7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tikint muziko pašaukimu

X tarptautiniam Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursui pasibaigus

Živilė Ramoškaitė
Nr. 19 (1171), 2016-05-13
Muzika
Yukine Kuroki. M. Mikulėno nuotr.
Yukine Kuroki. M. Mikulėno nuotr.

Ne vienas iš X tarptautinio Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų žiuri narių pabrėžė, kad įvertinti pradedančius savo kelią jaunus muzikantus – didelė atsakomybė, jautrus ir subtilus reikalas. O ypač – pačius mažiausius, kurių konkurse netrūko. Regis, šį darbą žiuri nariai atliko sąžiningai ir atsakingai. Kalbėdama su dalyviais ir vertintojais jaučiau, kad konkursu liko patenkinti visi – ir apdovanotieji, ir apdovanojimų negavę. Pastarieji, spėju, tvirtai pasiryžę jų siekti ateityje. Vilniuje susipažinęs tolimų užsienio šalių jaunimas aktyviai keitėsi adresais. Juos stebint širdį glostė malonus jausmas: juk šios pažintys užsimezgė Vilniuje, tad mūsų miesto jaunieji muzikantai tikrai neužmirš, kaip ir Balio Dvariono muzikos, kuri juos suvedė. Šiais metais konkurse dalyvavo per šimtą pianistų ir smuikininkų iš dvidešimt trijų šalių. Palyginti su ankstesniais, dalyvių ir šalių skaičius konkurse plečiasi, tad ir konkurencija didėja. Kad laimėtum, kad būtum pastebėtas ir įvertintas, reikia kaskart geriau pasirengti. Konkurso dalyviai skirstomi į tris amžiaus grupes: patys mažiausi – A (iki 12 metų), vyresnieji – B (iki 16 metų) ir C (iki 20 metų). Pirmų dviejų grupių pasirodymas baigiamas antrame ture, trečioji groja tris turus.

 

A grupės laureatais šįsyk tapo pianistės Milda Marija Kiškūnaitė, Martyna Valeikaitė ir viešnia iš Maskvos Anastasija Kliučereva, laimėjusi Grand Prix. Smuikininkų laureatais tapo maskvietis Daniilas Polikarpovas bei du ukrainiečiai – Vadimas Perih ir Nazaras Šutko. B pianistų grupės laureatai: japonė Yuna Nakagawa ir Milda Daunoraitė bei Grand Prix laimėjęs Kasparas Mikužis. B smuikininkų grupėje lietuvius nukonkuravo labai stiprūs svečiai: Yanis Grisó iš Liuksemburgo, čekė Klára Erdingerová ir Grand Prix pelniusi kinė Jingzhi Zhang. Buvo įteikta nemažai specialiųjų prizų ir diplomų už sėkmingą pasirodymą antrajame ture.

 

Balandžio 29 ir 30 d. Nacionalinėje filharmonijoje vyko trečiasis C grupės finalininkų turas. Į finalą patekę trys pianistai ir trys smuikininkai grojo instrumentinius koncertus su Modesto Barkausko diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Pianistai atliko šiuos koncertus: japonė Yuna Nakagawa – Ludwigo van Beethoveno Trečiąjį, kita japonė Yukine Kuroki – Ferenco Liszto Antrąjį ir turkas Canas Cakmaras – Roberto Schumanno Koncertą. Visi trys pianistai grojo raiškiai ir stilingai, o Yukine Kuroki salę tiesiog užbūrė nepaprastu muzikalumu, virtuoziškumu ir temperamentu. Kažkas stebuklingo, kai jaunutė trapi, liauna pianistė žeria virtuoziškų pasažų lavinas, išgauna demoniškos raiškos fortepijono skambėjimą. Nepaprastai vaizdinga jos Liszto muzika! Nenuostabu, kad būtent ji laimėjo Grand Prix, o kiti du talentingi atlikėjai tapo laureatais. Smuikininkai atliko taip pat tris koncertus: Gennaro Cardaropoli – Felixo Mendelssohno, Miranda Liu – Sergejaus Prokofjevo Pirmąjį ir visą finalistų pasirodymą užbaigusi Esztera Kökény – Dvariono Koncertą. Jai buvo skirtas ir svarbiausias apdovanojimas – Grand Prix. Pirmiems dviem smuikininkams atiteko laureatų apdovanojimai. Finalininkams buvo įteikta svarbių specialiųjų prizų (visi specialūs prizai ir diplomai išvardinti konkurso tinklalapyje), tarp kurių norisi išskirti publikos prizą amerikietei smuikininkei Mirandai Liu.

