Interaktyvūs Antano Mončio švilpiai

Palangoje, Antano Mončio namuose-muziejuje, nuo rugpjūčio pradžios naujai suskambo skulptoriaus Antano Mončio (1921−1993) kurti švilpiai. Interaktyvus projektas „Inovatyvūs švilpiai“ įgyvendintas muziejui bendradarbiaujant su IT kompanija „Creatur“ (vadovas Mantas Grubliauskis), remiant Lietuvos kultūros tarybai, LR kultūros ministerijai ir Palangos miesto savivaldybei.

Lietuvių skulptoriaus Antano Mončio, gimusio Žemaitijoje, Mončių kaime, gyvenusio ir kūrusio Prancūzijoje, nuolatinę kūrinių ekspoziciją Palangoje esančiame jo vardo muziejuje sudaro tėvynei dovanotos didelių mastelių skulptūros, mažoji plastika, tapyba, grafika, kaukės, dokumentai, knygos ir... švilpiai.

Skulptoriaus kūrybos tyrinėtojai šią jo kūrybos dalį palieka tarsi paraštėje. 2003 m. išleistame iki šiol solidžiausiame menininko kūrybai skirtame leidinyje − meno albume „Antanas Mončys“ (sudarytojas ir teksto autorius dr. Viktoras Liutkus, Vilnius, artseria) apie švilpius irgi užsimenama tik visos menininko kūrybos kontekste: „Antanas Mončys buvo nepailstantis menininkas: skaptavo medį, kalė akmenį, liejo šviną, lipdė iš molio, lankstė geležį, tapė paveikslus, nuolat piešė, kūrė antkapinius paminklus, koliažus, papuošalus, projektavo scenovaizdžius, konstravo iš atliekų kaukes, dėliojo mozaiką, meistravo staliukus, dekoratyvinius šviestuvus, rantė židinio prietaisus, net velykinius kiaušinius dekoravo. Ne vienerius metus mokė skulptūros įvairiose vasaros „akademijose“ ir kursuose. Atrodo, nebuvo jam teritorijos, į kurią jis su skulptoriaus pasirengimu negalėtų įžengti ir ką nors vertinga padaryti. Kuklų, ramų menininko būdą atsvėrė daugiabalsė kūrybos kalba.“ (p. 9)

Iš tiesų, švilpius A. Mončys pradėjo kurti jau peržengęs gyvenimo kelio vidurį, apie 1975-uosius. Juos, kaip ir kaukes, naudojo įvairių savo parodų teatralizuotose atidarymuose, nes žaidybinis momentas, kūrinių dialogas su aplinka menininkui buvo labai svarbus: vykdant jo valią A. Mončio namuose-muziejuje visas didžiąsias skulptūras, reljefus, net jo darbo įrankius galima liesti rankomis. Deja, muziejuje saugomi švilpiai iki šiol buvo žiūrovams neprieinami dėl labai trapios medžiagos (terakotos), iš kurios yra nulipdyti. Muziejuje šiuo metu saugomi tik devyni švilpiai, nors dailininkas jų yra sukūręs gerokai daugiau: žinoma, kad dar kelios dešimtys jų saugomos privačiuose rinkiniuose Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV, Danijoje ir Lietuvoje. Įgyvendinus projektą „Inovatyvūs švilpiai“ muziejaus ekspoziciją virtualiai papildė dar 35 eksponatai iš A. Mončio sūnaus Jeano-Christophe’o, dailininko kūrybos gerbėjo iš Danijos True Freltofto kolekcijų (pats didžiausias švilpis saugomas muziejuje Palangoje, o pats mažiausias priklauso Jeanui-Christophe’ui Moncys).

Visi švilpiai, pritaikius šiuolaikines technologijas, buvo suskaitmeninti Vokietijoje taip, kad žiūrovas jutikliniame kompiuterio ekrane gali kiekvieną švilpį apžiūrėti, „vartyti“ neliesdamas jo rankomis, o čia pat ekspozicijoje matyti ir originalą. Ekrane švilpiai gali būti apžiūrimi iš visų pusių: kiekvieno objekto vaizdas fotografuojant užfiksuotas 10° žingsniu, sukuriant 360° aprėptį. Liečiant ekraną pasirinktas vienas ar keli švilpiai gali būti padidinami ar sumažinami, išryškinant norimą detalę, kurioje matosi medžiagos savybės bei faktūros ir skulptoriaus palikti prisilietimo prie medžiagos ženklai. Žiūrovo veiksmai šioje interaktyvioje kūrinio patirtyje yra intuityvūs, spontaniški, kas suteikia meno kūrinio suvokimui žaismės. A. Mončys, kuriam menas, kaip žaidimas, buvo labai svarbus, ko gero, nė nenutuokė, kad XXI a. technologijos taip organiškai susisies su jo kūrybos principais (projekto vizualizaciją atliko partneriai iš Danijos − IT kompanija „Aspekt R&D A/S“, vadovas Tue Freltoft).

