7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ištikimas savo žvilgsniui

Gyčio Lukšo filmų retrospektyva „Skalvijoje“

Živilė Pipinytė
Nr. 19 (1171), 2016-05-13
Kinas
Algimantas Masiulis filme „Mano vaikystės ruduo“
Algimantas Masiulis filme „Mano vaikystės ruduo“

Gegužės 17 d. „Skalvijoje“ prasidės režisieriaus Gyčio Lukšo filmų retrospektyva, skirta jo 70 metų jubiliejui. Pirmąjį retrospektyvos filmą „Vakar ir visados“ (1984) pristatys pats režisierius. Retrospektyvos programoje – filmai „Mano vaikystės ruduo“ (1977), „Vasara baigiasi rudenį“ (1981), „Žalčio žvilgsnis“ (1990), „Mėnulio Lietuva“ (1997), „Duburys“ (2009). Įėjimas į seansus nemokamas.

 

Maskvos kinematografijos institute Gyčio Lukšo kurso vadovas buvo sovietų kino klasikas, propagandinių filmų „Mes iš Kronštato“, „Jei rytoj karas...“ režisierius Jefimas Dziganas. Kodėl į savo kursą jis priėmė inteligentišką jaunuolį iš Lietuvos, jau nebesužinosime. Lukšas stojo pats, be oficialaus siuntimo, kuris pagal nusistovėjusią tvarką priklausė iš „sąjunginių respublikų“ atvykusiems studentams. Įstoti be siuntimo pavykdavo mažai kam. Bet jau tai liudija, kad Lukšo kino likimą ir toliau žymės nenoras paklusti nerašytoms taisyklėms ir užsispyrėlio savarankiškumas.

 

Lukšo filmams būdingas retas bruožas – kino madų nepaisymas. Režisierius dažnai renkasi temas ir personažus, kurie atsidūrė ir pagrindinių kino krypčių, ir gyvenimo paraštėse. Lukšui įdomūs paprasti kaimo žmonės, jų ryšys su gamta, kurį režisieriaus filmuose visada perteikia dramaturgiškai tikslūs, bet kartu poetiški peizažai. Net kaimo girtuoklėlio likimas režisieriui neatrodo komiškas ar nereikšmingas. Nežinau, gal tai buvo sąmoningas žaidimas su cenzūra, bet būtent tokie nepretenduojantis į moralės aukštumas personažai Lukšo filmuose tapdavo išmintingais gyvenimo mokytojais. Jei ne kitiems personažams, tai tikrai žiūrovams. Užtenka prisiminti kad ir Algimanto Masiulio suvaidintą Teofilį iš filmo „Mano vaikystės ruduo“, ir bus aišku, kad tokių išraiškingų veikėjų šių dienų lietuvių kinas vis dar gali pavydėti. Kuo toliau, tuo labiau. Pagal Juozo Apučio prozą sukurtame filme Teofilis yra buvęs aktorius, matyt, ne itin prestižiškose kaimo matininko pareigose atsidūręs dėl savo pomėgio alkoholiui, bet pagrindiniam filmo veikėjui paaugliui Benui šis susitikimas bus labai svarbus.

 

Ir šiame, ir 1981 m. pasirodžiusiame filme „Vasara baigiasi rudenį“ (pagal Romualdą Granauską) Lukšas rodo Lietuvos kaimą, kurio atsiminimai dabar visai išbluko. Juos išstūmė pabrėžtinai ideologizuoti prisiminimai apie kolchozus ir priverstinę sovietizaciją. Lukšo filmuose kaimo tragedija išreiškiama ne skambiais žodžiais, o herojų likimais, jų pasmerktumu egzistuoti toli nuo plataus pasaulio, puoselėjant neišsakytus jausmus, neįgyvendintus siekius.

