7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Onutės Narbutaitės muzikos slėpiniai

Šiais, kompozitorei Onutei Narbutaitei jubiliejiniais metais, klausytojai kviečiami į tris jos kūrybos vakarus. Rugsėjo 3 d. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčioje skambėjo oratorija „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“), rugsėjo 8 d. Nacionalinėje dailės galerijoje – kamerinei muzikai skirtas koncertas „Vieno dešimtmečio hoketas. 1986–1995“, o gruodžio 2 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje bus atlikta simfoninė Narbutaitės muzika. Minėtus renginius su rėmėjų pagalba organizuoja Lietuvos kompozitorių sąjunga. Gražią iniciatyvą prie jų prisijungti parodė Vilniaus chorinio dainavimo mokykla „Liepaitės“ ir mokytoja Jurgita Dirgėlaitė. Dar gegužės 16 d. Vilniaus rotušėje skambėjo Narbutaitės vokaliniai ir instrumentiniai kūriniai vaikams, suvienyti dainos pagal Sigito Gedos eiles – „Riešutų žydėjimas“ – pavadinimu. Jau šis, lyg „vaikiška“ ciklo preambule tapęs koncertas paliudijo, kad šiuolaikine muzika galima žavėtis, nes ji yra žaisminga ir elegiškai mąsli, tyra. Tėvelių ir jų atžalų bei kitų klausytojų perpildyta salė šventiškai sušurmuliuodavo, susikaupusi nuščiūdavo, tarsi vykstant nekasdieniškoms apeigoms.

Medresesi teatras Turkijoje: svajonė, tapusi realybe

Šią vasarą teko prisiminti kadaise, teatrinių studijų Sankt Peterburge metais, puoselėtą svajonę – teatras kaip kelionė, kaip sakrali savęs pažinimo erdvė; bendraminčių, norinčių būti ir kurti kartu, namai.

Tuomet „svajonių teatras“ buvo atpažįstamas iš knygų, ne taip lengvai prieinamų vaizdo įrašų – „skurdžiojo teatro“ guru Jerzy Grotowskio studija Lenkijoje (įsivaizdavau ją kaip aktoriaus meistriškumo „alcheminę“ laboratoriją), Piterio Brooko kelionės po pasaulį su įvairiataučiais aktoriais, jo trupės pasirodymai neregėjusiems teatro žmonėms „pasitiesus kilimėlį“ kur nors Afrikos ar Indijos gilumoje.

Vėliau teko išgirsti ir apie Tadashio Suzukio tarptautinį teatro centrą gamtos apsuptyje Togoje, Japonijoje; apie Eugenio Barbos teatrinę bendruomenę Holstebro kaime, Danijoje, kur, smalsumo vedama, nukeliavau (nors... tikriausiai per vėlai, praėjus keliems dešimtmečiams nuo E. Barbos trupės jaunystės – tad kiek nuvylė jaunatviškos energijos ir gyvybės nebetekusios teatro komunos realybė).

Visi šie XX a. teatro korifėjai ir reformatoriai svajojo apie idėjos suvienytą kūrėjų bendruomenę, apie teatrą, kaip kūrybos prigimties ir savęs pažinimo galimybę, ieškojimą kuo intymesnio santykio su žiūrovu, šitaip maištaudami prieš tradicinį teatrą, einantį jau išmintu keliu ir dažnai nebegyvą. (Įstrigusi E. Barbos mintis: „Teatre institucijoje aktorius niekada nerealizuos savo kūrybinio ir  žmogiškojo potencialo.“)

Išgyvename laiką

Rugpjūčio 24-ąją mirus Micheliui Butorui, prancūzų kultūra neteko paskutinio iškilaus Nouveau Roman srovės atstovo – Nathalie Sarraute, Claude’as Simonas ir Alainas Robbe-Grillet jau buvo anksčiau šį pasaulį palikę. Tai jie 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje skelbė „Abejonių erą“, išjuokdami tradicinę romano formą, naujai žvelgdami į literatūrinio paveldo vertybes. M. Butoras, iš jų jauniausias (g. 1926 m.), eksperimentavo radikaliau negu likusieji, kuriuos, beje, kaip bendraminčių grupę suvokti įpratino literatūros kritikai. M. Butoras buvo itin savita individualybė, ir kažin ar būtų linkęs save saistyti su kitais žodžio meno kūrėjais. Jau ir sulaukęs gilios senatvės jis į literatūrą žvelgė tarsi į labiausiai tinkamą sritį savo intelektiniams žaidimams, o juose išskirtinis vaidmuo teko su laiko sąvoka susijusioms autoriaus patirtims, neatsiejamoms nuo erdvės kategorijų.

Bandymas sudominti šiuolaikiniu menu

Rugsėjo 9-10 dienomis pirmą kartą Vilniuje vyko galerijų savaitgalis, kurio bene vienas pagrindinių tikslų buvo sukurti galerijų tinklą, o šio įvykio siekiamybė – pritraukti naujas auditorijas, tuos asmenis, kurie ne visuomet gali, nori ar žino apie galerijose (kokiose ir kur) vykstančius renginius. Šis savaitgalis apjungė ne tik vietiniams ir miesto svečiams žinomas arba dar neatrastas galerijas, tačiau ir menininkų studijas. Viso šio renginio idėja įdomi ne tik tuo, kad per dvi dienas miesto grindinį mindantys žmonės migruoja ne nuo barų ir kavinių, o nuo galerijų iki kitų ekspozicinių erdvių, tačiau ir tuo, kad jo metu galima sudalyvauti ir įvairiose ekskursijose bei diskusijose.

