, kaip buvo galima suprasti, žinomi šiuolaikinio meno kūrėjai, parodę kur kas įdomesnį santykį su menu ir savimi nei scenoje buvę šokėjai.

 

Iliustracija – tinkamas žodis apibūdinti ir „RUBBERBANDance“ grupės iš Kanados spektakliui „Patirties koeficientas“ (choreogr. Victor Quijada). Visi šeši atlikėjai judėjo puikiai, šviesų dailininko darbas mizanscenas priartindavo prie abstrakčių paveikslų, o kai kurie fragmentai buvo kerintys ir kartais primindavo prieš metus „Naujajame Baltijos šokyje“ rodytas choreografo Tao Ye miniatiūras „4“ ir „5“. Tačiau santykiai scenoje atrodė pernelyg nuspėjami ir net banalūs (vyrų muštynės, moterų konkurencija, vyro ir moters flirtas), tad pamatėme ne spektaklį, o labiau koncertą, pristatantį V. Quijada sukurtą šokio techniką, paremtą hiphopu.

 

O baigdama noriu papasakoti apie du išskirtinius (bet dėl labai skirtingų priežasčių) spektaklius. Teoriškai stipriai pasikaustęs Pere Faura savo darbu „Striptizas“ pasakojo apie nusirenginėjimą, juslių bei vaizduotės erzinimą ir geismo konstravimą. Tačiau, kaip pats teigė, tai tebuvo priemonė papasakoti apie šokio pasaulį ir šokio spektaklių kūrimą. Jam ne visai pasisekė: nuorodų į šokio pasaulį buvo mažoka, tad spektaklių niekad nekūrusiai žiūrovų daliai jokių asociacijų tarp striptizo ir teatro galėjo nekilti. Iš tikrųjų, apie šokį P. Faura kalbėjo tik tol, kol aiškino, kad pavadinimą „Striptizas“ pasirinko norėdamas sukelti žiūrovų susidomėjimą. Žiūrovai tikrai buvo sudominti – spektaklis yra rodomas nuo 2008-ųjų. Tačiau ne mažiau sėkmingai pasisekė tuos pačius žiūrovus priversti jaustis prastai, pigiai, sukurti galimybę vieniems iš kitų tyčiotis. Spektaklio pradžioje P. Faura šoka striptizą (iš filmo „Striptizas“, su Demi Moore). Scenoje stovinti kamera filmuoja žiūrovus, žiūrinčius į aktorių ir jo provokuojamus. O spektaklio pabaigoje tai, kas nufilmuota, projektuojama ant ekrano aktoriui vėl kartojant tuos pačius judesius, tik dabar jau ekranui, ne žiūrovams. Taip siekiant padėti mums patiems juoktis iš savęs ir prisijungti prie iš savęs besijuokiančio atlikėjo. Tik tiek, kad atlikėjas juoktis iš savęs ir savo lauko problemų bei to juoko formą pasirinko pats, o štai filmuojami žiūrovai, nebūtinai ką nors žinantys apie šokį, būti ekrane ir „juoktis iš savęs“ buvo priversti. Tai jokiu būdu neatvėrė ketvirtosios sienos, nesukūrė bendrumo ar empatijos. Todėl „Striptizui“ apibūdinti norisi vartoti žodį „prievarta“, ne „humoras“.

 

Kitas išskirtinis darbas buvo Manuelio Roqueʼo spektaklis „DATA“. Jo išskirtinumas – lėtas meditatyvumas, subtilūs judesiai ir netikėtos transformacijos. Skambantis „Requiem“ (Gabriel Fauré) neužgožė visų kitų garsų, leido pajusti, kad žiūrovai su savo traškančiomis kėdėmis yra vienoje erdvėje kaip ir atlikėjas. Nors ir ne itin garsi, muzika vis dėlto buvo stipri ir mano mintys pasuko religijos kryptimi: mačiau įvairius ritualus atliekantį žmogų, dvasines / fizines transformacijas, vykstančias šalia švento, sidabru blizgančio kalno. Tačiau M. Roqueʼo judesys buvo pakankamai abstraktus, kad atsivertų ir kitokioms interpretacijoms – jį buvo galima matyti ir, pavyzdžiui, kaip apokaliptiniame pasaulyje aplinką tyrinėjantį gyvį. Vis dėlto tikslūs, lėti šio choreografo ir atlikėjo judesiai, tiesiog jo buvimas scenoje išoriškai keičiantis minimaliai, bet transformuojantis į keistas antropomorfiškas būtybes priminė, koks magiškas scenoje gali būti žmogaus kūnas ir judesys.

 

Net ir nesutinkant su festivalio programos sudarytojais, apie festivalį kalbančiais kolegomis ar save diskusijose po spektaklių pristatančiais choreografais ir šokėjais, „Naujasis Baltijos šokis“ vis tiek dovanoja magiškų akimirkų ir gali įrodyti tai, kuo net neketini tikėti. O kadangi didysis finalas įvyks tik gegužės 19 d., festivalis tęsiasi ir dar galima tikėtis daugiau judesio, žmonių scenoje, salėje ar buvimo kartu stebuklų.

„So Blue“. D. Matvejevo nuotr.
„So Blue“. D. Matvejevo nuotr.
„Ten“. D. Matvejevo nuotr.
„Ten“. D. Matvejevo nuotr.
„DATA“. D. Matvejevo nuotr.
„DATA“. D. Matvejevo nuotr.
„Striptizas“. D. Matvejevo nuotr.
„Striptizas“. D. Matvejevo nuotr.
„Happy Hour“. G. Bartuškos nuotr.
„Happy Hour“. G. Bartuškos nuotr.
„Ritmas yra šokėjas“. D. Matvejevo nuotr.
„Ritmas yra šokėjas“. D. Matvejevo nuotr.