 

Konkurso dalyvius vertino tarptautinė komisija, sudaryta iš žinomų pianistų, smuikininkų ir pedagogų. Komisijos darbas vyko pagal Europos jaunimo konkursų sąjungos (EMCY), kurios narys yra Balio Dvariono konkursas, nustatytas taisykles. Beje, šios organizacijos viceprezidentas yra Justas Dvarionas, ypač akylai sekęs, kad abi komisijos tų taisyklių laikytųsi. Kai skambino arba smuikavo žiuri nario mokinys, pedagogas balų rašyti negalėjo, būdavo išvedamas likusių komisijos narių balų vidurkis. Pianistus vertino tokios sudėties komisija: pirmininkė Fumiko Eguchi (Japonija) ir nariai – Julius Andrejevas, Justas Dvarionas, Grigory Gruzman (Vokietija), Aleksandras Jurgelionis, Murray McLachlan (Didžioji Britanija), Vladimiras Ovčinikovas (Rusija), Uta Weyand (Vokietija). Smuikininkų komisijos pirmininkas – Jurgis Dvarionas, nariai: Pavelas Bermanas (Italija), Michałas Grabarczykas (Lenkija), Sergejus Kravčenko (Rusija), Františekas Novotný (Čekija), Esztera Perényi (Vengrija), Petras Radzevičius.

 

Apie konkurso eigą ir įsiminusius momentus klausinėjau kai kurių pianistų ir smuikininkų komisijų narių.

 

Ar pianistų konkursinė programa panaši į kitur vykstančių konkursų?

Aleksandras Jurgelionis: Mūsiškis konkursas išsiskiria laisvumu ir demokratija. Daug jaunų atlikėjų dabar dalyvauja įvairiuose konkursuose ir pamato, kad pas mus jie iš tiesų gali atsiskleisti. Privalomas yra tik baroko arba klasicizmo ir kuris nors Dvariono kūrinys. Visa kita – laisvai pasirenkama muzika.

 

Gal apibūdintumėte visas pianistų amžiaus grupes, kodėl skyrėsi jose dalyvių skaičius, ar aktyviai dalyvavo lietuviai?

Šiemet jauniausioje grupėje buvo daugiausia Lietuvos dalyvių, bet, kiek pamenu, šioje grupėje užsieniečių visada būdavo mažiau. Mane labai džiugino, kad šioje grupėje daugiausia vaikų buvo ne iš didžiųjų Lietuvos miestų, o iš įvairių regionų. Pati stipriausia ir didžiausia šiemet buvo vidurinė, B grupė. Klausėmės jų visą dieną, iki vėlyvo vakaro. Buvo net taip, kad klausydamas jų grojimo palaipsniui keičiau kandidatus į laureatus. Pagroja labai stiprus kandidatas, o kitas – ryškesnis, po jo kitas – dar ryškesnis... Šios grupės Lietuvos pianistai buvo labai stiprūs. Nuostabu, kad visi atsiskleidė, ir visi labai skirtingi. Galima net sakyti, kad atsitiktinai laimėjo vienas, o ne kitas. Kartais skyrėsi labai mažu balo procentu. Vyriausioji C grupė šįsyk buvo problemiška, mat Lietuvos dvyliktokai šiomis dienomis turėjo laikyti muzikos teorijos egzaminą. Žinau, kad konkursui ruošėsi dvi pianistės, dalyvavusios respublikiniame konkurse vasario mėnesį. Priminsiu, kad Balio Dvariono konkursas aprėpia visos Lietuvos pianistų ir smuikininkų profesinį ugdymą. Respublikiniame konkurse įvyksta atranka į tarptautinį konkursą. Kaip paprastai, pasirodo M.K. Čiurlionio, Juozo Naujalio, Eduardo Balsio gimnazijų moksleiviai, ypač šiemet pradžiugino daug gerų Klaipėdos zonos pianistų.