Natūroje A. Mončio švilpiai yra įvairių dydžių – nuo 2 iki 26 cm, skiriasi jie ir skulptūrinėmis formomis – nuo abstrakčių iki figūrinių. Beje, tarp A. Mončio sukurtų švilpių yra vienas, pritaikytas kairiarankiams! Nors šių kūrinių prigimtis vienareikšmiškai siejama su lietuviškais molinukais, kuriais kaimo vaikai žaisdavo ir grodavo ganydami gyvulius, su dailininko vaikystės prisiminimais, kai tėvas grįždamas iš turgaus parveždavo lauktuvių kokį švilpuką, jų formų interpretacija liudija originalaus ir brandaus menininko požiūrį. Šiose nedidelėse skulptūrinėse formose A. Mončys tarsi konsolidavo lietuviškos pagonybės, primityviojo meno, afrikiečių, indėnų meno principus bei raišką. Net kurdamas skulptūras sakralinėms erdvėms skulptorius, pasak V. Liutkaus, „nepriskyrė savęs prie labai tikinčių ir pamaldžių žmonių, priėmė tikėjimą kaip laisvą jausmo pasirinkimą“; Mončys yra išsitaręs: „aš nesupykčiau, jei mane pavadintų pagoniu“ („Antanas Mončys“, Vilnius, artseria, 2003, p. 15).

Taigi transformuotos primityvios švilpių formos nenutolsta nuo visos A. Mončio kūrybos moderniosios plastikos principų. Abstrahuota plastika būdinga jo didžiosioms skulptūroms-grandinėms, kurias įkvėpė, pasak V. Liutkaus, prie verpsčių grandinėlių kabantys liaudies meno darbai, reljefams (ypač su kaukolių motyvais), kurių lakoniška forma (banguojantys tūriai, aptakūs siluetai), tūrių dinamika, simbolių ir metaforų įtaiga atsikartoja ir švilpiuose. Todėl įdomu, kad net mažiausias švilpis, išdidinus jį interaktyviame kompiuterio ekrane, įgyja neįtikėtinai monumentalų vaizdą.

A. Mončio švilpiuose ne mažiau nei skulptūrinė forma paveikus ir garsas. Naujos technologijos taip pat atvėrė galimybę jį jungti su vaizdu − ekrane palietus kiekvieno švilpio garso mygtuką ima skambėti įrašyti tuo švilpiu išgaunami garsai (įgrojo Donatas Bielkauskas). Kitaip nei tradiciniai liaudies molinukai, A. Mončio švilpiai pasižymi ypatingu skambesiu – jais galima išgauti ne vieną pratisą ir monotonišką garsą, bet visą jų gamą, sugroti įvairias melodijas. Pasak A. Mončio namų-muziejaus direktorės, skulptoriaus dukterėčios Loretos Birutės Turauskaitės, kuri kartu su Tue Freltoftu inicijavo šį interaktyvų projektą, kurdamas švilpius skulptorius dirbo ilgai ir užsispyręs, kol jam pavyko išgauti norimus garsus.

Muzikinėmis A. Mončio švilpių galimybėmis dar prieš keliolika metų susidomėjo instrumentalistas Donatas Bielkauskas, projekto „Donis“ kūrėjas (tai Lietuvos ambientinės muzikos projektas, kuris remiasi daugiafolklorinės, eksperimentinės muzikos elementais). A. Mončio sukurtais švilpiais jis atliko originalią muzikinę kompoziciją „Švilpiai“, vėliau išleido kompaktinę plokštelę (2003), paskui kelis kartus perleistą. D. Bielkauskas, kuriam 2006 m. buvo suteiktas Lietuvos atlternatyvios muzikos grupių, atlikėjų ir projektų (A.LT) geriausio etnografinės muzikos atlikėjo apdovanojimas, yra ištikimas A. Mončio namų-muziejaus draugas, vykdęs čia edukacinę programą „Moliniai švilpiai ir liaudiška muzikavimo tradicija“ (2007).

Pristatant projektą rugpjūčio 7 d., D. Bielkauskas kartu su kolega Viktoru Rubežium dar kartą pademonstravo A. Mončio švilpių garsines galimybes grodamas ir pavieniais kūriniais, ir jų grupėmis, o pasitelkęs kitus autentiškus bei modernizuotus lietuvių liaudies, elektroninius instrumentus – užburiančias muzikines kompozicijas.

Įgyvendinus projektą „Inovatyvūs švilpiai“, kuris prasmingai papildė nuolatinę A. Mončio namų-muziejaus ekspoziciją, dabar lankytojai turi unikalią galimybę interaktyviai bendrauti su skulptoriaus kūryba, kurti savas švilpių vaizdo ir garso interpretacijas. Ypač tai patrauklu jaunimui, vaikams, kuriems sąvoka „muziejus“ vis dar siejasi su sustingusiu laiku, tyla ir vaškuotomis grindimis...

Antano Mončio namai-muziejus (Daukanto g. 16, Palanga)

Dirba trečiadieniais–sekmadieniais 11–17 val.