7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kino naujienos trumpai

2016 m. rugsėjo 24 d., per 41-ojo Gdynės kino festivalio uždarymą, „Platininius liūtus“ atsiims garsus lenkų režisierius ir scenaristas Januszas Majewskis. Šį apdovanojimą festivalio organizatoriai skiria už kūrybos nuopelnus. Tarp ankstesnių metų laureatų yra Jerzy Antczakas, Tadeuszas Konwickis, Romanas Polanskis. Pernai naujausias Majewskio filmas „Ekscentrikai, arba Saulėtoje gatvės pusėje“ Gdynėje buvo apdovanotas „Sidabriniais liūtais“.

 

Majewskis gimė 1931 m. Lvove, jis  mokėsi architektūros Krokuvoje ir kino režisūros Lodzėje. Darbą kine pradėjo 6-ajame dešimtmetyje kaip scenografas, vėliau kūrė dokumentinius ir televizijos filmus,  didžiajame kine debiutavo 1966 metais.

 

Majewskis išgarsėjo filmais „Lokis“ (1970), „Gorgonovos byla“ (1977), „Mirusios kalbos pamoka“ (1977), „Epitafija Barborai Radvilaitei“ (1982), televizijos serialu „Karalienė Bona“ (1980). Per 50 kūrybos metų Majewskis sukūrė įvairiausių žanrų filmų – istorinių, muzikinių, komedijų, televizijos spektaklių. Taip pat jis yra kuria biografines knygas ir apsakymus.

Kokia tamsa gaubia spalvotą Jono Čeponio pasaulį?

Radvilų rūmų muziejuje šiuo metu veikia retrospektyvinė tapytojo Jono Čeponio paroda „Spalvingas žvilgsnis į pasaulį“. Jonas Čeponis, vienas iš tyliojo modernizmo pradininkų Lietuvoje, buvo gerai susipažinęs tiek su Europos postimpresionizmo, fovizmo daile, tiek su lietuvių modernistų grupuotės „Ars“ veikla, tad ir menininko kūryboje galime įžvelgti savitą vakarietiškos ir lietuviškos estetikos sintezę. Pagalvojus, kokį įspūdį dailininko kūryba turėjo kelti sovietmečiu (jeigu net ir dabar jo drobės nepraranda vakarietiško modernizmo dvasios), kyla smalsumas, kaip Čeponis bus pristatomas šių dienų žiūrovui. Vis dėlto, tenka pripažinti, kad parodos organizatoriai gana paviršutiniškai pristatė menininko kūrybinį palikimą arba nesugebėjo įgyvendinti sau išsikeltų tikslų.

Dar nesumedžiotas Lietuvos džiazas

Viso pasaulio džiazo atstovai kasmet renkasi ne kuriame nors megapolių, o Brėmene. Vienuolika metų iš eilės šis miestas yra džiazo atlikėjų, prodiuserių, festivalių organizatorių, agentų, leidėjų, žurnalistų, kritikų traukos vieta, mat čia vyksta džiazo mugė „jazzahead!“. Jos statistika: 15 000 klausytojų aplankė 40 koncertų, yra 35 scenos, 2750 profesionalių dalyvių, 969 kompanijos iš 57 šalių. „jazzahead!“ sudaro kelios dalys – pirmiausia paroda, kur savo nacionalinius stendus įrengė daugelis Europos šalių, Šiaurės Amerikos, Azijos atstovų, taip pat leidybinių kompanijų, žurnalų, agentūrų atstovybės. Ypač parodoje ryškios skandinavų, austrų, šveicarų erdvės, pirmą kartą nacionalinius stendus įrengė Rusijos džiazo atstovai, itin prašmatnus ir su užmoju Azerbaidžano stendas. Šių metų šalis partnerė buvo Šveicarija, todėl dėmesys jai ypatingas.

 

Tris vakarus skamba showcase (parodomosios programos) koncertai. Jie surikiuoti po šalies partnerės, Europos džiazo tinklo (European Jazz Network), užjūrio džiazo ir, žinoma, Vokietijos džiazo mugės vėliavomis. Kiekvieną projektą atrenka specialus žiuri. Trijų dienų panorama turtinga, joje – atradimai, naujienos ir jau žinomi vardai, tokie kaip Omeras Avitalis (JAV), „Minafric Orchestra“ (Italija), Trondheimo džiazo orkestras (Norvegija) ir kiti. Kitiems tai unikali proga prisistatyti koncentruotai profesionalų komandai ir galbūt atrasti kelius į naujus vandenis. Beje, į šią programą patekti nėra lengva. Yra tūkstančiai kandidatų, neretai sėkmė aplanko po penkerių ar daugiau metų. Šansus atsidurti šioje terpėje didina klubų programa, joje dalyvauja per tris dešimtis Brėmeno muzikos klubų, laikinų scenų. Bet svarbiausia – kasmet būti mugėje ir apie tai įvairiomis priemonėmis kalbėti.

Vakaras aktorės Rūtos Staliliūnaitės atminimui „Valanda kai esi...“

Šių metų gegužės 9 d., (pirmadienį), 18 valandą Lietuvos teatro sąjungoje įvyks vakaras „Valanda kai esi…”, skirtas aktorės Rūtos Staliliūnaitės (1938–2011) atminimui.
Vakaro metu bus pristatytas dviejų archyvinių įrašų rinkinys. Pirmoje kompaktinėje plokštelėje skambės literatūrinė-muzikinė kompozicija „Valanda kai esi…“, antroje – Džonio Griuelio „Skudurinės Onutės pasakėlės“.
Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė 1978 m. vinilinės plokštelės „Valanda kai esi…“ anotacijoje rašė: „Rūta Staliliūnaitė retai skaito poeziją publikai, nelaiko savęs skaitove, – bet visų epochų poetai ją lydi kiekviename žingsnyje.

 

Apie teatrą ir aukos efemerišką grožį

Po Gintaro Varno spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ premjeros galima užduoti mokyklinį klausimą: ką mums, dabarties laikų gyventojams, sako šitie antikiniai siužetai? Ir sulaukti visai nemokyklinio atsakymo: liepia nekaltinti savęs ir kaltinti save. Šita bambagyslė – dar vadinama tragiškąja kalte – visiems laikams susieja mus su tais, kurie gyveno prieš tūkstančius metų liedami aukas Olimpo dievams, ir saisto vieną su kitu gyvenančius šiandien. Galima to nematyti – iš prigimtinio naivumo, pasirinkto paviršutiniškumo ar programiškai, bet šita jėga yra surišusi mus vienus su kitais netikėčiausių konfigūracijų gijomis, ir nežinau, ar net krikščioniškojo idealo įkūnijimas pajėgus jas nutraukti. Tikėtis atleidimo (ar bent užuojautos) gal ir galime, laisvės (ir išlaisvinimo nuo kaltės) – vargu.

 

Kad išskleistų visą šią kalte ir nekaltybe pulsuojančią tarpusavio sąsajų panoramą, režisierius (jis ir inscenizacijos autorius) į trilogiją sudėjo Sofoklio „Oidipą karalių“ (I spektaklio dalis), Aischilo „Septynetą prieš Tėbus“ ir Euripido „Foinikietes“ (II) bei Sofoklio „Antigonę“ (III). Mintis sujungti visas Oidipo šeimos mitą apimančias pjeses kilo vokiečių dramaturgui Johnui von Düffeliui, kurio pjesė „Oidipo miestas“ tapo Gintaro Varno spektaklio impulsu (vėliau „Oidipo miesto“ teliko fragmentai, atsisakęs subuitintos pjesės kalbos ir pernelyg politizuotos interpretacijos Varnas grįžo prie originaliųjų pjesių tekstų; netgi buvo užsakytas „Foinikiečių“ vertimas – jo, taip pat von Düffelio pjesės vertimo autorius Mindaugas Strockis). Tragedijų trilogijos suvaidinimas per vieną dieną – senojo graikų teatro tradicija (tiesa, tragedijų svorio prislėgtiems žiūrovams prablaškyti anuomet dar būdavo vaidinama ir ketvirtoji, satyrų drama).

Kaktomuša su aura

Pavydžiu šokėjams – jie gali išrašyti save tiesiogiai, pačia nuo įtampos virpančio kūno medžiaga, neieškodami tarpininkų žodžių, kurie, prieš virsdami kūnu, dar pareikalauja sugalvoti mintį. Įtempi smegenis ir – žiūrėk – kūnas jau suglebęs kėdėje, neberašo, o tavo vidinė tikrovė lieka kažkur anapus. Gal jos nė nebuvo.

 

