Kaip sako vienas Antono Čechovo personažas: „Žmogaus viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.“ Spektaklyje „Gyvūnas (Ku Kū)“ Astrovo žodžius kartoja kaimo mokytojas, nes jį taip mokė mama. „Treniruojančio sielą“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono premjera Nr. 2 įvyko lapkričio 5 ir 11 d. Mažojoje salėje. Jaunos latvių dramaturgės Agneses Rutkēvičos pjesę režisierius Rolandas Atkočiūnas papildė čechoviškais motyvais ir trys seserys virto dviem broliais, kurie nė iš tolo neprimena nuobodulio kamuojamų inteligentų, tačiau „Gyvūno (Ku Kū)“ personažuose kartkartėmis aidi vaitojantis dėdės Vanios balsas, žadantis, kad niekas nepasikeis, – šviesesnės ateities iliuzijos negrįžtamai prarastos.
Agneses Rutkēvičos pjesė „Gyvūnas“ (2012) – dokumentinė, anot dramaturgės, dar ir šiandien tebegyvena brolių Karlio ir Janio prototipai. Nyksta kaimas, žlunga gyvenimai, personažai balansuoja ties bedugnės kraštu: ristis į dugną ar ne? Būti ar nebūti? Degraduoti ar vis dėlto ne? A. Rutkēviča kolekcionuoja žmogiškumo apraiškas savo personažų gyvenimuose, kurios reiškiasi (ir tuoj pat pranyksta) pastangomis mylėti ir noru siekti – gerinti aplinką ir tobulėti pačiam. Kas gali suartinti kaimo brolius ir miestietę, radijo laidos vedėją? Praradimas – motinos netektis. Spektaklyje režisierius akcentuoja mirusios motinos prisiminimo svarbą broliams – jos taškuota suknelė pagarbiai saugoma spintoje tarsi altoriuje, – visa, kas susiję su motina, – šventa. Gal todėl broliai, nors vis labiau konfliktuoja, neperžengia kraštutinės ribos, nes motinos meilės prisiminimas palaiko jų žmogiškumą. „Šis spektaklis – apie Mamą. Mamas. Apie tai, kokius stresus išgyvename po jų netekties. <...> Jie visi ieško tos prarastos motiniškos meilės. Prisilietimo“, – tokius R. Atkočiūno žodžius galima perskaityti spektaklio programėlėje.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Aštuntus metus vykstančiame „Jauno tapytojo prizo“ konkurse komisijos sprendimu nugalėtoja tapo kaunietė Rosanda Sorakaitė. Monochrominėmis spalvomis tapanti dailininkė asmenines parodas pradėjo rengti jau studijų metu. Šiais metais Londone vykusioje šiuolaikinio meno mugėje „Start“ ji pristatė solo darbų prezentaciją, dalyvavo du mėnesius trūkusioje rezidencijoje „CreArt AiR – Artist in Residence program“ Linze, Austrijoje. Skaitytojų dėmesiui pateikiame pokalbį su tapytoja apie neseniai laimėtą konkursą, jos kūrybą ir lietuviškos tapybos mokyklų ypatumus.
![]() | ![]() | ![]() |
Jau ne pirmus metus stebime „Gaidos“ minimalizavimosi tendenciją. Buvo ir specialiai pritaikytų festivalio temų (pvz., minimalizmas – maksimalizmas), ir kviestinių kompozitorių iš didžiosios minimalistų šlovės alėjos (Glassas, Reichas, Gordonas, Riley), ir kultinių minimalizmo atlikėjų su „Bang on a Can“ ar „London Sinfonietta“ priešaky, ir dar visokių kitokių minimalizmo stiliaus, technikos ir estetikos reprezentacijos formų. Ne išimtis ir šių metų festivalis. Vien amerikietiškos minimalizmo klasikos kiekis visoje programoje užėmė gerus 25 procentus (!), kitaip tariant, iš 12 įvykusių koncertų net 3 skirti minimalizmui (autoriniai Steve’o Reicho ir Philipo Glasso koncertai bei Kronos kvarteto pasirodymas). O kur dar Michaelo Gordono indėlis į šių metų „Gaidos“ aktualijas – Koncerto fortepijonui premjera bei pora smulkesnių kūrinių ansamblio „Synaesthesis“ programoje. Šia prasme atrodė, kad festivalis tarsi skilo į (mažiausiai) du renginius: „Gaidą“, deklaruojančią norą būti aktualios muzikos festivaliu, ir „mini Gaidą“, siekiančią surengti „metų koncertus“ ir parduoti tokią muziką, už kurią kai kas yra pasiryžęs mokėti daugiau (be jokios ironijos, tik plika statistika ir objektyvus bilietų kainų bei parduotų bilietų santykis). Taigi, praėjus savaitei po tradicinio uždarymo koncerto Kongresų rūmuose, „mini Gaida“ tęsėsi būtent minėtais Kronos kvarteto (lapkričio 6 d.) ir Philipo Glasso (lapkričio 10 d.) pasirodymais toje pačioje Kongresų rūmų salėje.