 

Mažųjų grupėje Grand Prix laimėjo pianistė iš Rusijos Anastasija Kliučereva. Kuo ji išsiskyrė iš kitų dalyvių?

Mažoji pianistė, kuriai dar tik sukaks dvylika, atliko gimnazijos dvyliktokams įkandamą sudėtingą programą, išskyrusią ją iš visos jaunųjų grupės.

 

Vidurinės grupės Grand Prix laimėjo Kasparas Mikužis. Šilutėje pradėjęs mokslus, dabar juos tęsia Čiurlionio gimnazijoje pas Justą Dvarioną. Turbūt apie jį buvote girdėjęs?

Jis jau yra laimėjęs respublikinį konkursą. Paskutiniu metu padarė ypač didelę pažangą. Galima sakyti, fortepijono garsais jis tiesiog kalba. Grojo labai įdomiai, daug dėmesio skirdamas spalvai, nuotaikai. Labai gerai pasirodė taip pat šilutiškė, mokytojos Liudmilos Kašėtienės auklėtinė Milda Daunoraitė, pranašauju jai didelę ateitį. Visi žiuri nariai atkreipė dėmesį, kad vaikai iš regionų grojo ne blogiau už tuos iš didžiųjų miestų. Jų skambinimas buvo labai gražus, natūralus.

 

Esate Balio Dvariono mokinys. Turbūt jus džiugina vis plačiau skambanti jo muzika, juolab kai ją interpretuoja įvairių šalių jaunieji pianistai?

Mane ypač džiugina, kad pasirenkamų Dvariono kūrinių repertuaras plečiasi. Visi žiuri nariai tuo buvo patenkinti. Kai kam, pavyzdžiui, pianistui ir kompozitoriui Vladimirui Ovčinikovui, Dvariono muzika tapo tikru atradimu. Ji nuoširdi, tinkanti vaikams. Kiekvienas atlikėjas galėjo parodyti savo fantaziją, suvokimą. Kaip įvairiai konkurse suskambėjo pjesės „Prie senos varpinės“, „Pirmosios snaigės“!

 

Ar šiųmetis konkursas skyrėsi nuo ankstesnių?

Julius Andrejevas: Konkursas progresuoja ir pagal kokybę, ir pagal geografiją. Plečiasi ir lietuvių konkursantų geografija, aktyvūs tampa regionai. Labai svarbu, kad dalyvauja visos amžiaus grupės, matome, kaip jaunieji vystosi. Tarp užsieniečių šįsyk gana daug iš Japonijos ir Kinijos. Jų grojimas ryškiai kinta: anksčiau jie buvo labai stiprūs techniškai, o dabar jau puikiai valdo garsą, suvokia stilių. Mat dauguma mokosi Europoje. Kad konkursas neturi griežtai apibrėžto repertuaro ir taisyklių – labai teigiamas bruožas. Kiekvienam dalyviui suteikta galimybė parodyti savo sugebėjimus, atskleisti stipriąsias savybes. Dvariono muzika sklinda po pasaulį, nes jaunimui ji patinka. Pateiksiu pavyzdį iš savo darbo Ispanijoje. Duodavau mokiniams skambinti Čiurlionį ir Dvarioną. Čiurlionis būdavo priimamas sunkiai, o Dvarionas – iš karto. Po koncerto visi prašydavo Dvariono natų... Ką pirmiausiai vertinu? Individualybę. Pavyzdžiui, visiems žinomas Dvariono Etiudas E-dur. C grupės Grand Prix laureatė Yukine Kuroki jį pagrojo taip įdomiai ir neįprastai, kad tą muziką galėjai apčiuopti. Kai jaučiu pedagogo muštrą, man nelabai įdomu. Šiame konkurse mane labiausiai džiugino, kad to muštro nesijautė.

