Hipsteriškos tapatybės ieškojimai

Rugpjūčio pabaigoje „Vilniaus fotografijos galerijoje“ atidarytoje Justinos Christauskaitės parodoje pristatomas dvejus metus užtrukęs fotografijos projektas „Anūkai, rūbai, seneliai“. Čia išvysime viską, kas primena vasaras pas močiutę, ir tai, kas būdinga šiuolaikinei hipsterių subkultūrai Lietuvoje – nostalgiškus autentiškos tapatybės ieškojimus.

Menininkės tyrimo struktūra aiški – fotografuojama senais juostiniais fotoaparatais, nuotraukoje pamatysime anūką ar anūkę, dėvinčius senelių drabužiais ar prisidengusius išlikusiais audiniais, ir galiausiai – laukujes senelių namų duris, aprėminančias fotografuojamąjį. Šie svarbiausieji projekto momentai dar pasipildo keliais įspūdį lemiančiais elementais, pavyzdžiui, „paauksintu“ rėmeliu ir gaivališkomis, vasariškomis, jaukiomis, vasarą pas močiutę primenančiomis spalvomis.

Parodos visuma irgi daro pasikartojančių struktūrų įspūdį. Dauguma pozuotojų stovi en face arba ¾ poza, juos įrėmina kvadrato formatas, o foną užpildo augmenija ar detalės prie namų durų. Drabužiai, skaros ar staltiesės jungia pozuojantįjį su autentiška aplinka. Kita vertus, tas struktūriškumas nėra tik paviršiaus, formos dalykas. Tvarumas kaip giluminė projekto struktūra yra koncepcijos esmė – gyvenamoji aplinka susipina su audiniais ir taip sujungia dvi kartas. Durys tampa laikotarpių atskyrimo simboliu. Gal, tiksliau, ne šiaip durys, o laukujės durys, nes nuotraukų fonas vis keičiasi.

Intencija labai aiškiai išreikšta, tačiau pažiūrėjus fotografijas lieka nostalgija. Christauskaitė taip pat minėjo, ką projekto sumanyme reiškia laukųjų durų motyvas. Tai buvo sąmoningas pasirinkimas, nes priminė autorės giminės tradiciją – po viešnagės pas senelius visiems nusifotografuoti prie namų durų. Šiame projekte tai ir reiškia laukimo, pasisveikinimo ir atsisveikinimo vietą. Būtent namų durys ir yra tas nostalgijos užtaisas fotografijose – kažkieno seneliai ten gyveno, bet jau nebegyvena, o kas lieka – tai jų, laukiančių mūsų atvykstant, prisiminimas. Tą prisiminimą mėginama sustiprinti pasimatuojant senelių tapatybę – t.y. jų drabužius.

Menininkės sumanyme, kaip kad signalizuoja pavadinimas, svarbiausias anūkus ir senelius jungiantis elementas yra rūbai. Šalia tapatybės pasimatavimo šiame projekte rūbai tampa spalvotu margu raštu – dekoratyviu paviršiumi. Jei projekto esmė būtų gilintis į senelių palikimą, tuomet, be abejo, galėtume atsiversti Lietuvos kostiumo istorijos leidinius ir patikrinti, kokius atitikmenis randame Christauskaitės fotografijose. Pristatymo metu žiūrovai komentavo, jog fotografijoms tarsi trūksta informacijos – kuriame Lietuvos regione fotografuota, koks čia pavaizduotas asmuo ir kokia jo istorija. Manau, kad visiems iškart pasidaro įdomu, kas slypi už katalogą primenančių, tačiau tikslaus konteksto neatskleidžiančių fotografijų. Tačiau jei parodoje atsirastų etnografinių Lietuvos regionų, miestų ir kaimų pavadinimai, pozuotojų vardai ir istorijos, tai būtų dar viena poetiškos XX amžiaus humanistinės fotografijos kartotė.

Christauskaitė pasakojo, jog įgyvendinant projektą buvo smagu stebėti, kaip paprastai nedaug su seneliais bendraujantys anūkai, gavę užduotį nusifotografuoti su jų drabužiais, atėję iškart randa bendrą kalbą ir visi puikiai praleidžia laiką. Dalies projekto dalyvių seneliai jau buvo mirę – tais atvejais tapatybės pasimatavimo veiksmas įgauna kitą prasmę. Kai šalia nebelieka mums brangių žmonių, gyvename jų prisiminimais, kuriuos skatina jų palikti daiktai. Kartų kaitos aspektas, išreikštas socialinio gyvenimo reprezentacijomis – drabužiais ir namų eksterjeru, yra svarbi menininkės projekto dalis. Pasimatavę senelių rūbus, fotografuojamieji iškart pasikeisdavo, t.y. „įeidavo“ į kitą vaidmenį. Menininkės teigimu, pozuotojai beveik nebuvo režisuojami, jie patys rinkosi drabužius, pozas ir šukuosenas.

