Siuvėjų tiesa ir fantazija

Vis svarstau, kodėl politikas Valentinas Mazuronis reguliariai vaikšto į tiesos geismu liepsnojančių akių žurnalistės Indrės Makaraitytės laidas. Žurnalistė nuožmiai puola politiką, pertraukinėja jį, nesiklauso, o šis neįsižeidžia ir net palaimingai šypsosi. Gal Mazuronis ir kiti Makaraitytės svečiai yra mazochistai? Greičiausiai vis dėlto ne – jie tiesiog supranta panašios žurnalistikos esmę, kai laidos vedėjai iš anksto žino tiesą ir net nesistengia įsiklausyti į pašnekovų argumentus.

Artėjant rinkimams, tarp lietuvių žiniasklaidos veikėjų vėl tapo madinga ieškoti tiesos ir laisvės. Renginių organizatorius ir vedėjas, politologas, rašytojas ir šiaip įtakingas žmogus Andrius Tapinas net pranešė įkūręs „Laisvės TV“. Nuo ko jis nori mus išlaisvinti? Stebuklingos tiesos arba laisvės, kuri lyg burtų lazdelė išgelbės Lietuvą, paieškos atrodo keistai, bet juk gyvename dievobaimingoje šalyje, kur nacionalinė televizija reguliariai transliuoja mišias, o politikai neslepia savo pamaldumo. Žurnalistika dar sovietų laikais buvo madinga profesija ir ne vienam garantavo prieigą prie „deficito“. Dabar ši viena seniausių profesijų net sugeba dažnai ekrane pasirodantį žurnalistą (-ę) iškelti į įtakingiausiųjų reitingų viršūnes. Tai skamba gana absurdiškai, bet tokios yra šios šalies žiniasklaidos žaidimo taisyklės: ji pati kuria įtakinguosius ir pati juos reklamuoja.

Neabejoju, kad geriausias būdas netekti laisvės yra televizija. Tačiau kartais jos rodomi filmai padeda rasti būdą pabėgti iš melagingų reitingų, netikrų tiesų ir politikų vilionių. Caroline Bottaro filmo „Žaidėja“ (LRT Kultūra, 14 d. 22.30) veikėjai Elen (Sandrine Bonnaire) – kambarinei iš Korsikos viešbučio – išsilaisvinti padės šachmatai.

Trylikametė Alice Rohrwacher debiutinio filmo „Dangiškasis kūnas“ (LRT, 14 d. 22.30) veikėja Marta (Yle Vianello) kartu su mama ir seserimi iš Šveicarijos grįžta į Kalabrijos regioną Italijoje. Čia mergaitė turi lankyti katechezės pamokas ir ruoštis konfirmacijai. Tačiau kunigo ir mokytojos skelbiamos tiesos skiriasi nuo tų, kurias Marta pažino tolerantiškoje Šveicarijoje. Tai tik pagilina mergaitės brendimo dramą. Filme realistiškai parodytas mechanizmas, kaip davatkiškumas ir vartojimas išstumia iš Bažnyčios tikrąjį tikėjimą.

Anglų rašytojas Peteris Ackroydas, pernai išleidęs biografinį romaną „Alfredas Hitchcockas“, rašo: „Katalikams airiams Hitchcockas visada buvo svetimas, bent jau Anglijoje. Bet dar svarbiau, kad katalikiškas auklėjimas suformavo jam ypač jautrią sąžinę ir gilų kaltės jausmą.“ Filmo „Hičkokas“ (TV3, 11 d. 01.55) režisierius Sacha Gervasi ir aktorius Anthony Hopkinsas, regis, įsitikinę, kad papasakojo tiesą apie didįjį režisierių ir jo filmo „Psichopatas“ atsiradimą, bet faktai yra tik faktai ir ne visada jie yra tiesa. Juolab juokingos atrodo filmo kūrėjų pastangos prasibrauti į režisieriaus vidų. Todėl, matyt, teisus Ackroydas, kuris pristatydamas biografinį romaną rašė: „Hitchcockas buvo pragmatikas. Jei būtų paprašytas rinktis tarp meno ir komercijos, jis greičiausiai būtų susimąstęs, bet tik akimirkai.“