 

Kaip vertinate konkurso lygį?

Sergejus Kravčenko: Palyginti su praėjusiu, kuriame dalyvavau pirmąsyk, šis konkursas labai stiprus.

 

Ką manote apie konkurso sąlygas, turiu omeny privalomą ir laisvai pasirenkamą repertuarą?

Repertuaras – gana laisvas, o tai labai svarbu vaikams. Jie gali groti tai, ką rengia su pedagogais klasėje, eiti ta kryptimi, kuria yra vedami. Juk privalomas buvo tik baroko ir Dvariono kūrinys, tad visi galėjo pasirinkti tai, kas muzikoje jiems artimiausia. Smuikininkų programos buvo labai įvairios. Vienose siekta atskleisti skirtingų epochų muziką, kitose dominavo vienos krypties kūriniai.

 

Ar kas nors Jus nustebino?

Negaliu pasakyti, kad nustebino. Bet man labai patiko Dvariono kūrinių įvairovė, didžiulis jų pasirinkimas. Anksčiau girdėjau kelias žinomas jo pjeses, o šįkart buvo galima rinktis iš labai įvairių. Ištisa puokštė labai skirtingos muzikos. (Jurgis Dvarionas parengė kelis naujus Dvariono originalių kūrinių ir transkripcijų leidinius, – Ž. R.) Išgirdau naujų labai įdomių ir patrauklių pjesių, apie kurias galvosiu, jei atvyksiu su mokiniais į konkursą kitąsyk.

 

Kaip vertinate jaunąją B grupės smuikininkę iš Kinijos, laimėjusią Grand Prix?

Labai profesionali, valinga smuikininkė, gal tik antrame ture jos pasirinktas Prokofjevas (Pirmasis jo koncertas, – Ž. R.) manęs neįtikino.

 

Františekas Novotný: Šiame konkurse esu pirmąsyk, kaip ir nuostabiame Vilniuje. Norėjau Vilnių aplankyti dar būdamas studentas, nes žinojau, kad čia gimė legendinis Jascha Heifetzas. Bet Balio Dvariono vardas ir muzika man taip pat nėra naujiena. Jo fortepijono ir smuiko kūrinių esu nesyk girdėjęs, čekų muzikantai juos atlieka ne tik konkursuose, bet ir koncertuose. Norėjau artimiau susipažinti su Jurgiu Dvarionu ir su Vilniumi, istoriškai turtingu miestu, jo gausiomis bažnyčiomis, santykiais su kaimynais rusais, lenkais. Viena yra skaityti apie Vilnių ir visai kas kita – susitikti su žmonėmis, apie daugelį dalykų tiesiog pasikalbėti, sužinoti, kuo žmonės gyvena. Konkursas man paliko geriausius įspūdžius, jis labai aukšto lygio. Visiems smuikininkams noriu palinkėti visuomet siekti prasmingo grojimo ir kokybės, garso kultūros, tikslios intonacijos, suvokti tradiciją ir jos kaitą. Jaunieji neretai nori groti labai greitai, bet muzikoje tai tikrai nėra svarbiausia.

