7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kaip išmokti nebijoti

„Scanoramos“ dienoraščio

Živilė Pipinytė
Nr. 37 (1189), 2016-11-18
Kinas
„Akmeninė širdis“
„Akmeninė širdis“

„Scanorama“ – rudens festivalis, lyg paskutinis bandymas prieš artėjančias metų šventes priminti, kad rimtų ir gerų filmų vis dar galima rasti kino teatre, nors tamsiais ir ilgais vakarais į jį išsirengti vis sunkiau. Gal todėl šiemet festivalio rengėjai nusprendė pradžiuginti žiūrovus ne tik „Jamieson“ vitaminais, bet ir pozityviu kinu. Vadinamieji „good-feeling“ filmai paskutiniais metais vis dažniau atsiduria festivalių programose. Jų kūrėjai rodo gyvenimo nuskriaustus žmones, kovojančius su negandomis ar ligomis, kaip kas išmano, bet dažniausiai atsiduriančius tragikomiškose situacijose. Įtariu, taip norima pasakyti žiūrovui, kad filmas gali įkvėpti nelygioje kovoje su gyvenimu. Jei tai pavyko ypatingomis savybėmis nepasižymintiems ar net kvailokiems filmo personažams, pavyks ir jiems. Pavyzdžiui, Asapho Polonsky filmo „Savaitė ir viena diena“ veikėjai – pora, kuri prieš savaitę palaidojo nuo vėžio mirusį sūnų, rodomi rūkantys žolę, patenkantys į kvailas situacijas. Taip lyg ir bandyta pasakyti, kad gyvenimas tęsiasi nepaisant nieko, bet, mano galva, režisierius ir pats nesuvokė, kaip bandydamas sutaikyti žiūrovus su mirtimi jis tiesiog lėkštai konstatavo, kad gedulą kiekvienas išgyvena savaip.

 

Pastebėjau, kad panašius filmus (dažnai autobiografiškus) kuria jauni žmonės, kuriems mintis apie mirtį ir kitokias nelaimes žadina siaubą, bet ne refleksiją. Rachel Lang „Baden Badenas“ būtų geriausia iliustracija: infantiliška beveik trisdešimtmetė filmo veikėja nusprendžia suremontuoti savo senelės vonią, kol ši guli ligoninėje. Senelė miršta, o mergina pradeda suvokti, kad gyvenime svarbu padaryti kažką konkretaus. Režisierė šį visą filmą trunkantį procesą prismaigstė banalių minčių apie herojės vidinę tuštumą, paviršutiniškus santykius su seksualiniais partneriais, atsitiktinį nėštumą, bet kažkodėl visa tai „Baden Badene“ pateikiama kaip brendimo drama.

 

Tokių filmų pasaulis neįtikėtinai paprastas estetiniu, meniniu ar filosofiniu požiūriais. Vienintelis jo privalumas, kad gerai atpažįstamas. Man regis, tai bene didžiausias ir „Scanoramos“ atidarymo filmo – vengrų režisieriaus Szabolcso Hajdu „Šeimos šventės“ – pliusas. Patekęs į režisieriaus butą (filmas sukurtas už 4 tūkstančius dolerių kartu su studentais), žiūrovas netruks jame pasijusti kaip namuose, o dviejų porų – šeimos krizę išgyvenančių šeimininkų ir pas juos užgriuvusios sesers šeimos – konfliktai bei problemos bus gerai suprantami. Per pusantros valandos filmas paliečia emigracijos, vaikų apleistumo, blėstančios meilės, tėvystės baimės, seseriško pavydo, neištikimybės ir net kūrybos temas. Paliečia ir bėga tolyn, nes personažai gana sąlygiški, o jiems suteikti gyvybės ir individualių bruožų pristigo ir laiko, ir minčių. Nuolat alogiškai filme judanti kamera paryškina šiuolaikinių žmonių chaotiško gyvenimo pojūtį, bet galiausiai viskas nurimsta ir „Šeimos šventės“ pabaigoje namų šeimininkė vangiai karpo per pusę popierines servetėles būsimai vakarienei.

