„Mini Gaida“

Jau ne pirmus metus stebime „Gaidos“ minimalizavimosi tendenciją. Buvo ir specialiai pritaikytų festivalio temų (pvz., minimalizmas – maksimalizmas), ir kviestinių kompozitorių iš didžiosios minimalistų šlovės alėjos (Glassas, Reichas, Gordonas, Riley), ir kultinių minimalizmo atlikėjų su „Bang on a Can“ ar „London Sinfonietta“ priešaky, ir dar visokių kitokių minimalizmo stiliaus, technikos ir estetikos reprezentacijos formų. Ne išimtis ir šių metų festivalis. Vien amerikietiškos minimalizmo klasikos kiekis visoje programoje užėmė gerus 25 procentus (!), kitaip tariant, iš 12 įvykusių koncertų net 3 skirti minimalizmui (autoriniai Steve’o Reicho ir Philipo Glasso koncertai bei Kronos kvarteto pasirodymas). O kur dar Michaelo Gordono indėlis į šių metų „Gaidos“ aktualijas – Koncerto fortepijonui premjera bei pora smulkesnių kūrinių ansamblio „Synaesthesis“ programoje. Šia prasme atrodė, kad festivalis tarsi skilo į (mažiausiai) du renginius: „Gaidą“, deklaruojančią norą būti aktualios muzikos festivaliu, ir „mini Gaidą“, siekiančią surengti „metų koncertus“ ir parduoti tokią muziką, už kurią kai kas yra pasiryžęs mokėti daugiau (be jokios ironijos, tik plika statistika ir objektyvus bilietų kainų bei parduotų bilietų santykis). Taigi, praėjus savaitei po tradicinio uždarymo koncerto Kongresų rūmuose, „mini Gaida“ tęsėsi būtent minėtais Kronos kvarteto (lapkričio 6 d.) ir Philipo Glasso (lapkričio 10 d.) pasirodymais toje pačioje Kongresų rūmų salėje.

Kronos kvarteto biografija – įspūdinga ir įkvepianti amerikietiškos sėkmės istorija. Tobulas atlikėjų ir kūrėjų bendradarbiavimo pavyzdys, kai ansamblis atranda savo muziką, o kompozitoriai – savo atlikėją, ir šis abipusis atradimas ne tik įtvirtinamas entuziastingu klausytojų ir kritikų palaikymu, bet ir inspiruoja jų veiklą keliems dešimtmečiams. Pirmą kartą prieš 20 metų (o paskui dar porą kartų – 2000 m. ir 2004 m.) Vilniuje surengęs koncertą, Kronos kvartetas atmintyje paliko ypatingo ir išskirtinio įvykio pėdsaką. Vis dėlto, praėjus jau penkiems „olimpiniams ciklams“ (Kronos kvartetas Vilniuje vieši kažkodėl visada olimpiniais metais), naivaus tikėjimo, kad anų laikų magiškas žavesys vėl apims, objektyviai būta mažiau.

Beveik nepasikeitęs Kronos kvartetas (prie senųjų „vilkų“ – smuikininkų Davido Harringtono ir Johno Sherbos bei altininko Hanko Dutto – prieš kelerius metus prisijungė violončelininkė Sunny Yang) šįkart į Vilnių ir vėl atsivežė gana margą programą, subalansuotą įvairių tipų klausytojams – šiek tiek senų laikų hitų, šiek tiek roko ir bliuzo, šiek tiek naujienų ir, žinoma, solidi minimalizmo porcija. Iš anksto stebino, kad net trys į programą įtrauktos kompozicijos skambėjo ir prieš 12 metų toje pačioje salėje (Reicho „Triple Quartet“, grupės „Sigur Rós“ – „Flugufrelsarinn“ bei Riley „One Earth, One People, One Love“ iš ciklo „Sun Rings“), nors pats ansamblis didžiuojasi itin plačiu repertuaru ir daugiau nei 850 užsakytų naujų arba specialiai jiems aranžuotų kūrinių.

