7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Žmogiška gamtos rekonstrukcija

Matthew Smitho paroda „Uolos, vanduo, medžiai, debesys“

Deima Žuklytė-Gasperaitienė
Nr. 37 (1189), 2016-11-18
Dailė
Matthew Smith, „Uolos, vanduo, medžiai, debesys“, parodos vaizdas. 2016 m. L. Milkintės nuotr.
Matthew Smith, „Uolos, vanduo, medžiai, debesys“, parodos vaizdas. 2016 m. L. Milkintės nuotr.

Žemę padengus sniegui, super ir hyper parduotuvės užsipildo plastikinėmis eglutėmis. Kad jas puikiai galima išnaudoti kaip readymade’us, pernai jau įrodė grafikė Laisvydė Šalčiūtė. Visgi readymade’ai meno kūriniais tampa tik atsidūrę atitinkamame meniniame kontekste. Tačiau apskritai plastikinio medžio idėja nėra labiausiai vykęs gamtą imituojantis žmogaus kūrinys. Siluetas nukopijuojamas, bet originalus pavidalas nesukuriamas. Tad ar galėtų žmogaus rankomis padaryta sintetinė gamta turėti savitą formą, tačiau vis dar būti siejama su natūra? Ir ar meno kūrinys gali pamėgdžioti daugiau nei vien išorines gamtinio objekto savybes?

Galerijoje „AV17“ šiuo metu pristatoma minėtuosius klausimus paliečianti britų menininko Matthew Smitho kūryba. Menininkas į Lietuvą atsivežtas mainais į lietuvių menininkų kūrybos eksportą – Niukaslo galerijoje „Vane“ eksponuojami Andriaus Ermino darbai. Vilniuje britų skulptorius rodo savo fotografijas, skulptūrinius objektus, koliažus ir piešinius, pavadintus „Uolos, vanduo, medžiai, debesys“.

Taigi Smithas, norėdamas sukurti miško įspūdį, nenaudoja plastikinių eglučių. Vietoj to jis sudėlioja identiškų medžio šakų litografijų sienelę – „Miško foną“ (2016). Jos mirga akyse ir jas šiurena dirbtinis vėjas, keliamas elektrinio ventiliatoriaus. Jei ne tas plevenimas, sienelė atrodytų kaip margi miegamojo tapetai. Neseniai Rytis Zemkauskas rašė („Apie gamtos prieglobstį ir kitas baisybes. Arba kaip civilizacija mus saugo nuo motinos gamtos?“, IQ life, 2016, lapkritis – gruodis), kad gamtos, kaip motinos, globėjos, įvaizdis tėra apgaulingas mitas. Iš tiesų gamtoje reikia nuolat kautis dėl išgyvenimo. Tad būtent miestas yra žmogui saugi zona, kurią galima kontroliuoti, taip užtikrinant jo gyventojams patogų būvį. Taigi Smitho „Miško fonas“ atrodo kaip bandymas žmogui, jaučiančiam dvasinį ryšį su gamta, tačiau joje nesijaučiančiam saugiai, sukurti sterilų pakaitalą, tinkamą vartoti civilizuotoje buityje. Pavyzdžiui, miegamajame. Kad galėtum žvilgtelėti į lapiją, šiurenamą dirbtinio vėjo, ir, lengvai atsidūsėjęs, jog joje netyko joks plėšrūnas, užmigti palaimingu miegu. Vis dėlto norėdamas sukurti savarankiškesnį, rekonstruotą gamtinį objektą Smithas čia nesustoja ir eina toliau.

Dar vienas parodos objektas – uolos, pasirodančios dvimačiu ir trimačiu pavidalais. Menininkas kuria koliažus iš vieno „National Geographic“ žurnalo numerio iškarpydamas visas uolas ir jas tvarkingai „supildamas“ į krūvelę. Jos galėtų būti skirtos amerikiečiams vaikams, kurie, sakoma, nustemba sužinoję, jog iš tiesų karvės nėra violetinės kaip šokolado „Milka“ reklamose. Lietuviai taip sako, žinoma, norėdami pabrėžti, kad patys dar nėra praradę ryšio su gamta, tikruoju pasauliu, o štai vakariečiams – jau visai prastai. Iš keturių numerių sudėliotos krūvos tiems tikros gamtos nepažįstantiems vaikams, gimusiems ir augusiems mieste, galbūt pasakoja apie uolienas. Popierinio pasakojimo esmė gana paprasta – uolų būna visokių, vaikučiai. Visgi vartydami žurnalą, o juo labiau ir žvelgdami į Smitho koliažus miesto erdvėje mes, kaip ir tie vaikai, netenkame galimybės tai patirti tiesiogiai. Čia pat menininkas siūlo surogatą – žmogaus mąstymo produktą – daugiabriaunę figūrą, lyg lošimo kauliukas išmargintą taškais. Ji kartu yra ir akmuo, ir žvaigždėlapis, tad gali stimuliuoti net ne vienos rūšies patirtį. Visgi šis skulptūrinis objektas – juoda uola – taip lengvai kaip surogatinė miško lapija-tapetai mūsų kasdienybėje neįsitvirtintų. Jo geometrizuotas kūnas su aštriomis, apsitrynusiomis briaunomis tarsi slepia grėsmę. Tad, perkonstravus išorinį uolos pavidalą, Smithui pavyksta ne atkurti imitacinį užliūliuojančios, gražios, didingos gamtos vaizdinį, o išgauti tikrąjį nesaugumo, nenuspėjamumo jausmą.