 

Petras Radzevičius: Sakoma, kad pats tikriausias būna pirmas įspūdis. Toks man yra visų smuiko grupių pirmasis turas, nustebinęs profesionalumu. Paskui antrame ture jau pastebėjau, kad pasirinkti kūriniai pateikiami nevienodu lygiu. Trečiame ture tikėjausi brandesnio griežimo. Prisiminęs ankstesnius konkursus tvirtai sakau, jog šis buvo labai aukšto lygio. Lietuvoje kito tokio konkurso, kuris aprėptų visą lietuvių smuiko mokyklos panoramą, nėra. Juk į jį, ypač kas dvejus metus vykstantį nacionalinį konkursą, įsitraukia kone visos Lietuvos muzikos mokyklos.

Lietuvių pasirodymą A ir B grupėse galiu vertinti tik teigiamai. Patys mažiausi sėkmingiau grojo pirmame ture. Man įsiminė Paulina Banaitytė, išsiskyrusi iš visų profesiniu požiūriu. B grupėje šauniai grojo visa Lietuvos komanda, abiejuose turuose pasirodžiusi labai stabiliai. Tačiau ši jaunimo grupė buvo gausi ir itin stipri, tad konkurencija – didžiulė. Yanis Grisó puikiai atliko stilistiškai labai sudėtingą programą, Čekijos atstovė pademonstravo labai aukštą profesionalumą, o Grand Prix laimėjusi kinė – labai talentinga, profesionali, tvirta smuikininkė. Abejonių man sukėlė tik Prokofjevo Pirmojo koncerto atlikimas, ypač jos pasirinkti greiti tempai. Šios grupės laureatai buvo patys ryškiausi, o visa grupė – pati stipriausia. Kodėl C grupėje nebuvo lietuvių, negaliu pasakyti. Kartais pas mus atsiranda kažkokių subjektyvių priežasčių, apie kurias nesinori šnekėti.

Man labai patiko amerikietės Liu pasirodymas antrame ture. Ji labai įtaigiai ir įdomiai pagrojo Stasio Vainiūno Sonatos pirmą dalį, o ypač – Bélos Bartóko Antrojo koncerto pirmą dalį. Tai stipriai parengta smuikininkė su labai gera galva, kuri puikiai vadovauja jos grojimui. Po tokio antrojo turo trečiajame laukiau iš jos stebuklo. Bet jis neįvyko. Italas Cardaropoli pirmame ture mane tiesiog pritrenkė, antrame – irgi gerai pagrojo, o finale griežiant su orkestru Mendelssohną jam pritrūko savitvardos, patirties, pasigedau aiškaus artikuliavimo. Bet tai talentingas ir perspektyvus smuikininkas. Pirmieji du yra šios grupės laureatai. Grand Prix atiteko vengrei Kökeny, sėkmingai atlikusiai Dvariono Koncertą. Ši smuikininkė visuose turuose grojo stabiliai ir užtikrintai. Visa konkursinė jos programa – labai originali, joje girdėjome daug vengrų muzikos, kuri, sakytum, neefektinga, bet reikalauja susikaupimo, gilaus mąstymo. Palyginti su finalo pianistais, smuikininkai nebuvo tokie efektingi ir ryškūs. Man atrodo, jiems trūko grojimo su orkestru patirties.

Ką galvoju apie ateitį? Pasakysiu trumpai: neduok, Dieve, jei kas nors norėtų šiam konkursui padaryti kažką blogo. Tai būtų didžiausia nelaimė!

 

Pavelas Bermanas: Vilniuje išgirdau labai daug jaunų talentų. Dalyvauju įvairių konkursų žiuri, tad galiu Dvariono konkursą vertinti platesniame kontekste. Šio konkurso lygis labai aukštas. Tiems, kurie abejoja konkursų būtinumu, galiu pasakyti: konkursai tikrai svarbūs ir reikalingi, nes jauną žmogų skatina pasitempti, rimtai ruoštis, sužinoti, kaip jis vertinamas tarp savo bendraamžių. Be to, tai galimybė sudominti savo asmeniu žmones, organizuojančius koncertinį gyvenimą. Niekada nežinai, kas tavęs salėje klausosi, gal dirigentas, gal koncertų vadybininkas, gal dar koks nors įtakingas asmuo, pakviesiantis surengti koncertą. Juk šiais laikais konkurencija didžiulė. Smuikininkams noriu patarti: puiki technika – dar ne viskas, svarbiausia perkelti į muziką savo gyvenimo patirtį. Muzikantų gyvenimas reikalauja daug ištvermės ir pasišventimo, bet turime būti dėkingi, kad mums leista prisiliesti prie didžiausių žmonijos sukurtų vertybių.

