Pirmoji banga

Rugsėjo 8–14 d. „Skalvijoje“ vyks kino festivalis „Pirmoji banga“. Tai Europos šalių kino forumo „Scanorama“ šalutinis renginys. Jame pristatomas XX a. pradžios nebylus ir 4-ojo dešimtmečio klasikinio periodo Holivudo, japonų, čekų kinas. Programoje – 8 filmai, sukurti 1916–1934 metais. Nebylius filmus gyvai garsins Giedrius Nakas, Ieva Narkutė, Lina Petkevičiūtė, Edgaras Sabilo, pristatys Natalija Arlauskaitė, Justinas Dadonas, Audrius Dambrauskas, Narius Kairys, Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Anna Pilarczyk-Palaitis, Kristupas Sabolius, Laurynas Stanaitis.

Chesterio Whitey filmas „Velnio adata“ („The Devil’s Needle“, JAV, 1916) perspėja apie narkotikų žalą. Nuo jų priklausomas pagrindinis filmo veikėjas – dailininkas Džonas (Tully Marshall). Gal todėl, kad filmas gana realistiškai rodė narkomanus, jis pakartotinai buvo išleistas 1923 m, kai narkotikai sukėlė ne vieną garsų Holivudo skandalą. „Velnio adata“ pasirodė tada, kai naratyvinis kino pasakojimas jau buvo susiformavęs, o svarbiausias tokios kino kalbos kūrėjas buvo „Velnio adatos“ prodiuseris – didysis Davidas W. Griffithas. Šiuolaikiniams žiūrovams pasakojimas ir montažas gali pasirodyti pernelyg nuoseklus ir ištęstas, o kadras perpildytas nereikšmingų scenų ar detalių, bet užtat bus galima pasigrožėti viena populiariausių ir elegantiškiausių ankstyvojo kino žvaigždžių Norma Talmadge (1894–1957). (14 d. 19 val.)

Kitą nebylų filmą – Wallace’o Worsley „Bausmė“ („The Penalty“, JAV, 1920) – prodiusavo Varšuvoje 1879 m. gimęs Szmuelis Gelbfiszas, kuris kino istorijoje žinomas kaip Samuelis Goldwynas – vienas garsiosios studijos MGM (Metro Goldwyn Mayer) įkūrėjų. „Bausmė“ tapo didžiąja Goldwyno sėkme. Filme papasakota istorija apie berniuką, kuriam vaikystėje chirurgas prisiuvo žudiko psichopato kojas, o suaugusį jį visąlaik traukia į nusikaltimų vietas. Vyras nori atkeršyti neatsakingam gydytojui. Šio siaubo filmo žvaigždė Lonas Chaney’is (1883–1930) vadintas „tūkstančio veidų žmogumi“ ir garsėjo sudėtingu grimu. (8 d. 19 val.)

„Koledžas“ („College“, JAV, 1927) – priešpaskutinis svarbus didžiojo komiko Busterio Keatono (1895–1966) filmas. Garsinio kino era ir asmeninės negandos netrukus sunaikins aktoriaus ir režisieriaus karjerą. Šiame filme prancūzų intelektualų ir dramaturgo Samuelio Becketto numylėtinis Keatonas vaidina moksliuką Ronaldą, kuris nori užsiimti sportu, kad užkariautų merginos meilę. Ronaldas išbando įvairius sporto šakas, patiria daugybę nesėkmių ir galiausiai pelno draugų simpatiją, bet skuba gelbėti savo mylimosios, įveikdamas pačias sunkiausias kliūtis, kurių nepavyko įveikti stadione. Vis dėlto pats netikėčiausias bus finalas, paaiškinantis, kodėl Keatonas, kurio sutartyje su studija buvo įrašyta, kad jis niekad nesišypsos, vadinamas liūdnuoju kino Pjero. (12 d. 19 val.)