 

Pozityviuose filmuose nelieka vietos katarsiui. Gal todėl taip įstrigo vienas garsiausių šių metų debiutų – islando Guðmunduro Arnaro Guðmundssono „Akmeninė širdis“. Ėjau į filmą nusiteikusi gana skeptiškai, laukdama dar vieno skandinaviško pasakojimo apie seksualinės tapatybės problemas sprendžiančius paauglius, bet pamačiau nuoširdų pasakojimą apie tai, kokios skausmingos ir gilios būna paauglystės dramos. „Akmeninės širdies“ herojai yra du draugai – Toras ir Kristianas. Jie gyvena Islandijos užkampyje, kaime ant jūros kranto. Draugystė padeda berniukams susitaikyti su bendramokslių patyčiomis, nykiais namais, skurdžia buitimi, tėvais. Toro motina viena augina jį ir dvi dukteris, Kristiano tėvas – girtuoklis ir peštukas. Kaime visi stebi visus ir paslapčių negali būti. Todėl tokios skausmingos yra pirmosios intymumo, buvimo su savimi pamokos.

 

Režisierius palaipsniui artėja prie dramos. Berniukai susidraugauja su dviem seserimis. Bendravimas su mergaitėmis padeda jiems suprasti naujus pojūčius, vis aiškiau suvokiamą savo lytiškumą. Tačiau aplinka negailestinga – uždara bendruomenė negali priimti net užuominų apie homoseksualumą, todėl jį suvokęs Kristianas bando nusižudyti.

 

Istorija paprasta, bet Guðmunduras Arnaras Guðmundssonas taip įdėmiai stebi Balduro Einarssono ir Blærio Hinrikssono suvaidintus personažus, kad „Akmeninė širdis“ nejučia skatina apmąstyti brendimą, uždarą bendruomenę, pirmąją meilę, kūniškumą, prabyla apie tai, ką iš tikrųjų atsinešame iš vaikystės ir ko negalėsime pamiršti. Berniukų jausmams atliepia jautriai norvegų operatoriaus Sturlos Brandtho Grøvleno („Viktorija“) nufilmuoti peizažai – jie gali būti didingi, gražūs ir kartu pabrėžti vaikų vienatvę. Gamtos vaizdai ir pamažu rudens tamsos prisipildantys filmo kadrai atskleidžia, kas vyksta berniukų širdyse, ir kuria įtikinamą slogios atmosferos pritvinkusį provincijos portretą.

 

Vaikystės prisiminimai nepalieka Giedrės Žickytės ir Maite Alberdi filmo „Aš čia tik svečias“ herojės Josebos. Ji jau daug dešimtmečių gyvena Čilėje, bet senelių namuose, kur atsidūrė susirgusi Alzheimerio liga, moteris kalba tik apie praeitį. Liga ištrina tai, kas vyko vakar, bet Joseba prisimena Ispaniją, vaikystės gatves, baskų kalbą. Filmo kūrėjos fiksuoja tuos momentus, kai pasireiškia Josebos charakteris: ji erzina kitus pensionato gyventojus kalbėdama baskiškai, didingai atremia likimo draugo pasimerginimą ir netiki, kad šiuose namuose gyvena jau metus.

 

Alzheimeris – vienas didžiųjų šių dienų siaubų. „Aš čia tik svečias“ kūrėjos subtiliai bando išsklaidyti baimę, parodyti, kad atsiminimai išlieka ilgiau net už savivoką, kad jie nugali mirtį. Bet optimizmo doze jos nesitenkina ir bando įvardyti tai, kas slypi po šypseną ir liūdesį žadinančiais Josebos kasdienybės vaizdais. Vis dėlto „Aš čia tik svečias“ – pernelyg fragmentiškas, kad nuskaidrėtų ir suskambėtų filosofinės potekstės. Gal taip ir geriau: nereikia savintis Josebos prisiminimų, verčiau suprasti, kaip svarbu išsaugoti savuosius ir nebijoti.

„Akmeninė širdis“
„Akmeninė širdis“
„Aš čia tik svečias“
„Aš čia tik svečias“