 

Jurgis Dvarionas: Noriu atkreipti dėmesį į mažųjų A grupę, tai labai pamokantis reiškinys. Buvome įpratę, kad visi dalyvaujantys lietuviai yra iš Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijos. Šįkart iš šios mokyklos buvo tik vienas – Pijus Česaitis. Liepa Jurgutavičiūtė – iš Šiaulių, Agnė Gečaitė – iš Tauragės, ir kaip groja! Jos rungėsi su pačiais stipriausiais atvykusiais vaikais kaip lygūs su lygiais. Jei būtų daugiau vietų laureatams, būtume jų skyrę daugiau. Bet labiausiai mane pradžiugino, kad dingo vienos mokyklos monopolis. Džiaugiuosi kauniečių sėkme, pirmąsyk dalyvė iš Kauno Paulina Banaitytė laimėjo diplomą. Anksčiau iš Kauno konkurse nebūdavo nieko! Tai rodo gerą decentralizacijos tendenciją. Apie šios grupės laureatus noriu pabrėžti, kad ukrainiečiai tikrai išsiskyrė, o Nazaras Šutko – nepaprastas talentas, jo pasirodymas visus komisijos narius privertė džiugiai šypsotis. B grupėje visos mūsų mergaitės pasirodė labai gerai. Bet atvažiavo labai stiprių užsieniečių su itin virtuoziška, aukščiausio meistriškumo reikalaujančia programa. Antai, kinė Jingzhi Zhang puikiai pagrojo Johanno Sebastiano Bacho Fugą C-dur, vieną sunkiausių Bacho kūrinių, kurio nesiima kur kas vyresni smuikininkai...

Anksčiau, kai baigdavosi konkursas, sakydavom: na, jau išvargom šį konkursą, buvo nelengva, buvo sunku. Šis konkursas ypatingas tuo, kad nuovargio gal šiek tiek ir buvo, bet vargo – tikrai ne. Visų pirma, dalyvių parinkimas nekėlė rūpesčių (vadinamasis atrankos turas, kai komisija perklauso labai daug vaizdo įrašų, prieš kviesdama dalyvius į konkursą, – Ž. R.). Antra, konkursą rengė labai rimta organizacija „Natų knygynas“, laimėjusi pretendentų konkursą ir labai gerai atlikusi savo darbą. Komisijos nariai išvyko puikiai nusiteikę ir džiugūs. Ypač malonu, kad komisijos nariai, dalyvavę mūsų konkurse pirmąsyk, išsiveža labai gražius įspūdžius. Taip pat noriu pabrėžti, kad, nepaisant dabarties politinių priešpriešų ir nesutarimų, mes visi atsistojome aukščiau tų nesutarimų ir dirbome siekdami vieno tikslo, patirdami tą patį gyvenimo džiaugsmą.

Yukine Kuroki. M. Mikulėno nuotr.
Yukine Kuroki. M. Mikulėno nuotr.
Yuna Nakagawa. M. Mikulėno nuotr.
Yuna Nakagawa. M. Mikulėno nuotr.
Miranda Liu. M. Mikulėno nuotr.
Miranda Liu. M. Mikulėno nuotr.
Can Cakmur. M. Mikulėno nuotr.
Can Cakmur. M. Mikulėno nuotr.
Ester Kokeny. M. Mikulėno nuotr.
Ester Kokeny. M. Mikulėno nuotr.