Tačiau tai, į ką žiūriu Šiuolaikinio meno centre, nėra šokis, bent jau ne muzikos plaikstomo kūno rašmenys, nes ir muzikos nėra. Čia – Eglės Budvytytės paroda „Riedlenčių malda, arba Kakta žemiau širdies“. Tarp Briuselio ir Amsterdamo gyvenančios menininkės Vilniuje atrinkti devyni žmonės (Tomas Dapšauskas, Raima Drąsutytė, Lema Lungytė, Viktoras Michnevičius, Greta Petrovskytė, Andrius Pulkauninkas, Matas Saladžius, Kristina Aglaja Skaldina, Povilas Šimonis), kai kurie – profesionalūs šokėjai, kas vakarą šeštą valandą atlieka ritualą: įtempia ir atpalaiduoja vienas kito raumenis, suminkštėjusiais kūnais šliaužia salėmis ir koridoriais, susikabindami į trijules ar dvejetus tampa laikinais padarais, palindę po juodu patiesalu kontrapunktu praslysta pro Joso de Gruytero ir Haraldo Thyso parodą „Baltas suprematizmas“, keisdami formą įsmunka į tarnybines patalpas, ropoja laiptais žemyn kartu nusitempdami ir žiūrovų vorą, užsikniaubę ant riedlenčių grįžta į vestibiulį, iš kur vėl ropščiasi į viršų, kol galiausiai užlipę mediniais laiptais dingsta danguje. Taigi šis septynetas ne šoka, o patiria pastatą visu kūno paviršiumi. Veiksmo esmė aprašyta jau parodos anotacijoje, o jei kam dar būtų neaišku, tereikia išklausyti septyniais balsais atliekamą maldą, kurios žodžiai ne tik riedlentiškai raižo erdvę, bet ir formuluoja mintį: kūnas ant lentos, matuoju atstumus, pusiau kirmėlė, pusiau siurblys, pusiau kažkas...

Anatolijaus Šenderovo kūrinio premjera Miunsteryje

Balandžio 27 d. Miunsteryje (Vokietija) Aukštojoje muzikos mokykloje (Musikhochchule) profesorius Reinbertas Eversas pirmą kartą atliko jam dedikuotą Anatolijaus Šenderovo kūrinį „Felcino Bianco“ gitarai ir fonogramai. Profesorius R. Eversas gerai žinomas Lietuvoje – jis yra aktyvus lietuviškos ir Baltijos šalių muzikos propaguotojas, keletą metų buvo Kristupo vasaros festivalio kontekste vykusio Gitaros festivalio meno vadovas ir atlikėjas, pirmasis atliko A. Šenderovo Koncertą gitarai ir kameriniam orkestrui „Ir ištiesiau rankas – Miražas...“, kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru įrašė kompaktinę plokštelę.

 

Plačiau apie premjerą Miunsteryje papasakojo A. Šenderovas, ką tik sugrįžęs iš Vokietijos. „Prieš keletą metų profesorius Reinbertas Eversas buvo pakviestas dėstyti vasaros muzikos kursuose Italijoje, o Areco mieste su Toskanos kameriniu orkestru atliko mano Koncertą gitarai. Aš irgi buvau pakviestas į koncertą. Gyvenome fantastiškoje vietoje – Felcino Bianco, aukštai kalnuose, restauruotoje viduramžių pilaitėje. Kai tik atvažiavome, iškart išgirdau nepaprastą gamtos garsų derinį: pirmiausia – cikadų, egzotiškų paukščių, vėjo, tolimo bažnyčios varpų skambėjimo... Pagalvojau, kad, tikriausiai kada nors atsiras kūrinys, įkvėptas šių garsų ir vaizdų. Kai profesorius Eversas paprašė parašyti kūrinį, kurį jis atliktų iškilmingame koncerte, skirtame profesoriaus vardo suteikimo 40-mečiui (tuomet jis tapo pačiu jauniausiu – 28 metų muzikos profesoriumi Vokietijoje), iškart prisiminiau Felcino Bianco. Kūrinio „Felcino Bianco“ gitarai ir fonogramai žanrą įvardijau kaip garsovaizdį (soundscape). Fonogramoje skamba naturalūs cikadų, egzotiškų paukščių, varpų garsai, taip pat elektroniniai skambesiai, sudarantys erdvinę atmosferą. Koncertas buvo labai iškilmingas, klausytojų buvo pilnutėlė salė, profesorius atliko net penkis kūrinius, grojo jo esami ir buvę studentai. Renginys prasidėjo ir pasibaigė fragmentais iš mano Koncerto gitarai („Ir ištiesiau rankas – Miražas...“) vaizdo įrašų. Pats koncertas buvo pavadintas „Miražas: Gitara“. Kitą dieną aukštojoje muzikos mokykloje įvyko susitikimas su studentais. Jie domėjosi mano kūryba, klausė muzikos, kalbėjomės apie muzikos interpretavimą. Buvo labai šilta atmosfera“, – pasakoja kompozitorius.

Atgal į praeitį

Miguelio de Cervanteso romano „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Manšos“ vaizdinys – pagrindinio herojaus kova su vėjo malūnais – tapo visuotinai žinoma beprasmiškų pastangų metafora. Tačiau premjeriniai Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ spektakliai, vykę balandžio 29 ir 30 dienomis, įtikino, jog gausiai susirinkę žiūrovai nieko prieš stoti į šią kovą – nes netgi ją pralaimėjęs gali susapnuoti žavingų driadžių ir amūrų pripildytą pasakišką sodą.