 

Filmas „Vasara baigiasi rudenį“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kameriška melodrama, meilės trikampiu, kurio personažai – jauna našlė (Vaiva Mainelytė) ir jos namuose laikinai apsigyvenę melioratoriai – tėvas ir sūnus (Algimantas Masiulis ir Valentinas Masalskis), pasmerkti likti nesuprasti, bet iš tikrųjų tai ir subtili žiauraus laiko, lietuviško charakterio studija. Todėl toks svarbus tampa režisieriaus darbas su aktoriais: Lukšo filmuose originaliai atsiskleisdavo net iki tol išgarsėję aktoriai, ne viename filme režisierius meistriškai suderino profesionalus ir aktorius mėgėjus, taip sukurdamas tik jam būdingą realybės pojūtį.

 

Sovietų sistemos kaimo primestas „modernizavimas“ buvo skausmingas. Jis naikino gyvenimo sanklodą, laužė likimus, skatino moralinę degradaciją, nutautėjimą. Šią temą bene ryškiausiai Lukšas atskleidė filme „Duburys“ (2009) – Romualdo Granausko romano ekranizacijoje. Filmo herojus, pokario kaimo vaikas, tikisi mieste atrasti laimę ir meilę. Viskas baigiasi liūdnai. Tačiau režisierius nesmerkia savo personažų, kurie yra tiesiog žmonės. Tokia pozicija pakeri filme „Mėnulio Lietuva“ (pagal Sauliaus Šaltenio scenarijų). Jo herojė – mažo miestelio mokytoja Angelė (meistriškas Dalios Michelevičiūtės vaidmuo) – stoiškai priima visus santvarkų kaitos ir pokario išbandymus. Dažnai fantasmagoriškoje tikrovėje ji išsaugo užuojautą ir geriesiems, ir blogiesiems. Apie likimą ir atleidimą prabyla ir bene rafinuočiausios kino kalbos Lukšo filmas „Žalčio žvilgsnis“ (pagal Sauliaus Tomo Kondroto romaną). Man šis įmantrus filmas nublanksta prieš „Žemės keleivius“ (pagal Rimantą Šavelį, 1991) – kuklų, bet pilkos egzistencijos tragizmą (filmo herojus – prasigėręs buvęs mokytojas) atskleidusį filmą. „Žemės keleiviai“ buvo kurti prasidėjus kino sistemos žlugimui ir visuomenės bei ekonomikos transformacijai, todėl filmas – dar ir bene pirmasis tos transformacijos liudijimas lietuvių kine.

 

Lukšo vardas neatsiejamas nuo lietuvių literatūros: jis ekranizavo ne tik Apučio, Granausko, Kondroto, Šaltenio, bet ir Kazio Sajos („Žvangutis“, 1974), Juozo Baltušio („Virto ąžuolai“, 1976), Vidmantės Jasukaitytės („Žolės šaknys“, 1988) kūrinius. Jam teko perkelti į ekraną Hanso Christiano Anderseno pasakas („Žaltvykslės“, 1980), kurti filmą pagal anglų rašytojo Johno Galsworthy pjesę „Džoja“ („Anglų valsas“, 1982).

 

Daugumai žiūrovų Lukšo vardas asocijuojasi su poetišku filmu „Vakar ir visados“ (1984). Kartu su bendraautoriumi poetu Marcelijumi Martinaičiu, jie apvažiavo visą Lietuvą pristatydami filmą. Filmas pasirodė tada, kai į etnografiją, tradicines apeigas valdžia žiūrėjo itin įtariai, todėl „Vakar ir visados“ ne vienam jaunam žiūrovui buvo pirmasis susitikimas su lietuvių kaimo kultūra, papročiais, ritualais, dainomis ir Martinaičio eilėmis. Kartu šis elegiškas, poetiškas filmas – filosofiškas amžinojo gyvenimo rato apmąstymas.

 

Lukšas niekad nebuvo tik kino režisierius. Jis – pastabus Lietuvos kultūros gyvenimo stebėtojas, jo permainų iniciatorius. Nuo Sąjūdžio pradžios Lukšas dalyvauja Lietuvos permainų procesuose, būdamas Kinematografijos sąjungos vadovu užsispyrusiai gina lietuvių nacionalinio kino teisę būti savimi.

Algimantas Masiulis filme „Mano vaikystės ruduo“
Algimantas Masiulis filme „Mano vaikystės ruduo“