7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie sudėtingą gedulo ir pykčio prigimtį

Pokalbis su režisieriumi Joachimu Trieru

Nr. 19 (1171), 2016-05-13
Kinas
„Garsiau už bombas“
„Garsiau už bombas“

Lietuvoje rodomas Joachimo Triero filmas „Garsiau už bombas“ („Louder than Bombs“, Norvegija, Prancūzija, Danija, 2015). Jo premjera įvyko pernai Kanuose, pagrindiniame festivalio konkurse. Danijoje 1974 m. gimusio norvegų režisieriaus tėvai bei senelis – taip pat kinematografininkai. Kino Trieras mokėsi Danijoje ir Londone. Jis išgarsėjo 2006-aisiais po keliuose kino festivaliuose apdovanoto filmo „Reprise“. Antrasis filmas „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ sulaukė Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimo. Pateikiame Piotro Czerkawskio pokalbio su režisieriumi, išspausdinto žurnale „Kino“, fragmentus.

 

Viena pagrindinių „Garsiau už bombas“ herojų Izabelė yra garsi karo fotografė. Ar daug žinote apie šią profesiją?

Prieš pradėdamas rašyti scenarijų maniau, kad gyvename informacijos pertekliaus ir persisotinimo vaizdais pasaulyje, tad vis naujos karą dokumentuojančios nuotraukos gali tik padidinti mūsų moralinę nejautrą. Tačiau, nusprendęs įsigilinti į temą, supratau, kad geriausi fotografai iki šiol sugeba kurti gilius ir sudėtingus pasakojimus apie karinius konfliktus. Rašydamas scenarijų ne tik susitikau su šios profesijos žmonėmis, bet ir pasinėriau į skaitinius. Labai įkvėpė vėl perskaityta Susan Sontag esė „Svetimos kančios vaizdas“.

 

Kaip visi tie tyrinėjimai paveikė filmo formą?

Iš pat pradžių žinojau, kad nenoriu tiesiog papasakoti apie karo korespondentės gyvenimą – jos keliones, riziką ir buvimą nuolatinės grėsmės atmosferoje. Bandžiau suprasti ir psichiką žmonių, kurie renkasi profesiją, reikalaujančią daug ko išsižadėti, suvokia viso to pasekmes, tenkančias ir jų šeimos narių daliai. Neslėpsiu, „Garsiau už bombas“ – tai filmas apie ekstremalią įtampą tarp asmeninio ir profesinio gyvenimo. Kitų profesijų žmonės to nejaučia taip intensyviai kaip karo fotografai. Man atrodo, kad Izabelė yra jautri poetė ir kartu kareivis, kuris grįžęs namo, dažnai negali susidoroti su tuo, ką pamatė fronte.

 

Filme susipina skirtingi laikai, tad gana greitai sužinome, kad Izabelė nusižudė. Kaip ta asmeniška tragedija susijusi su didžiosiomis katastrofomis, kurias herojė stebėjo kasdien?

Tai svarbiausias klausimas, kurį sau uždaviau kurdamas filmą. Priėjau išvados, kad „Garsiau už bombas“ pasakoja apie sudėtingą gedulo ir pykčio prigimtį. Šie jausmai visada individualūs, jie nepasiduoda susisteminami ir nepriklausomai nuo juos išprovokavusių aplinkybių turi nepaprastai didelę įtaką juos patiriantiems žmonėms. Tačiau filme mane domino ir liūdesys, neviltis, bejėgiškumas, kuriuos Izabelė patyrė fronte, o po herojės mirties tą patį išgyveno ir jos artimieji.

 

Jauno vyro brendimo tema svarbi ir šiame Jūsų filme. Jauniausias Izabelės sūnus turi išsilaisvinti nuo traumos, susijusios su mamos mirtimi, ir išmokti gyventi savo gyvenimą.

Šiame kontekste man atrodo labai svarbi scena, kai herojus pakviečia į pasimatymą mokyklos draugę. Nors Konradas nujaučia, kad mergina greičiausiai neateis, jis į tai nekreipia dėmesio ir mėgaujasi tiesiog susitikimo galimybe. Iš pradžių toks poelgis gali pasirodyti vaikiškas, bet man jis liudija brandą. Konradas įsitikina, kad svajoti apie tai, koks turi būti gyvenimas, net jei tai negali išsipildyti, negėda ir kad tai svarbus žingsnis į savęs suvokimą. Kartais man atrodo, kad jaunasis herojus yra pats brandžiausias iš visos šeimos.

 

Kodėl taip manote?

Kiekvienas iš Rydų kenčia, nes susidūrė jų idealai ir tikrovė. Izabelė bandė išgelbėti visą pasaulį, bet nesugebėjo suvienyti savo šeimos. Vyriausiasis sūnus Jona siekia tapti idealiu tėvu ir puikiu mokslininku, bet nesugeba išaugti iki savo įsivaizdavimų ir skaudžiai išgyvena pralaimėjimą. Konradas vienintelis supranta, kad svajonės, užuot mus paralyžiavusios ir slėgusios, gali funkcionuoti paraleliai su tikru gyvenimu.

 

Konradas atkreipia dėmesį dar ir todėl, kad įrodo mokantis įvertinti akimirką.

Kaip ir visų mano filmų herojai, Konradas yra pavyzdinis melancholikas. Jis sugeba įvertinti akimirką „čia ir dabar“, nes puikiai žino, kad tai, kas gražu, yra laikina ir išnyks.

 

Kodėl melancholijos jausmas ir vėl Jums toks įkvepiantis?

Manau, kad gyvename laikais, kai mus vis dažniau ir visiškai be reikalo bandoma apsaugoti nuo visko, kas gali būti skaudu arba liūdinti. Kai kalbame apie melancholiją, turime galvoje jos vulgarizuotą formą, supaprastintą kičo ir sentimentalumo. Savo filmais priešinuosi supaprastinimams, kurie turi nuo mūsų nutolinti neišvengiamą praradimą. Nenoriu, kad skambėtų pretenzingai, bet nuo mažens esu ateistas ir suvokiu, kad mano gyvenimas kada nors pasibaigs. Žinoma, šis jausmas gali slėgti, bet mąstymas apie tai taip pat gali praturtinti.

 

Kokį vaidmenį čia gali vaidinti kinas?

Žiniasklaidoje mirties neišvengiamumas dažnai demonizuojamas ir kartu mirtis pateikiama kaip kažkas siaubingo. Filmai turi tai rodyti sudėtingiau, apie stiprius jausmus provokuojančius dalykus pasakoti kontempliatyviai, užuot bėgus nuo problemų, reikia jas prisijaukinti, pavyzdžiui, padedant humorui. Woody Alleno kūryba yra geniali, nes skatina mus juoktis iš savo mirtingumo. Taip ryškėja vienas gražiausių kino privalumų – jis sugeba iš pirmo žvilgsnio akivaizdžius dalykus parodyti nestandartiškai ir priversti mus mąstyti.

 

Parengė K. R.

„Garsiau už bombas“
„Garsiau už bombas“
„Garsiau už bombas“
„Garsiau už bombas“
Joachim Trier
Joachim Trier