Jaunimo teatras sezoną pradės islandų drama „Lukas“

Rugsėjo 16–17 d., 18 val., Valstybinis jaunimo teatras žiūrovus kviečia į pirmąją 52-ojo sezono premjerą – spektaklį „Lukas“, pastatytą pagal islandų dramaturgo Gudmunduro Steinssono to paties pavadinimo pjesę. Spektaklio režisierius – Algirdas Latėnas. Scenografė ir kostiumų dailininkė – Giedrė Brazytė, kompozitorius – Faustas Latėnas, videodizaineris – Džiugas Katinas, judesio kompozicijos autorė – Rūta Daraškevičienė, ritmikos ir garso efektų autorė – Nijolė Sinkevičiūtė. Pagrindinį – Luko – vaidmenį kuria bei gyvai perkusija scenoje groja aktorius Tomas Kizelis. Spektaklyje taip pat vaidina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meistriškumo antro kurso studentai Matas Dirginčius ir Roberta Sirgėdaitė (kurso vadovas – Algirdas Latėnas).
 

Kino naujienos trumpai

Šeštadienį pasibaigusio Venecijos kino festivalio dalyvius nustebino netikėti rezultatai: režisieriaus Samo Mendeso vadovaujamas žiuri „Auksiniais liūtais“ apdovanojo Filipinų režisieriaus Lavo Diazo filmą „Moteris, kuri išėjo“ („The Woman Who Left“) – nespalvotą pasakojimą apie neteisingai apkaltintą mokytoją, kuri išeina į laisvę po 30 už grotų praleistų metų. Filmą įkvėpė Levo Tolstojaus apsakymas ir jis trunka tris su puse valandos. Atsiimdamas apdovanojimą režisierius sakė: „Tai apdovanojimas mano šaliai, filipiniečiams. Už mūsų darbus, už žmonijos darbus.“ Tai jau antrasis šiemet svarbaus festivalio prizas labai ilgų, kartais trunkančių net per 8 valandas filmų kūrėjui Lavui Diazui – vasarį jo „Lopšinė liūdnai paslapčiai“ pelnė Berlyno kino festivalio „Sidabrinį liūtą“ filmui, atveriančiam naujas kino perspektyvas.

Jubiliejinis O. Narbutaitės koncertas „Centones Meae Urbi“

Naujas semestras, naujas sezonas ir naujas koncertų rinkinys, kurį galiu vertinti. Kaip gi dar pradėti metus, jei ne su nepriekaištingu Onutės Narbutaitės kūriniu „Centones Meae Urbi” (1997)? Šis ypač įtakingas kūrinys, kuris pasitelkia tekstus iš kelių skirtingų kalbų ir šaltinių, grindžiamų sąsajomis su Vilniumi ir Lietuva apskritai, buvo atliktas didžiosios kompozitorės 60-mečio proga.

Už intelektualų teatrą vaikams

Rugsėjo 17 ir 18 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ – magijos ir gyvos muzikos spektaklis visai šeimai „Čia buvo / čia nėra“, kurį drauge su jauna scenos menininkų komanda „Lėlės“ Mažojoje salėje kuria teatro aktorius ir režisierius, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Šarūnas Datenis. Paklausinėjau Šarūno apie tai, kuo jį domina kūryba vaikams, kokį jis įsivaizduoja savo svajonių teatrą bei publiką, taip pat ko jai tikėtis susirengus į šią jaunojo režisieriaus spektaklio premjerą.

Strindbergas: mylimieji, kurie mus nužudo

Rugsėjo 13 – 14 d. 18.30 Klaipėdos dramos teatras (Teatro g. 2, Klaipėda) kviečia žiūrovus į pirmąją sezono premjerą – Augusto Strindbergo psichologinę dramą „Tėvas“. Spektaklį režisavo viena žymiausių Latvijos teatro režisierių Mara Kimelė (Māra Ķimele), scenografas – Reinis Suhanovs (Latvija), kostiumų dizainerė – Baiba Litina (Latvija). Vaidina: Darius Meškauskas, Aldona Bendoriūtė, Nijolė Sabulytė, Jūratė Jankauskaitė, Igoris Reklaitis, Marius Pažereckas, Vaidas Jočys, Karolina Kontenytė, Kamilė Andriuškaitė, Radvilė Bronušaitė.


Augustas Strindbergas (1849 - 1912) – švedų rašytojas bei dramaturgas, viena svarbiausių teatro figūrų pasaulyje, pelnytai laikomas moderniojo teatro pradininku. 

 

Iš (ne) to paties laiko

Adaukto Marcinkevičiaus ir Mariaus Baranausko parodas skiria Neris ir maždaug kilometro pasivaikščiojimas krantine. Jų gimimo datas skiria penkeri metai. Mirties – 35-eri. Abu buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai ir jos fotografijos sekcijos pirmininkai, tik skirtingu metu. Jų kūrybos laikas keletą metų sutapo, bet 1960-aisiais miręs Marcinkevičius liko įrašytas į atšilimo laikotarpį kaip pirmasis ryškus fotografijos meno kūrėjas, o Baranauskas fiksavo kintantį Lietuvos gyvenimą iki pat Nepriklausomybės pradžios. Todėl atrodo, kad jis – vėlesnių laikų fotografas. Gal niekada nebūtume apie juodu mąstę kartu, jei ne ką tik praėjusios vasaros sutapimas – tą patį mėnesį atidarytos parodos dviejose institucijose: Marcinkevičiaus – Nacionalinėje dailės galerijoje, o Baranausko – Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Ir dvi naujos knygos – plonesnė Marcinkevičiaus (išleido „Apostrofa“) ir storesnė Baranausko (LNM). Taigi ir parodos, ir knygos, ir patys autoriai tarytum prašosi sutalpinami į vieną straipsnį, ką ir darau.

PUSLAPIS
IŠ
1003