 

Prieš daug metų baleto istorikės Aliodijos Ruzgaitės paklaustas apie „Don Kichotą“, vienintelį jo dekoruotą baletą, scenografas Liudas Truikys žemaičiuodamas numojo ranka: „Jokun darbs.“ Tačiau 1936 m. baletmeisterės Aleksandros Fiodorovos pirmą kartą Lietuvoje pastatytas spektaklis įkvėpė dailininką, nevaržomą jokių prototipų ir konvencijų, sukurti raiškių, apibendrintų, natūralizmo vengiančių formų scenovaizdžius, kuriuos gaubė karpytos mauriškos arkos. Šis spektaklis, pastatytas Valstybės teatre Kaune (po 1924-aisiais Annos Pavlovos trupės parodyto sutrumpinto baleto varianto), ko gero, buvo vienas pirmųjų „Don Kichotų“, pastatytų į vakarus nuo Rusijos sostinių.

Kasdieniškoji Penelopė

Balandžio 25 d. įvyko spektaklio „Penelopė“ premjera, kurį paruošė Vilniaus Universiteto teatro trupė „Minimum“, vadovaujama režisieriaus Rimanto Venckaus. Aktoriai kalbėjo režisierės Laimutės Pocevičienės parašytu tekstu iš jos pjesės „Penelopė“, pagal kurią ir buvo pastatytas spektaklis.

Žiūrovams įteikiamos programėlė paaiškina, kad spektakliu siekiama aktualizuoti Homero mitą žvelgiant iš Odisėjo žmonos Penelopės pozicijos. Programėlė neišduoda, kad žiūrovo laukia jautrios, tyros ir atsidavusios moters istorija, kuri tokia trapi, kad galima kiaurai, lyg per vandens krislą, pamatyti pažįstamus, tamsius, rutina pakvipusius gyvenimo intarpus. Labai smagu jausti tą šiltą ir skanų moteriškumą, kurio nelyginant prieskonių pribėrė puiki kulinarė Laimutė Pocevičienė.

Menininkų laisvė

Valentinas Antanavičius ir Eugenijus A. Cukermanas šiandien atstovauja vyriausiai Lietuvos dailininkų kartai – tai, kuri, didesnę gyvenimo pusę praleidusi aptvare, vėliau deramai įvertino laisvės skonį. Šiandien jie visomis prasmėmis yra laisvi menininkai: gyvena laisvoje demokratinėje šalyje, kuria atvirai visuomenei, niekam netarnauja, nėra susiję su jokiomis institucijomis, nesiekia būtinai kam nors patikti ir parduoti savo darbus. Abu, kaip ir neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje triumfavęs Šarūnas Sauka, priklausė 1989–1999 m. gyvavusiai tapytojų grupei „24“, labiausiai išgarsėjusiai tuo, kad jos nariai galėjo būti tik vyrai, be to, ne tik gyvi ir gyvenantys Vilniuje, bet ir jau iškeliavę anapus. Raiškos požiūriu grupė buvo tokia marga, kad vieninteliai bendri jos projektai tegalėjo būti suneštinės be menkiausių koncepcijų parodos. Nenuostabu, kad visas tas reikalas ilgainiui nunyko, bet išsiskirstę nariai po kiek laiko atgimė.

 

Eugenijus A. Cukermanas, abstrakcijas tapantis dar nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio, parodoje „Plenerų aplankas“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g.) eksponuoja tapybos darbus ant popieriaus, sukurtus 2008–2015 m. Bikuškio dvaro pleneruose. Parodos anotacijoje dailininkas rašo: „Ar būtina vykti į plenerą norint sukurti keletą ar keliolika darbų, juolab tai nebus darbai „iš natūros“? Ne, nebūtina. (...) ar privalu dirbti nuvykus į plenerą? Neprivalu. Tačiau: kodėl gi ne? Darbas plenere esmingai skiriasi nuo rutininio darbo studijoje, kur esi savo vietos ir savo laiko šeimininkas. (...) neįprastos miestiečiui erdvės, ribota trukmė (apie savaitę), nuolatinis buvimas draugėj – regis, viskas tik trikdys darbą. Anaiptol! Plenero aplinka pažadina prisnūdusią energiją, tad ir tapysena raiškesnė – vien tik presto, agitato, con brio... Savaitė prabėga tarsi pagreitintai rodoma juosta, kur kaitosi skirtingos sekvencijos: impulsyvus, nirtulingas darbas ir atvanga (...). Pabaigoje greita peržiūra: ką palikti, ką į laužą; po to improvizuota ekspozicija, kaskart kitoje vietoje.“

PUSLAPIS
IŠ
1002