Toliau besižvalgydama po galerijos erdves pamatau ant sienos kabančius kuklius, pilkus debesėlius, nupieštus paprastu grafitiniu pieštuku, ir jie atrodo kaip pasišaipymas. Skirtas visiems tiems naiviems romantikams, piešiantiems ir tapantiems didingą dangų. Čia menininkas kiekvieną debesį atskiria paveikslo rėmais, taip neleisdamas susiformuoti pilnam dangaus skliauto įspūdžiui ir kviesdamas žiūrovą į gamtą žvelgti analitiniu žvilgsniu. Rodos, Smithas nori iškelti klausimus, kas mus žavi realiuose kraštovaizdžiuose ir kodėl mėgaujamės peizažais meno kūriniuose. Ir kokiomis savybėmis turi pasižymėti peizažas, kad gebėtų sukelti pasigėrėjimą?

Veikiausiai esu nusiteikusi pernelyg idealistiškai. Tikriausiai šiais laikais daugiau žmonių gėrisi ne peizažais, o savo pavykusiomis asmenukėmis. Smithas pagalvojo ir apie juos – rūsyje prilaistė veidrodinių balų. Jose atsispindi senamiesčio mūro sienos, tačiau norint galima išvysti ir savo atspindį. Menininkas toliau žaidžia saugios ir nesaugios gamtos žaidimą – juk net būdamas Narcizas stiklinėje baloje nenuskęsi.

„Balutės“ (aiškiai matyti, kad menininkas nedaugžodžiauja ir savo darbams kaip tikras kūrėjas duoda aiškius ir paprastus vardus) atrodo lyg specialiai sukurtos galerijos „AV17“ erdvėms. Negalėčiau jų įsivaizduoti baltame kube, kuriame atsispindėtų vien tik balta tuštuma. Mūro atspindys – vėlgi žmogiškos civilizacijos ženklas – kūrinį praturtina įvietinto meno šiluma, padaro artimesnį parodą apžiūrinėjantiems miestiečiams, darbe galintiems pamatyti savą erdvę.

Mano nuomone, Smithas perkuria gamtos formas, siekdamas parodyti jos dvilypumą. Tikra gamta kelia pavojų, tačiau sintetinis jos pakaitalas, deja, neveikia. Medžių litografijos negamina deguonies, stiklinės balos nemalšina troškulio, popieriniai akmenys nesutvirtina pastogės, grafitiniai debesys nepalaisto daržovių. Smitho kūriniai skelbia būtinybę žmogui permąstyti savo būtį Žemėje ir santykį su ja. Ir permąstyti atsakingai – kad plastikinė eglutė netaptų gamtos ikona.

 

Paroda veikia iki lapkričio 27 d.

Galerija „AV17“ (Aušros Vartų g. 17, Vilnius)

Dirba pirmadieniais–sekmadieniais 10–19 val.

Matthew Smith, „Uolos, vanduo, medžiai, debesys“, parodos vaizdas. 2016 m. L. Milkintės nuotr.
Matthew Smith, „Uolos, vanduo, medžiai, debesys“, parodos vaizdas. 2016 m. L. Milkintės nuotr.
Matthew Smith, „Miško fonas“. 2016 m. L. Milkintės nuotr.
Matthew Smith, „Miško fonas“. 2016 m. L. Milkintės nuotr.
Matthew Smith, „Uolos“, parodos vaizdas. 2016 m. L. Milkintės nuotr.
Matthew Smith, „Uolos“, parodos vaizdas. 2016 m. L. Milkintės nuotr.
Matthew Smith, „Balutės“. 2016 m. L. Milkintės nuotr.
Matthew Smith, „Balutės“. 2016 m. L. Milkintės nuotr.
Matthew Smith, „Miško fonas“. 2016 m. L. Milkintės nuotr.
Matthew Smith, „Miško fonas“. 2016 m. L. Milkintės nuotr.