Prie pastarųjų reiktų priskirti ir šįkart bene neįprasčiausiai koncerte skambėjusias Gartho Knoxo bei Tanyos Tagaq kompozicijas, sukurtas įgyvendinant Kronos kvarteto vykdomą ambicingą edukacinį naujų kūrinių užsakymo projektą „Penkiasdešimt ateičiai“ („Fifty for the Future). Tagaq kūrinyje „Sivunittinni“ tarytum instrumentuoja savo vokalinį braižą – ji yra žinoma gerklinio dainavimo atlikėja. Styginiais išgaunami triukšmai ir švilpesiai, susilieję į intensyvėjantį bangavimą, priminė nevaržomą improvizaciją. O Knoxas ciklo „Satelites“ finale taip pat eksperimentuoja su styginių skleidžiamais garsais, tik dėmesį sutelkia į skirtingas stryko technikas ir netgi savotišką jų choreografiją.

Išties didelę dalį Kronos kvarteto repertuaro sudaro įvairios aranžuotės – nemažai jų skambėjo ir šiame koncerte: pradedant jau minėta įspūdinga islandiško peizažo „Sigur Rós“ kompozicija, nostalgiška XX a. pradžios bliuzo dainininkės Geeshie Wiley melodija, žinoma „The Who“ gitaristo ir dainų kūrėjo Pete’o Townshendo kompozicija „Baba O’Riley“ ir baigiant melancholiškai meditatyvia Niujorko menininkės Laurie Anderson dainos „Flow“ interpretacija. Visos šios aranžuotės-virsmai (iš vokalinės į styginių muziką) padaryti išties meistriškai ir nepriekaištingai, atrandant tokių skambesio efektų ir tembro spalvų, kokius matant scenoje įprastą styginių kvartetą sunku net įsivaizduoti. Žinoma, didelės įtakos tam turi ir specialiai pritaikytas įgarsinimas bei tam tikri elektroakustiniai efektai (kvartetas į koncertus vežiojasi ir savo garso režisierių, ir šviesų dailininką). Beje, nesunkiai galima pastebėti dar vieną specifinę Kronos kvarteto pasirenkamų kūrinių savybę, siejamą su minimalizmo estetika – tai itin ribotas, neretai vos kelis akordus ar garsų derinius apimantis harmoninis laukas, kurio horizontai per begalinį kartojimą išplečiami kone iki kosminių erdvių. Tai akivaizdu ir mažesnėse kompozicijose (kaip kad minėtos dainų aranžuotės), ir tokiame cikle kaip Reicho „Triple Quartet“. Šiame kūrinyje akordų grandinės pinamos ir sluoksniuojamos, bet vis sugrįžta į tą patį tašką, o visą kūrinio dinamiką kuria atlikėjų gebėjimas monotoniją paversti ekspresyvia drama.

Vis dėlto vieną kūrinį Kronos kvartetas atliko be įgarsinimo ir, reikia pripažinti, akustiškai skirtumas buvo ne tik labai ryškus, bet net ir nelabai jaukus. Paskutinis Glasso Styginių kvartetas Nr. 7 buvo sukurtas specialiai Kronos muzikantams (kaip ir beveik visa kita jo muzika styginių kvartetui). Techniškai tai buvo bene sudėtingiausias bent jau pirmos koncerto dalies kūrinys, bet tikrai nesužavėjo ir neprivertė gėrėtis. Ir buvo sunku suprasti, ar Glassas savo tradiciškai diatoninę harmoniją vietomis užaštrino iki netikėtų mikrotoninių derinių, ar tiesiog kvartetas netikėtai neįveikė sudėtingesnių arpeggio intonavimo iššūkių.

Šiaip ar taip, dar viena pustrečios valandos Glasso muzikos dozė laukė priešpaskutiniame „Gaidos“ koncerte, kuriame skambėjo visi 20 beveik per du dešimtmečius (1994–2012) jo sukurti fortepijoniniai etiudai. Vos prieš porą metų visus šiuos etiudus per vieną vakarą atliko 10 pianistų, o „Gaidoje“ šią užduotį įveikė keturi atlikėjai, tarp kurių buvo ir pats beveik 80-mečio sulaukęs kompozitorius. Šia prasme koncertas buvo sumanytas tikrai labai intriguojančiai – kaip galimybė apžvelgti vieno autoriaus vieno žanro kūrinių evoliuciją, jo muzikos stiliaus transformacijas, o kartu palyginti keturių absoliučiai skirtingo braižo pianistų interpretacijas, negana to, išvysti ant scenos gyvai savo kūrybą atliekantį jau legenda tapusį Glassą. Tiesa, pastarojo intrigos elemento vis dėlto mielai būčiau atsisakiusi arba pasitenkinusi vien galimybe išvysti kompozitorių ant scenos ir paklausyti jo trumpų pristatymų. Neneigiant nei to įspūdžio publikai, kurį sukelia vien tokios garsenybės pasirodymas scenoje, nei žinojimo, kad tai galbūt viena paskutinių progų išgirsti jį gyvai atliekantį savo muziką, klausytis Glasso grojimo buvo išties sunku – gūžtis vertė tiek klupinėjantys pirštai, apsivėlęs garsas nuo itin gausiai naudojamo pedalo, tiek laisvą improvizavimą primenantis rubato, kuris bent jau pirmuose etiuduose visai neatrodė organiškas.

