7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Rosanda Sorakaitė: „Tapau tai, kas yra arti manęs esamu laiku“

Ieva Šukytė
Nr. 37 (1189), 2016-11-18
Dailė Interviu
Rosanda Sorakaitė, „Nakties šviesa", 2016, akrilas, aliejus, drobė, 200x150 cm
Rosanda Sorakaitė, „Nakties šviesa", 2016, akrilas, aliejus, drobė, 200x150 cm

Aštuntus metus vykstančiame „Jauno tapytojo prizo“ konkurse komisijos sprendimu nugalėtoja tapo kaunietė Rosanda Sorakaitė. Monochrominėmis spalvomis tapanti dailininkė asmenines parodas pradėjo rengti jau studijų metu, tad nuo 2012-ųjų metų surengė jau septynias, be to, dalyvavo 30-yje grupinių parodų. Šiais metais Londone vykusioje šiuolaikinio meno mugėje „Start“ ji pristatė solo darbų prezentaciją. Menininkė tapytojos diplomą įgijo 2012 metais Vilniaus dailės akademijoje Kauno fakultete, kur 2016-ais taip pat apsigynė magistro laipsnį. Sorakaitė šiais metais dalyvavo du mėnesius trūkusioje rezidencijoje „CreArt AiR – Artist in Residence program“ Linze, Austrijoje. Praeitais metais Lietuvos Kultūros taryba jai įteikė valstybės stipendija kultūros ir meno kūrėjams.

Skaitytojų dėmesiui pateikiame pokalbį su tapytoja apie neseniai laimėtą konkursą, jos kūrybą ir lietuviškos tapybos mokyklų ypatumus.

 

Kas jus paskatino dalyvauti konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“?

Šiuo konkursu domėjausi nuo jo atsiradimo, nes tai buvo ir yra tokia platforma, leidžianti susipažinti su šiuolaikine jaunųjų tapytojų kūryba. Kasmet įdėmiai peržiūrint visų dalyvių paraiškas, galiu susidėlioti tam tikrus tapybos kontekstus – tiek geografine, tiek koncepcijos prasme. Norėjau, kad mano kūryba būtų pastebėta.

Jūsų kūrinio aprašyme minimi prisiminimai ir praeitis. Kiek tai yra svarbu jūsų kūrybai?

Kūryboje intuityviai renkuosi stebėti artimiausią aplinką, permąstydama vietą ir laiką, kuriame esu. Tačiau mane lydi jausmas, kad tai niekad neatsiejama nuo praeities. Nors tapau tai, kas yra arti manęs esamu laiku, tačiau motyvas visad turi savo praeitį. Per tapybą skleidžiasi ir mano praeitis, vaikystė, ir mano artimųjų praėję gyvenimai. Jaučiu, kad dalį to visi nešiojamės su savimi.

„Nakties šviesoje“ tapybos ribos nyksta ir jaučiamas glaudus ryšys su fotografija ir tekstile. Kiek jūsų kūrybai artimas tarpdiscipliniškumas?

Fiksuoju mane sudominusius momentus, kaupiu fotografijų, motyvų dokumentacijų archyvą. Taip galiu vėl ir vėl peržiūrėti, permąstyti idėjas. Paradoksalu, kad šį paveikslą tapiau remdamasi prisiminimu ir improvizacija.

Atrastos sąsajos su tekstile buvo netikėtos, tačiau kita vertus, tapyba turi glaudų ryšį su ja, jeigu tapoma ant drobės. Tapau plonais sluoksniais ir audinio faktūra darbuose visada matoma.

Man artimiausias tapymo procesas, per tapybą galiu daugiausiai perduoti. Kartais pasitaiko situacijų, kai pasitelkiu kitas medijas, bet tai traktuoju daugiau kaip eksperimentus.

Kaip manote, ar tokie apdovanojimai kaip „Jaunojo tapytojo prizas“ daro įtaką jaunųjų menininkų karjerai?

Konkursas tikrai pritraukia daug dėmesio, o tas matomumas, be abejo, yra svarbus. Konkursas suteikia galimybę pristatyti kūrybą platesnei auditorijai, bet eiti toliau gali tik savo pastangų dėka.

Lietuvoje vyrauja Vilniaus ir Kauno tapybos mokyklos. Kokius skirtumus tarp jų įžvelgiate?

Taip, skirtumai pastebimi, kiekviena mokykla yra siejama su tam tikromis tapytojų kartomis. Vilniuje akivaizdesnis šiuolaikinių Vakarų Europos tapybos tendencijų priėmimas, o Kaunas siejamas su lietuviškos, Kauno meno mokyklos, ekspresyvios tapybos puoselėjimu. Tačiau, mano manymu, tai labiau likę kaip vertybinis pamatas, nes vizualumo plotmėje šios ribos yra išsitrynusios ir jauni žmonės turi visas galimybes įvairiausiems ieškojimams, net nebūtinai kalbant apie tapybos mediją,  kas šiuo metu yra matoma VDA.

Vakarų užsienio šalių universitetuose jau seniai visos vaizduojamojo meno šakos patalpinamos į „Fine Art“ (dailės) programą, taip panaikinant nusistovėjusias klasikinio meno ribas. Ar nemanote, kad Lietuvoje meno studijų programos yra pasenusios ir negali patenkinti jaunųjų kūrėjų lūkesčių?

Manau, yra daug galimybių rinktis, o akademija, nors ir suskirstyta disciplinomis, yra atvira tarpsritiškumui. Viskas priklauso nuo studento, nuo pasirinkimo, kokie įgūdžiai jam reikalingi. Svarbu žinoti, ko nori.

Ne kartą teko girdėti iš aplinkinių, kad „tapyba miršta“. Ar ji miršta? Ir kaip jai išlikti šiuolaikinio meno kontekste?

Tapyba yra integrali šiuolaikinės vizualinės kultūros dalis ir ji yra pajėgi absorbuoti ir kitas medijas. Tapybos santykis su tikrove yra savitas, ir todėl, mano manymu, neprarandantis aktualumo.

Rosanda Sorakaitė, „Nakties šviesa", 2016, akrilas, aliejus, drobė, 200x150 cm
Rosanda Sorakaitė, „Nakties šviesa", 2016, akrilas, aliejus, drobė, 200x150 cm
Rosanda Sorakaitė, Be pavadinimo, 2015, aliejus, drobė, 150x200 cm
Rosanda Sorakaitė, Be pavadinimo, 2015, aliejus, drobė, 150x200 cm
Rosanda Sorakaitė, Be pavadinimo, 2015, aliejus, lakas, drobė, 40x30 cm
Rosanda Sorakaitė, Be pavadinimo, 2015, aliejus, lakas, drobė, 40x30 cm
Rosanda Sorakaitė, „Veidrodis", 2015, akrilas, aliejus, drobė, 75x60 cm
Rosanda Sorakaitė, „Veidrodis", 2015, akrilas, aliejus, drobė, 75x60 cm