7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt
Monika Valatkaitė
Nr. 27 (1179), 2016-09-09
Dailė
Visvaldas Morkevičius, „Public Secrets", nuotr. šaltinis gupmagazine.com
Visvaldas Morkevičius, „Public Secrets", nuotr. šaltinis gupmagazine.com

Sakoma, kai paslaptį žino daugiau nei vienas žmogus, tai jau ne paslaptis. Yra dalykų, kuriuos visi pastebi, bet niekas garsiai nekalba ir pirštais nebado. Praleidžia pro akis – išskyrus geltonąją spaudą, kuri menkiausią nesklandumą apibūdina kaip skandalą. Tad konkretizuotą reiškinį sunku įtalpinti į viešos paslapties rėmą ir išgauti trokštamą skandalo efektą. Vartotojas, besidomintis šiuolaikiniu, ar tam tikro laikotarpio standartų užribį pasiekusiu menu, pripratintas prie maksimalių akibrokštų.

Apribojamos tik socialinių tinklų teisių reglamentu savanoriškai viešinamos nuotraukos iš šelmiškų vakarėlių, beveik ar visai nuogas kūnas, (ne) smerktinas didžiavimasis žalingais įpročiais (reklama vien bendriniais daiktavardžiais apibūdinamiems produktams). Dalinimasis nuodėmingais gyvenimais, kai atsiskleidžia skilusi asmenybė – į paviršių iškyla slopinama mažoji savasties dalis, nervų sistemos magistralėje netikėtai atsiradus sprendimų priėmimą lemiantiems ženklams.

Vartojant alkoholį pasąmonėje išdygsta nukreipiamasis minimalaus greičio apribojimo ženklas – dabar arba niekada (užkalbinsiu merginą, pabučiuosiu vaikiną, pratęskite patys). Surūkius suktinę, žybteli paslaugų ženklai: viešojo maitinimo įstaigų, virtuvės spintelių slaptų resursų ir nuodėmingų pagundų (mėsainių su traškiomis bulvytėmis, guminukų, sūdytų riešutų). Neriamasi iš kailio, klubo logotipui konvertavusis į draudžiamąjį ženklą „ribota auditorija“ – reikia suprasti, kad jei ne veidas, tai bent rūbai turi būti atpažįstami bendroje masėje. Tam atseikėjama nemenka dalis atlyginimo (nepaisant to, kad vietoje nuomojamo kambario ar mažo buto miegamajame rajone norisi nuosavo būsto, pageidautina centre; o ir norėtųsi iškeisti viešojo transporto bilietą į nuosavą automobilį (sąrašą pratęskite)).

Todėl apsilankius Pamėnkalnio galerijoje eksponuojamoje fotografo Visvaldo Morkevičiaus parodoje „Public Secrets“ sudvejoji, ar pavadinimas, paryškintas feisbuko renginio viršelyje reprezentuojama parodos nuotrauka su alų geriančia mergina nubrozdintais keliais, gali būti iškalbingesnis už ekspoziciją. Čia prasideda uždelsto veikimo moralės dilema: ar įpareigota pavadinimo jaučiau atsakomybę labiau nustebti, ar mano dorovė sugadinta, kadangi ne normas gretinu su neišėjimu už jų ribų – praleidžiu pro pirštus, nes man situacija rodosi atpažįstama. Nusiteikusi provokacijai apžvelgiau rodėsi, (ne) šventvagišką, dokumentinės ir režisūrinės dermės, nespalvotų fotografijų, vaizduojančių priartintus akimirkų fragmentus parodą.

Kinematografinio stiliaus kadrai, imituojantys ar atvaizduojantys (priklausomai nuo asmeninės patirties ir lakios fantazijos) urbanistinį gyvenimą, suleisti akimis tiesiai į sąmonę kaip akistatos injekcija, užtruko išsiskaidyti organizme. Suvokimas atsiskleidė ir subujojo pamažu.

Mintyse nuaidi vakarykštė diena, kurios nebuvo, nes priklauso ne parodos žiūrovui. Tai vien autoriaus būties (aplinkos) dokumentacija. Šių statiškų vaizdų stebėjimas sukuria familiarumo jausmą ir sužadina jusles bent kartą kokiame nors vakarėlyje dalyvavusiam žmogui (nesvarbu, tyliam stebėtojui intravertui, ar dėmesio centre esančiam ekstravertui). Troškus oras, tranki muzika, juokas, išblėstantis triukšme, šnairavimas per petį (į tik ką užgimusią) simpatiją, užtykštantis ant kelnių alkoholis, malonus nušoktų kojų sunkis raumenyse. Ryte (ar popiet) važiuojančių prisiminimų priekaba – savigrauža: nereikėjo to sakyti ar ano daryti, nebuvau pasirengęs to matyti tačiau, kad ir kaip ten bebūtų – what‘s done cannot be undone [1]. O kitą, tarkime, savaitgalį, epopėja kartojasi lyg sąžinė niekada nebūtų atkandusi prikąsto liežuvio.

Sustiprinti situacijos atpažįstamumo jausmą padeda netiesioginis ir sąmoningai ne iškart suvokiamas persikėlimas į veiksmo vietą – žiūrovo atspindys fotografiją dengiančiame stikle. Reikia prisiminti, kad šis gebėjimas save atskirti neapčiuopiamoje, bekvapėje erdvėje, atskiria žmogų nuo gyvūno, negalinčio suprasti savo atvaizdo veidrodiniame atspindyje, taigi paverčia žmogų individu.

Tad kiek paradoksalūs fotografijų personažai, paveikti įvairių veiksnių ir pradedantis virsti į žvėrišką, sulaukėjusį žmogų (?). Greta kaba keli darbai: šokanti trijulė su pusnuoge figūra pirmame plane ir haskis, užšokęs ant kito šuns kupros. Ant kitos sienos viename kadre užfiksuotas pėdos ir letenos balanso derinys. Nufotografuota žmonių minia, be įterpto gyvūno primena bandą, kurioje visa gauja veikia vienodais judesiais (aukštyn rankas arba pratęskite patys). Gretinimas pabrėžia instinktus, imančius viršų prieš racionalaus proto galią, taip nuotraukomis naikinamas individualizmas.

Paėjus giliau į galerijos erdvę ir įdėmiai apžiūrint pavienius darbus, pastebimas kontrastas tarp viešosios erdvės ar lauko prieš namus – asmeninės tvirtovės. Grįžimas į primityvizmą, nereikalaujantį materialaus komforto, kurio link tiek pastangų įdėta (ypač pastarąjį šimtmetį). Čežantys rudens ciklo paveikti trūnijantys lapai priešinami su glotniomis ir slidžiomis marmuro sienomis ar blizgančiais pisuarų natiurmortais. Gatvės ar užkampiai su žmonėmis ir tušti namai. Dūmų pritvinkusios erdvės su figūromis iš nugaros, veikiausiai siekiant nesuasmeninanti situacijos žiūrovo adresu, bet pateisinant posakį – nuo savęs nepabėgsi – priešinami su baltais patalais tuštutėliame miegamajame. Apleistų vietų (tušti koridoriai išpieštomis sienomis, augmenija apžėlusios supynės) sukeliamą destrukcijos emociją tirština sielų – apleistų žmonių (pargriuvusių ant žemės ar atsipalaidavusiais kūnais susmukusių kėdėje) įtraukimas į fiksuojamas scenas. Grindžiamas involiucijos moralas.

Būtent autoriaus vaizduojamo pasaulio atpažįstamumas iš naktinio gyvenimo valandų mažosiose savasties dalyse, draugų elgesio detalėse ir aplinkiniuose, neminint hiperbolizuotų paskalų apie kitų patirtis, kuomet vaizdą mintyse nusipiešiame patys, baugina. Baugina todėl, kad šis atpažįstamumas susijęs būtent su instinktais ir stebina faktu, kad ir kokių išradimų apsuptyje žmogus gyvena, jis vis stengiasi prisitaikyti. Aplinkoje ir savo kūne.

Po pagirtino atpažįstamumo jausmo sukėlimo, persvarą nuostabos naudai sukuria albumas, pastatytas parodinės erdvės viduryje ant pjedestalo, ironiškai primenančiame šventąjį raštą ant altoriaus. Albumas pristato platesnį nuotraukų ciklą ir labiau šokiruoja ta prasme, kuri ir buvo tikėtina perskaičius parodos pavadinimą. Leidinys papildytas personažų portretais en face, spalvotomis nuotraukomis. Būtent gėrimų su laipsniais ir psichotropinių medžiagų paveikti veidai plėtoja žmogaus mutacijos interpretaciją. Tik čia šis spektras išsiplečia nuo gyvuliškumo iki antgamtinių būtybių fetišo apdarais. Taip išlaikoma žmogiškumo inversija, tik (laimei) atsiradusi akivaizdžiai dėl preparatų įtakos, o ne natūralios kūno reakcijos į aplinką. Užvaldyti alkio, medžioklės troškimo, apatijos persisotinus. Paskutiniame albumo puslapyje monogaminė pora monarchų drabužiais, padengta baltos retušavimo dėmės, primena nykstančią civilizuotų ar dienos gyvenimo žmonių rūšį.

Tad nepaisant to, kokiais rūbais vilkime ofise, kokiais meiliais žodžiai migdome pūkiniuose pataluose apkamšomus vaikus, vienu ar kitu metu nors kartą nutrūkstame nuo grandinės (kaip būtent – prisiminkite patys, negi niekada nenusidėjote?). Moralinė dilema – ar didmiestis grąžina mus į primityvizmą, ar progresas su šokių aikštelėmis ir cheminiu būdu išgaunamomis medžiagomis keičia žmoniškumo normas?

 

Paroda veikia Pamėnkalnio galerijoje iki rugsėjo 24 d.

[1] Kas padaryta, negalima atitaisyti.

 

 

Visvaldas Morkevičius, „Public Secrets", nuotr. šaltinis gupmagazine.com
Visvaldas Morkevičius, „Public Secrets", nuotr. šaltinis gupmagazine.com
Visvaldas Morkevičius, „Public Secrets", nuotr. šaltinis gupmagazine.com
Visvaldas Morkevičius, „Public Secrets", nuotr. šaltinis gupmagazine.com
Visvaldas Morkevičius, „Public Secrets", nuotr. šaltinis gupmagazine.com
Visvaldas Morkevičius, „Public Secrets", nuotr. šaltinis gupmagazine.com
Visvaldas Morkevičius, „Public Secrets", nuotr. šaltinis gupmagazine.com
Visvaldas Morkevičius, „Public Secrets", nuotr. šaltinis gupmagazine.com