Rusų pianistas Antonas Batagovas, atlikdamas etiudus Nr. 3 ir Nr. 4, atrodė kur kas glasiškesnis nei pats Glassas. Aštrus garsas, reguliarūs persijungimai tarp skirtingų harmonijų, faktūrų, žaibiški artikuliacijos pokyčiai – mechanizuoto fortepijono ir robotiškai tikslaus atlikėjo įspūdis kardinaliai keitė ir muzikos skambesį. Po pertraukos (tada A. Batagovas atliko jau etiudus Nr. 11–13) šis pianisto įvaizdis gerokai transformavosi. Gal tą lėmė ir visai kitokio pobūdžio etiudai, ypač Nr. 12, kurį skambindamas muzikantas tarsi ištirpo meditatyvioje monotonijoje, palikęs tik bangelių raibuliavimą.

Petro Geniušo pavardė šio koncerto afišoje, be jokios abejonės, lietuviškai publikai buvo dar viena papildoma intriga. Pirmoje dalyje netikėtai spalvingai ir net kiek ilgesingai atlikti du Glasso etiudai (Nr. 5 ir Nr. 6) galėjo atrodyti kaip šioks toks atsitiktinumas, prisitaikymas prie kitokios nuotaikos kompozitoriaus opusų, o antroje dalyje (etiudai Nr. 14–16) Glasso muzikos romantizavimas sužibėjo visu ryškumu. Klausant P. Geniušo skambinamo 15-ojo etiudo užsimerkus buvo galima pagalvoti, kad scenoje sėdi koks nors Liszto-Glasso hibridas – itin išryškinti kraštiniai registrai, oktavų bosų sureikšminimas, įspūdingi fortissimo. Ir net sunku pasakyti, ar tai turėtų būti laikoma labiau trūkumu, ar privalumu, bet tokia „antišalta“ maniera P. Geniušo interpretuojamas Glasso etiudas Nr. 16 buvo bene gražiausia vakaro kompozicija, o jos žavesys atsiskleidė būtent pianisto išryškintose detalėse.

Ketvirtoji pianistė – amerikietė Jenny Lin – savo grojimo stiliumi labiau atitiko įprastą Glasso muzikos įvaizdį: tvirtas etiudiškas mechaniškumas, virtuoziškas kintančių metrų ir polimetrijos sukoordinavimas ir pasimėgavimas kartais išnyrančių melodijų dainingumu. Tiesa, pirmuose šios pianistės atliktuose etiuduose (Nr. 7 ir Nr. 8) kartais glumino keistas disbalansas tarp itin lengvos dešinės rankos ir sunkiasvorės kairės partijų. Tačiau koncerto pabaigoje, atliekant paskutinius etiudus (Nr. 18–20), to jau nebesijautė. Kita vertus, vėlyvuosiuose etiuduose ir paties kompozitoriaus muzikos stilius akivaizdžiai pakito – vietoj dominuojančių mechaniškų repeticijų čia kur kas daugiau minkštų, dainingų, o kartais net ir banalokų melodijų, lydimų plataus arpeggio akompanimento.

Kaip dar vienas „Gaidos“ post scriptum (anksčiau būtent taip į programą būdavo įrašyti į įprastą festivalio savaitę netilpę komerciniai koncertai) po šios stiprios minimalistinės muzikos bangos, lapkričio 11 d. buvo surengtas elektroninės muzikos vakaras, sutraukęs minias dar kitokio tipo publikos. Gaivališkai Russelo Haswello bei Andy Maddockso įsiūbuotas elektroninės triukšmo muzikos siautulys užsibaigė itin lauktu ir tamsoje vykusiu britų elektroninės muzikos kūrėjų „Autechre“ pasirodymu.