![]() | ![]() | ![]() |
„Scanorama“ – rudens festivalis, lyg paskutinis bandymas prieš artėjančias metų šventes priminti, kad rimtų ir gerų filmų vis dar galima rasti kino teatre, nors tamsiais ir ilgais vakarais į jį išsirengti vis sunkiau. Gal todėl šiemet festivalio rengėjai nusprendė pradžiuginti žiūrovus ne tik „Jamieson“ vitaminais, bet ir pozityviu kinu. Vadinamieji „good-feeling“ filmai paskutiniais metais vis dažniau atsiduria festivalių programose. Jų kūrėjai rodo gyvenimo nuskriaustus žmones, kovojančius su negandomis ar ligomis, kaip kas išmano, bet dažniausiai atsiduriančius tragikomiškose situacijose. Įtariu, taip norima pasakyti žiūrovui, kad filmas gali įkvėpti nelygioje kovoje su gyvenimu. Jei tai pavyko ypatingomis savybėmis nepasižymintiems ar net kvailokiems filmo personažams, pavyks ir jiems. Pavyzdžiui, Asapho Polonsky filmo „Savaitė ir viena diena“ veikėjai – pora, kuri prieš savaitę palaidojo nuo vėžio mirusį sūnų, rodomi rūkantys žolę, patenkantys į kvailas situacijas. Taip lyg ir bandyta pasakyti, kad gyvenimas tęsiasi nepaisant nieko, bet, mano galva, režisierius ir pats nesuvokė, kaip bandydamas sutaikyti žiūrovus su mirtimi jis tiesiog lėkštai konstatavo, kad gedulą kiekvienas išgyvena savaip.
![]() | ![]() |
Žemę padengus sniegui, super ir hyper parduotuvės užsipildo plastikinėmis eglutėmis. Kad jas puikiai galima išnaudoti kaip readymade’us, pernai jau įrodė grafikė Laisvydė Šalčiūtė. Visgi readymade’ai meno kūriniais tampa tik atsidūrę atitinkamame meniniame kontekste. Tačiau apskritai plastikinio medžio idėja nėra labiausiai vykęs gamtą imituojantis žmogaus kūrinys. Siluetas nukopijuojamas, bet originalus pavidalas nesukuriamas. Tad ar galėtų žmogaus rankomis padaryta sintetinė gamta turėti savitą formą, tačiau vis dar būti siejama su natūra? Ir ar meno kūrinys gali pamėgdžioti daugiau nei vien išorines gamtinio objekto savybes?
Galerijoje „AV17“ šiuo metu pristatoma minėtuosius klausimus paliečianti britų menininko Matthew Smitho kūryba. Menininkas į Lietuvą atsivežtas mainais į lietuvių menininkų kūrybos eksportą – Niukaslo galerijoje „Vane“ eksponuojami Andriaus Ermino darbai. Vilniuje britų skulptorius rodo savo fotografijas, skulptūrinius objektus, koliažus ir piešinius, pavadintus „Uolos, vanduo, medžiai, debesys“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Palangoje, Antano Mončio namuose-muziejuje, nuo rugpjūčio pradžios naujai suskambo skulptoriaus Antano Mončio (1921−1993) kurti švilpiai. Interaktyvus projektas „Inovatyvūs švilpiai“ įgyvendintas muziejui bendradarbiaujant su IT kompanija „Creatur“ (vadovas Mantas Grubliauskis), remiant Lietuvos kultūros tarybai, LR kultūros ministerijai ir Palangos miesto savivaldybei.
Lietuvių skulptoriaus Antano Mončio, gimusio Žemaitijoje, Mončių kaime, gyvenusio ir kūrusio Prancūzijoje, nuolatinę kūrinių ekspoziciją Palangoje esančiame jo vardo muziejuje sudaro tėvynei dovanotos didelių mastelių skulptūros, mažoji plastika, tapyba, grafika, kaukės, dokumentai, knygos ir... švilpiai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Ilichius Ramírezas Sánchezas, žinomas Carloso vardu, buvo svarbiausia 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių tarptautinio terorizmo figūra. Jis rengė teroro aktus ir Palestinos išvadavimo fronto, ir japonų „Raudonosios armijos“ vardu. Carlosas buvo ir radikalaus kairiojo judėjimo simbolis, ir šaltakraujiškas samdomas žudikas, vykdęs įvairių slaptųjų tarnybų užduotis. 1994 m. sučiuptas ir įkalintas iki gyvos galvos, bausmę jis atlieka Prancūzijoje.
