Kinas
Rytų slavų mitologijoje rojaus paukštis Gamajunas yra dievų pasiuntinys, jis gieda žmonėms dievų dainas, o tiems, kurie moka išgirsti paslaptį, išpranašauja ateitį. Emilio Vėlyvio filme „Nakties sergėtojai“ („Nočnyje straži“, Rusija, 2016) vienaakis majoras Gamajunas (Leonidas Jarmolnikas) yra specialaus padalinio, Maskvoje kovojančio su alternatyviomis būtybėmis, vadovas. Jis neleidžia siautėti vietinėms ir akylai stebi atvykėles iš Vakarų.
Viename Maskvos viešbutyje, kur įvyko vampyrų susidūrimas, jis sutinka kurjerį Pašą (Ivanas Jankovskis) ir suvokia, kad netyčia vieną bjaurastį sunaikinęs vaikinas yra mediumas. Todėl Gamajunas pasikviečia Pašą į savo skyrių. Sugebąs matyti ateitį mokytojas ir mokinys – daugelio panašių Holivudo filmų paaugliams figūros. Tačiau Olego Malovičenkos scenarijuje, matyt, ši tema nebuvo išplėtota, o ir Jankovskis pasirinktas visiškai be reikalo, tad „Nakties sergėtojų“ režisierius nuėjo kitu keliu. Taigi pasižiūrėjus filmą lieka neaišku, ką kūrė Vėlyvis: jaunimo filmų apie vampyrus parodiją, miesto fantasy ar, kaip buvo rašoma filmavimo pradžioje, rusiškas „Sutemas“. Nežinau, kaip rusų kino kontekste, bet lietuvių 230 milijonų rublių filmo biudžetas atrodo solidžiai.
„Nakties sergėtojai“ – tiesiog silpnas, beviltiškai senamadiškas filmas, o Jarmolniko, kuris yra ir vienas prodiuserių, „lietuvių Tarantino“ pavadintas Vėlyvis neišnaudojo scenarijuje glūdėjusių galimybių pažaisti intertekstualius postmodernistinius žaidimus. Nors pastarųjų galėjo būti, juk neatsitiktinai Gamajuno būrys valdo Maskvos metro, kuris įvairiai įprasmintas skirtingų kartų sovietų kine. Tačiau net Nikitos Michalkovo kadaise metro sudainuota dainelė „Aš vaikštau po Maskvą“, kurios melodija skamba Gamajunui požemiuose kulkosvaidžiu pliekiant vampyrus, nesukuria jokio postmodernistinių užuominų lauko. Panašiai atsitinka ir su kitais žinomais rusų kino motyvais, pavyzdžiui, daugiakultūrinės Maskvos, kaip filmo personažo, ar klasikų citatomis. Toks įspūdis, kad šių Vėlyvis nesupranta taip pat, kaip bukasis Paša Gamajuno cituojamos Nikolajaus Ostrovskio frazės apie gyvenimo prasmę, su kuria užaugo kelios sovietų komjaunuolių kartos. Net šmaikšti Gamajuno pastaba, kad dabar visi vampyrai specializuojasi pramogų versle, nuskamba lyg tarp kitko. Vėlyvis nepasinaudoja ir lietuvišku motyvu: Pašos mylimoji Dana Lokis (Liubovė Aksionova) yra lietuvių popso dainininkė (keista, kad ne „Eurovizijos“ nugalėtoja) ir kartu galingos vampyrų atšakos palikuonė. Būtent jos pasirodymas ir sukelia sumaištį tarp Maskvos bjaurasties, bet sąsajų su Prospero Mérimée novele, kurios veiksmas nukelia į vampyriškąją Žemaitiją, filme taip pat nėra.
Užtat yra daug muštynių tarp kraujasiurbių, tarp Gamajuno būrio ir bjaurasties, tarp Pašos ir Daną vesti sumaniusio Rumunijos blondino Jankulo (Michailas Jevlanovas labiau kelia norą šaipytis nei siaubą). Yra daug muzikos, tamsių kadrų, bet „Nakties sergėtojų“ režisieriui akivaizdžiai stinga profesionalumo. Jis nemoka dirbti su aktoriais, juk net ir Jankovskio Pašą buvo galima filmuoti taip, kad į akis nekristų jo medinė plastika ir akivaizdus pervaidinimas. Nesiseka Vėlyviui ir antrojo plano kurti. Jis nesugeba sklandžiai pasakoti menkutės filmo istorijos taip, kad „Nakties sergėtojai“ taptų visuma, o ne epizodų kratiniu. Savo negebėjimą režisierius bando pridengti pernelyg įmantriais, bet alogiškais rakursais ar montažu. Tik rezultatas, galima sakyti, beprasmiškas. Man regis, jis negali įtikinti net paties ambicingojo „lietuvių Tarantino“, ką jau kalbėti apie žiūrovus.