Tapatybės paieškos diskursas ir naudojimasis dokumentinės fotografijos kanonu – fotografavimu tiesiai iš priekio – sukuria sąsajas su gana gausia ir menotyrininko Tomo Pabedinsko aptarta Lietuvos fotografijos tradicija. Monografijoje „Žmogus Lietuvos fotografijoje. Požiūrių kaita XX ir XXI a. sandūroje“ (2010) jis analizuoja žmogaus atvaizdo ir identiteto santykius remdamasis ryškiausiais pavyzdžiais: Vito Luckaus „Baltame fone“ (1987), Ramunės Pigagaitės „Kaimų gyventojai“ (1995–1998) ir „Mano miesto žmonės“ (2000–2002), Eglės Rakauskaitės „Vilniaus benamiai“ (2000), Ugniaus Gelgudos „Gyvenimas kartu“ (2004), Dariaus Žiūros „Portretai“ (2005). Tokių griežtai formalizuotų portretų serijų Lietuvoje iš tiesų yra nemažai. Visiems jiems būdingas klasifikacijos įspūdis, aiškiai struktūruota schema, kuri dažniausiai pasireiškia standartiniu fonu ar pasikartojančiomis pozomis, keičiasi tik fotografuojamas asmuo ir menininko požiūris į identiteto temą. Fotografuojant pagal šią stabilią schemą, kaip Christauskaitės serijoje „Anūkai, rūbai, seneliai“, poetiškas fotografuojamos asmenybės pasaulis autoriui nerūpi taip, kaip rūpėjo Lietuvos fotografijos mokyklos autoriams, tačiau rūpi, kaip išvaizda atspindi tam tikrus socialinius ir kultūrinius laikotarpio ypatumus. Pabedinskas išskiria dar vieną labai svarbų aspektą – tai, kad pozuotojas žino esantis prieš objektyvą ir įsitraukia į laikiną vaidmenį. Menotyrininko nuomone, tai nebūtinai reiškia, jog taip sukuriamas fiktyvus ar tikras identitetas.

Atmetus pasiūlymą patobulinti menininkės sumanymą prie anūkų portretų pridedant daugiau kontekstą nusakančios informacijos ir prisiminus identiteto raiškos Lietuvos fotografijoje problematiką, belieka klausti, koks gi tas projekte „Anūkai, rūbai, seneliai“ kuriamas identitetas? Po Nepriklausomybės atgavimo kurtos fotografijų serijos kvestionavo sovietines performatyvių tapatybių struktūras, XXI a. pradžioje atkreiptas dėmesys į netradicinės seksualinės orientacijos žmones, o dekoratyvi Christauskaitės sukurta anūkų, vilkinčių senelių drabužiais, serija atitinka hipsterių tapatybės kūrimo taktikas. Pristatymo metu apie madą buvo užsiminta tiek, kad senelių drabužiai keistai dera su šiuolaikinėmis šukuosenomis, bet reikia pripažinti, kad visas projektas „Anūkai, rūbai, seneliai“ iškelia drabužių reikšmę ir daug kitų ženklų siejasi su hipsteriais. Apranga šiai postmodernios visuomenės subkultūrai reiškia viską – tai turi būti vintažiniai, dėvėtų rūbų parduotuvėse pirkti ar iš močiutės skrynios ištraukti drabužiai, derinami su šiuolaikiškais aksesuarais, šukuosenomis ir išmaniomis technologijomis. Tiesą sakant, seną močiučių kaimo žavesį Lietuvos hipsteriai kelia į socialinių tinklalapių „Facebook“ ar „Instagram“ erdvę, suteikdami jiems folkie (folklorišką) atspalvį, ir taip pamažu keičia pilką prekybcentrių ir masinės produkcijos kasdienybę. Christauskaitės projektas įsirašo į šį kontekstą ir dėl to, kad pasirinktas kvadrato formatas primena „Instagram“ socialinio tinklalapio standartą, o fotografavimas spalvota juosta tą efektą tik sustiprina. Žiūrint į vintažiniais drabužiais įmantriai apsivijusių jaunų merginų ir vaikinų fotografijas, taip pat susidaro įspūdis, kad esame mados tinklaraštyje ir žiūrime gatvės mados fotografijas.

Taigi kartų jungimasis atrodo kaip hispterių subkultūros efektas, kai dvidešimtmečiai, gyvenantys prekybos centrų ir masinės produkcijos pasaulyje, trokšta tikrų vertybių, apie kurias iš dalies sužino iš filmų, muzikos ar literatūros ir ieško jų atitikmenų atsigręždami į savo tėvus ir senelius. Surasti vieną mūsų laikotarpio autentiškumo liniją būtų neįmanoma misija, tačiau atkeipus dėmesį į tam tikro amžiaus kategorijas nesunku rasti ir įvardyti jų vertybes. Ir, be abejo, svarbus lokalinis elementas, nes Amerikos hipsteris – ne tas pats kas Lietuvos hipsteris. Šiuolaikinis Lietuvos dvidešimtmetis, ieškodamas autentiškumo, sugrįžta į sovietmetį, kuris yra persipynęs su vaikystės nostalgija ir per du dešimtmečius beveik nepasikeitusia miestų ir kaimų architektūra.

Drabužiai, Justinos Christauskaitės fotografijų projekte tapę senelių ir anūkų kartų jungtimi, pabrėžia jų sąsajas su hipsterių tapatybe. Taip pat svarbus architektūrinis elementas – laukujės namų durys kaip nostalgijos vedamo jauno žmogaus domėjimosi savo tėvų bei senelių patirtimi metafora. Dėl praeities nostalgijos ir sąsajų su virtualia realybe, mano manymu, šios fotografijos atitinka lietuvišką humanistinės fotografijos tradiciją ir pasiduoda perskaitomos šiuolaikinės kultūros kodais.

Paroda veikia iki rugsėjo 24 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.