Apie Carlosą sukurtas ne vienas filmas. LRT (24 d. 23 val.) parodys Olivier Assayaso „Karlosą Šakalą“ (2010). Tai trumpesnė trijų dalių serialo versija. Marksistas ir internacionalistas (parengtas Kuboje, Palestinos teroristų stovykloje Jordanijoje ir greičiausiai Liaudies Lenkijoje) rodomas filme ir kaip manipuliuotojas, ir kaip manipuliuojamasis, aktyvus istorijos dalyvis ir kartu jos auka. Tarptautinės šlovės jis sulaukė, kai stilizuotas a la Che Guevara 1975-aisiais užpuolė OPEC būstinę Vienoje ir pagrobė ten buvusius ministrus. Vėliau anapus Geležinės uždangos jis įkūrė savo organizaciją, veikusią paskutiniais Šaltojo karo metais.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Pilnutėlė Šv. Kotrynos bažnyčia lapkričio 13-osios vakarą sulaikiusi kvapą klausėsi naujo projekto „Pop muzika su perukais“. Kodėl scenoje stovi tik klavesinas ir griežia styginių kvartetas? Atrodo, įprasta, senajai muzikai atlikti skirta instrumentų sudėtis. Tiesa, norėdami suprasti ir pamilti senąją muziką, reikia ne tik susipažinti su pagrindiniais jos principais, kad galėtum suvokti jos tobulumą ir genialumą, bet ir daug jos klausytis. Bet kokia klasikinė muzika reikalauja klausymosi įdirbio.
Todėl šis projektas – puikus būdas po truputį, lengvai ir „neskausmingai“ pratinti publiką prie senosios muzikos. Pirmajame projekto koncerte skambėjo daugeliui gerai žinomos populiarių dainų melodijos, tačiau Vitalijus Neugasimovas, panaudojęs polifoniją, stilingus pagražinimus ir kitus senajai muzikai būdingus elementus, sukūrė joms aranžuotes, puikiai išryškinančias klasikinį pradą. Šiomis aranžuotėmis jis įrodė, kad vadinama lengvoji muzika yra kilusi iš akademinės ir joje taip pat jaučiama gili tradicija. Koncerte, žinoma, nebuvo jokių perukų, nors būtent šis žodis projekto pavadinime galėjo ir suklaidinti. Tai tik vaizdinga aranžuotojo ir kompozitoriaus bei koncerto vedėjo V. Neugasimovo sukurta alegorija į tuos laikus, kai prieš šimtmečius tuometinei aukštuomenei dėvint perukus, skambėjo to meto instrumentinė ir vokalinė muzika. Pasirodo, jog ir šiuolaikinė populiarioji muzika gali būti su „perukais“ – supanašėti su senąja ir skambėti ne ką blogiau.
![]() | ![]() |
„Gray portretai“ anaiptol ne apie pilką spalvą ir atspalvius. Iš tiesų, tai tapytojos Dalios Skridailaitės įsivaizduojamų Doriano Grėjaus giminės moterų portretai. Paroda veikia Vaidilos teatre (A. Jakšto g. 9) lapkričio 18 – gruodžio 18 dienomis.
![]() |
Šių metų „Scanoramos“ konkursinėje „Naujojo Baltijos kino“ programoje pristatyti penki lietuvių, trys latvių ir trys estų trumpametražiai filmai, iš jų trys animaciniai ir nė vieno dokumentinio. Programoje „Kertant Europą“ parodyti latvio Renaro Vimbos ir estės Triin Ruumet ilgametražiai debiutai – taip pat vaidybiniai. Peršasi nuomonė, kad debiutuojantiems šių šalių režisieriams vaidybinis kinas tampa vis patrauklesnis, siekiant apmąstyti gyvenamą laiką, socialinius, vertybinius pokyčius, ieškant savo laiko herojų arba tiesiog norint pasidalinti savo įžvalgomis, jausenomis. O animatoriai pelnytai prašo vis daugiau dėmesio.
Renaro Vimbos „Klampynė“ tapo man šių metų „Scanoramos“ atradimu. Debiutuojantis režisierius, kuris yra ir filmo scenarijaus autorius, išties nustebino kruopščia, švaria bei santūria režisūra, įsiminė ir jaunųjų aktorių vaidyba. Pasakodamas istoriją, kurios motyvus kiekvienas tikriausiai yra ne kartą girdėjęs, Vimba tiksliai atkuria skurdžią, sudėtingą ir kartais košmarišką sapną primenančią provincijos realybę. Mirus tėvui, o motinai emigravus į D. Britaniją, septyniolikmetė Raja (Elina Vaska) ir jos mažametis brolis (Andzejs Janis Lilientals) lieka gyventi Latvijos kaimo gilumoje, prižiūrimi girtaujančios močiutės. Ši netikėtai miršta. Raja, siekdama išvengti vaikų namų, su broliu močiutę pakasa miške. Likę vienu du brolis ir sesuo turi ne tik sugalvoti, kaip nuslėpti močiutės mirties faktą, bet ir kaip toliau (iš)gyventi.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |