Muzika
Festivalis „Kaunas Jazz“ turbūt atviriausias visiems, norintiems pasiklausyti muzikos. Čia grojama visur – miesto gatvėse, skveruose, lauko scenose, klubuose, kavinėse, bažnyčiose, salėse, o prie „Metropolio“ restorano buvo pastatytas pianinas, jei pats norėtum parodyti savo neribotus muzikinius gebėjimus. Kas ir vyko – daužė tą vargšelį kas netingėjo. Beje, šiemet festivalio koncertai nusidriekė ir į kitų miestų scenas. Na, o atidaryti festivalį Kauno rotušės scenoje buvo patikėta turbūt patiems jauniausiems džiazo propaguotojams – dainininkei Kotrynai Juodzevičiūtei ir pianistui Domui Žeromskui. Kotryna yra nepaprastai plataus stilistinio diapazono atlikėja, neseniai laimėjusi „Lietuvos balsą“, dabar mokosi klasikinio dainavimo, dalyvauja Donatui Montvydui šių metų „Eurovizijoje“ pritariančioje grupėje. Graži karjeros pradžia. Su Domu jau keleri metai muzikuoja duetu ir grupėje „Silent Blast“, kuriai vadovauja Vytautas Labutis. Šią grupę taip pat išgirdome lauko scenoje, tiesa, merkiant stipriam lietui.
Jau labai seniai svajojau gyvai išgirsti gerai žinomą dainininkę Stacey Kent. O ir vieta, kurioje vyko koncertas (Raudondvario dvaro menų inkubatorius), man visai nežinoma. Įdomu čia pabuvoti, o dar prie durų suradau patį tikriausią orkestriono (mechaninis orkestras su perfokortomis) vagonėlį, iš kurio sklido XX a. pradžios muzika. Apie Stacey Kent teko girdėti daugybę gandų, matyt, todėl, kad ji Lietuvoje dar nebuvusi, tačiau visi jie išsisklaidė kaip dūmas, vos gyvai ją išgirdome. Tai labai nuoširdi, paprasta, maloni, švelnaus balso dainininkė, kurios dainavimo technika, meninis skonis ir stiliaus pojūtis yra tobuli ir nekelia jokių abejonių. Garsus japonų kilmės anglų rašytojas Kazuo Ishiguro yra pasakęs, kad „Stacy Kent – tai didžioji mūsų laikų džiazo deivė“. Gal šiame koncerte repertuaras buvo kiek vienodas, nors čia jau, matyt, mano paties defektas, kad taip atrodė. Su dainininke atvyko ir jos nuolatinė grupė, kuriai vadovauja jos sutuoktinis saksofonininkas, prodiuseris, kompozitorius Jimas Tomlinsonas. Turiu pasakyti, kad tai nepaprastai jautriai akompanuojantis kolektyvas, kurį sudaro būgnininkas Joshas Morrisonas, bosistas Jeremy Brownas, pianistas Grahamas Harvey’us ir Jimas Tomlinsonas, grojantis fleitomis ir saksofonu. Beje, pati Stacey Kent gražiai sau akompanuoja gitara. Tai buvo malonus, ramybe dvelkiantis profesionalių muzikantų koncertas. Esu dėkingas festivaliui už galimybę pamatyti ir išgirsti šią unikalią dainininkę. Ir ne tik ją. Šiame festivalyje išsipildė dar viena mano svajonė. Nuo labai senų laikų žinojau puikų saksofono virtuozą, fusion ir jazz rock muzikos legendą iš Vokietijos Klausą Doldingerį. Dar paauglystėje „medžiodavom“ jo grupės „Passport“, kuri neretai buvo lyginama su panašaus stiliaus JAV grupe „Weather Report“, plokšteles. Ir štai jis Kaune! Tiesa, jau garbaus amžiaus, bet vis dar guvus, puikiai grojantis, konstruktyviai kuriantis ir susirinkęs labai stiprius jaunus muzikantus, kurie jam tikrai netrukdo. Manau, daugelis prisimena senuosius Doldingerio darbus, muziką kino filmams, daugybę jo apdovanojimų, tarp jų – ordiną už nuopelnus Vokietijos kultūrai, tačiau gal ne visi žino, kad žymiausi šio muziko pastarųjų metų projektai yra jo senųjų svajonių įgyvendinimas. Štai prieš penkerius metus pasirodė jo albumas su simfoniniu orkestru „Symphonic Project“, performuota garsiosios grupės „Passport“ sudėtis, parašyta daug naujų kūrinių. Išgirdome naujai suskambusias, jau legendinėmis tapusias senąsias Doldingerio kompozicijas ir daug puikių naujų kūrinių.