Rašytojas Johnas le Carré taip pat neseniai tapo biografinės knygos personažu, todėl, matyt, sulauksime ir filmo apie šio šnipų romanų autoriaus ir buvusio šnipo gyvenimą. Kol taip neatsitiko, galima pasižiūrėti Johno Boormano 2001 m. filmą pagal rašytojo knygą „Siuvėjas iš Panamos“ (LRT, šįvakar, 9 d. 23.40). Jo herojus – slaptasis britų žvalgybos agentas Endriu (Pierce Brosnan) – nubaudžiamas už romaną su ambasadoriaus žmona ir „ištremiamas“ į Panamą, kur turi išsiaiškinti tiesą apie narkotikų tinklą. Čia jis užverbuoja siuvėją Haroldą (Geoffrey Rush), kuris apsimeta įtakingu, nes jo klientai – politikai bei verslininkai. Tačiau Haroldo informacija – prasimanyta, tai tik siuvėjo fantazijos, o ne tiesa. Beje, epizodinį dėdės Benio vaidmenį filme sukūrė dramaturgas, Nobelio premijos laureatas Haroldas Pinteris, o siuvėjo sūnų suvaidino dar Hariu Poteriu netapęs Danielis Radcliffe’as.

Pasak le Carré kūrybos žinovų, rašytojas dažniausiai naudojasi keturiais pasakojimo modeliais, kurie geriausiai matyti jo knygų ekranizacijose. „Siuvėjas iš Panamos“ atspindi ketvirtą modelį, kai žvalgybininko darbas parodijuojamas atskleidžiant visišką šio užsiėmimo beprasmiškumą. Kartu „Siuvėjas iš Panamos“ yra pagarbos duoklė le Carré mokytojui Grahamui Greene’ui, kuris taip pat buvo šnipas ir parašė garsųjį „Mūsų žmogų Havanoje“.

„Snobo kine“ (TV1, šįvakar, 9 d. 23.20) galima pasižiūrėti Bosnijos ir Hercegovinos kūrėjo Daniso Tanovičiaus filmą „Cirkas „Kolumbija“ (2010). Jis nukels į 1991-uosius – didžiulių permainų ir tragedijų išvakares šalies pietuose. Į vaikystės miestelį iš Vokietijos grįžęs pusamžis Divko pradeda keršyti artimiesiems. Filmo herojus nori pasinaudoti savo tiesa.

Anthony Peterio Wernerio filmo „Kaltinamoji Keisė“ (TV3, 10 d. 02.15) veikėjas prokuroras Džefas (Rob Lowe) taip pat neabejoja savo tiesa – jis įsitikinęs, kad Keisė (Virginia Welch) nužudė dvejų metų dukrelę. Tačiau teismas ją išteisina. Šis filmas sukurtas tikros bylos, kuri sujaudino ir kartu padalijo Ameriką, pagrindu.

Nostalgiškai nusiteikusiems LRT (10 d. 22.45) siūlo Julie Taymor filmą „Anapus visatos“ (2007) apie Džudą ir Liusi, kurie pamilo vienas kitą 1968-ųjų Amerikoje, o viską, kas vyksta ekrane, iliustruoja net 34 „The Beatles“ dainos. Premjera įvyko per Johno Lennono gimtadienį spalio 9 d., filme šmėkšteli ne viena garsenybė ir knibždėte knibžda užuominų į kitas, pavyzdžiui, Keną Kesey, Jacksoną Pollocką ar Janis Joplin.

Tiems, kuriems „The Beatles“ atrodo gili senovė, nostalgiją žadins „Amelija iš Monmartro“ (LRT, 11 d. 21 val.). Šis Jeano-Pierre’o Jeunet 2001-ųjų filmas ne tik buvo labai populiarus, bet ir sulaukė daugybės mėgdžiotojų. Pasaka apie keistą paryžietę Ameliją Pulen (Audrey Tautou), kuri sugeba įkvėpti geriems darbams ir jausmams, – adekvati postmodernistinio kino reakcija į vis nesibaigiantį tikrovės infantilėjimą.

Jūsų – Jonas Ūbis