Henryko Szaro filmas „Stiprus žmogus“ („Mocny człowiek“, Lenkija, 1929) ilgai laikytas dingusiu. Po daugelio metų – 1997 m. jis buvo rastas Briuselio archyvuose, 2006-aisiais restauruotas ir dabar laikomas geriausia nebyliojo lenkų kino melodrama. Filmas sukurtas pagal 1913 m. parašytą Stanisławo Przybyszewskio apysaką. Tai pasakojimas apie rašytoją Bieleckį, kuris bando įgyvendinti Nietzsche’s „antžmogio“ modelį, todėl pavagia svetimą rankraštį ir nužudo jo autorių, bet ima keistis paveiktas meilės „idealiai moteriai“. Nors siužetas gana naivus, filmas pasižymi šiuolaikinės kultūros, paklūstančios publikos skoniui, kritika bei meistriška režisūra. Italų operatoriaus Giovanni Vitrotti darbe matyti vokiečių ekspresionizmo įtaka, o pagrindinį veikėją suvaidino Grigorijus Chmara. Šis Maskvos Dailės teatro ir populiarus kino aktorius iš bolševikų Rusijos 1922-aisiais emigravo į Berlyną, ten suvaidino Raskolnikovą to paties pavadinimo Roberto Wiene’s filme ir netrukus vedė pirmąją Europos kino lemtingąją moterį – danų aktorę Astą Nielsen. (10 d. 19.10)

„Stiprus žmogus“ – vienas paskutinių ne tik lenkų nebyliųjų filmų. Ties 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių riba kinas tapo garsiniu, o didžiausia atrakcija tada tapo muzikiniai filmai. Johno W. Harkriderio ir Millardo Webbo filmas „Pašlovinti panelę“ („Glorifying the American Girl“, JAV, 1929) – ankstyvojo spalvoto ir muzikinio kino pavyzdys, kurį prodiusavo viena svarbiausių Brodvėjaus pramogų verslo figūrų Florenzas Ziegfieldas, o vaidino garsiojo „Ziegfield Follies“ žvaigždės. Todėl siužetas apie jauną merginą Gloriją, kuri nori dirbti pramogų versle ir suviliota keliaujančio šokėjo leidžiasi vingiuotu šlovės keliu, ne toks svarbus, kaip muzikos ir šokių intarpai. Tarp filmo dainų autorių – Irvingas Berlinas, kuris taip pat pasirodo filme. (10 d. 17 val.)

Britų aktorius Williamas Henry Prattas, Kanadoje tapęs Borisu Karloffu (1887–1969), 4-ajame dešimtmetyje sukūrė vieną ryškiausių siaubo filmo personažų. Jo Monstras Jameso Whale’o filme „Frankenšteinas“ (1931) ne tik kelia siaubą, bet yra ir subtilus, jaudinantis personažas. Filmas tapo kultiniu, laikui bėgant jame įžvelgta daug aliuzijų į krikščionišką ikonografiją. T. Hayesas Hunteris filme „Prisikėlęs“ („The Ghoul“, D. Britanija, 1933) pratęsė ir Karloffo vaidmenų, ir kito populiaraus siaubo filmo „Mumija“ (1932) motyvus. Aktorius čia suvaidino ekscentrišką profesorių egiptologą Morlantą, kuris prisikelia, kad atkeršytų nemirtingumą užtikrinančio brangakmenio vagims. (9 d. 21 val.)

Kiti du garsiniai programos filmai – iš tuometinių kino periferijų. Josefo Rovenskio „Upė“ („Reka“, Čekoslovakija, 1933) kartu su Gustavo Machaty „Ekstaze“ bei dviem dokumentiniais filmais 1934 m. triumfavo II Venecijos meno bienalėje. Čekoslovakų programa buvo apdovanota prizu ir tai buvo pirmasis tarptautinis palyginti jaunos kinematografijos apdovanojimas. „Upė“ – lyriškas pasakojimas apie meilę, apdainuojantis gamtą, tokią svarbią žmogaus gyvenime. Ūkininko sūnus Pavelas Sichra ruošiasi palikti gimtąjį kaimą. Norėdamas įteikti atsisveikinimo dovaną savo meilei, jaunuolis pasineria į nuotykius, kurie gali baigtis tragiškai. (11 d. 16.40)

Japonijos kine iki 4-ojo dešimtmečio vidurio koegzistavo nebylusis ir garsinis kinas. Yasujiro Shimazu laikomas vienu pirmųjų, pradėjusių eksperimentuoti su garsu. Garsiojoje „Shochiku“ studijoje sukurtame režisieriaus filme „Mūsų kaimynė, panelė Jaė“ („Tonari no yae-chan“, Japonija, 1934), pasakojančiame apie dviejų priemiestyje kaimynystėje gyvenančių šeimų santykius ir vienos iš seserų nelaimingą meilę teisės studentui, ne viena svarbi scena sukurta pasitelkus garsą. Tai vienas „vakarietiškiausių“ to laikotarpio japonų filmų – veikėjai žaidžia beisbolą, žiūri amerikiečių animacinius filmus, o gražuolis studentas lyginamas su Holivudo žvaigžde Fredericu Marchu. (13 d. 19 val.)