To paties koncerto pirmojoje dalyje girdėjome originalią, gal kiek keistoką lenkiškai amerikietišką grupę „Radiostatik“, ją pristatė Lenkijoje vykstantis džiazo festivalis „Lotos“. Tai du juodaodžiai vokalistai – vienas jų repuojantis, kitas labiau dainuojantis – bei graži lenkų instrumentininkų kompanija. Jų lyderis yra vienas ryškiausių šios šalies jaunųjų muzikos talentų, klavišininkas ir kompozitorius, koncerte skambėjusių kūrinių autorius Michałas Wróblewskis. Šios grupės muzikos stilistiką nusakyti nelengva. Oficialiai tai įvardijama kaip neo soul ir džiazroko junginys, tačiau bene labiausiai ją tiktų atlikti jaunatviškuose klubuose. Šios labai naujos grupės muzika neabejotinai kokybiška, tačiau tai nėra mano mėgstamiausias stilius. Girdėjau ankstesnius šio pianisto įrašus, jie man labiau patiko.
Niekas negali užginčyti vokalinės grupės „Take 6“ meistriškumo, kurį išduoda net dešimt jų užtarnautų „Grammy“ statulėlių. Iš tiesų tai yra tobulybė technikos, derėjimo, balsų valdymo ir visais kitais požiūriais. Taip gerai, kad kartais net atrodo pernelyg gerai ir norisi kažkokio mažyčio nusižengimo tam tobulumui. Tačiau to, matyt, negali būti. Labai įvairiapusis šios grupės koncerto repertuaras. Jame išgirdome daug populiarių soul, gospelo, popmuzikos dainų, džiazo standartų, rimtesnių, naujesnių kompozicijų, pasižyminčių puikiomis aranžuotėmis, skoningais stilistiniais sprendimais. Ši grupė festivalyje „Kaunas Jazz“ jau nebe pirmą kartą. Šiemet jų atvykimą parėmė JAV ambasada Lietuvoje.
Festivalyje skambėjo ir lietuviška muzika, girdėjome pianistą Petrą Geniušą su dainininke Jazzu ir violončelininku Justu Kulikausku, Dainiaus Pulausko grupę, Giedriaus Kuprevičiaus ir Liutauro Janušaičio duetą, varpų muziką, matėme džiazo madas, Mindaugo Juodžio tapybos darbų parodą ir dar daug muzikantų iš užsienio. Čia paminėti tik tie, kurių nebuvau girdėjęs arba labai laukiau.
„Kaunas Jazz“ paprastai kasmet baigiasi Vilniuje, čia pasirodo labiausiai patikęs praeitų metų festivalio atlikėjas. Tačiau šiemet išgirdome pirmą kartą Lietuvoje apsilankiusią tamsiaodę aktorę ir dainininkę iš Izraelio Ester Rada, jos atvykimą parėmė Izraelio ambasada Lietuvoje. Tai tiek multikultūrinė ir multistilistinė muzika, kad atėjęs į koncertą sunkiai galėjau suprasti esantis džiazo festivalyje. Jos stiprus, išraiškingas ir labai charakteringas balsas, aliuzijos į world muziką, ryškūs besikartojantys ritminiai rifai, trumpos, paprastos melodinės atkarpėlės, kietoki, aiškūs judesiai gana stipriai priminė klubinės jaunimo muzikinės kultūros žvaigždeles. Klausytojams, aišku, patiko. Festivalis „Kaunas Jazz“ labai skiriasi nuo kitų šio žanro renginių tiek stilistine, tiek organizacine prasme. Tuo jis, žinoma, ir žavus.
