„Žiūri į Stanislovo Žvirgždo peizažus ir matai kitokią Lietuvą todėl, kad juose nėra civilizacijos požymių – elektros stulpų, asfaltuotų kelių, mūrinių namų. Natūralusis Stanislovas Žvirgždas reikalauja įsigilinimo, jo peizažai atgaivina matymą ir jausmą, kad esmė gali glūdėti ir ten, kur lyg ir nėra nieko dramatiško. Viskas lyg ir apčiuopiama, konkretu, bet kartais ir superrealu. Vanduo jo fotografijose kupinas slėpinių. Upeliai virsta duburiais, mažais ežerėliais, „ašara Dievo aky“. Horizontas išsilenkia. Mažame Lietuvos plotelyje sutelpa visa planeta.“
Šie Skirmanto Valiulio žodžiai parašyti 2004 m. išleisto S. Žvirgždo fotografijų albumo „Lietuviški peizažai“ anotacijoje. Jais pradedama ir naujausia fotografo paroda „2010–2016 metų fotografijos“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Skaitau ir galvoju, negi niekas nepasikeitė Žvirgždo fotografijoje per dvylika metų? Ar vis dar jo fotografinė rega vengia civilizacijos požymių? Ar iš vis įmanoma jų išvengti? Iš tiesų tai jų buvo ir prieš tuos keliolika metų. Ir betonuotos Neries pakrantės, ir Vilniaus daugiaaukščiai, nedrąsiai iškišę galvas pro rūko sieną, ir elektros stulpai kyšojo pro medžius. Tiesiog reikėjo atrasti ir įvardinti unikalų Žvirgždo fotografijų braižą, skiriantį jas nuo Algimanto Kunčiaus „Tolių vaizdų“ ar kitų Lietuvos peizažistų darbų. Išlenkti horizontai jau seniai tapo Žvirgždo vizitine kortele, bet ar senokai parašyti Valiulio žodžiai vis dar tinka šiandieniam Žvirgždui? Negi neatsirado naujo požiūrio taško, iš kurio galėtume kitaip pažvelgti į fotografo darbus? O gal tiesiog Žvirgždas liko toks pats, virtuoziškai sugebantis išvengti, atrodo, neišvengiamų elektros laidų, asfaltuotų kelių, automobilių ir taip sukurti savąjį Lietuvos peizažo vaizdą?
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Lietuvos rusų dramos teatras pristato paskutinę šių metų premjerą – režisieriaus Georgijaus Surkovo pastatymą pagal to paties pavadinimo Gabrielės Labanauskaitės pjesę „#tevyne“, sukurtą remiantis LRDT aktorių laboratorijos „Mano meninis gyvenimas" medžiaga.
G. Surkovas: „Kartu su kūrybine komanda ilgai svarstėme, kas mus, esančius Lietuvos rusų dramos teatre, vienija? Iš esmės, mus jungia priklausymas vienai ar kitai tautybei arba nežinojimas, kuriai tautybei priklausai. Mat dauguma teatre dirbančiųjų save priskiria prie etninių rusų, ukrainiečių, baltarusių, taip pat lietuvių, bet yra ir išvis neturinčių tautinės tapatybės, nežinančių, kas esantys“.
Dramaturginis „verbatim" principas (personažų samprotavimų, išsakytų balsu, dokumentinis atkartojimas), kuriuo remiantis G. Labanauskaitė sukūrė unikalią pjesę, suteikia galimybę šią sudėtingą temą pateikti žiūrovams nuoširdžiai ir atvirai.
![]() |
1991 m. rugsėjo 4 d. vadinama Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos gimtadieniu. Sukurti orkestrą buvo pavesta patirtį su chorais, pučiamųjų orkestrais turėjusiam kapelmeisteriui Justinui Jonušui (1938–2013). Jis siekė ne tik suburti gerus muzikantus, kokybiškai parengti šiam orkestrui privalomus maršus, visų pasaulio valstybių (kurių vadovai sutinkami ir išlydimi Lietuvoje) himnus ar visuomenei skirtas défilé (parado) programas. J. Jonušas norėjo pakeisti tradicinę pučiamųjų orkestro nuostatą, ne kartą kalbėjo: „Pučiamųjų orkestras – spalvingas darinys. Jis turėtų būti suvokiamas ir kaip simfoninis kolektyvas.“
Tai įgyvendinti jam ir jo veiklą tęsiančiam kapelmeisteriui majorui Egidijui Ališauskui (orkestro dirigentas kapitonas Dainius Pavilionis) pavyko. Orkestras puikiai reprezentuoja Lietuvos muzikinę kultūrą, laimi reikšmingus apdovanojimus Europos festivaliuose (Švedijoje, Vokietijoje, Danijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Belgijoje, Baltijos šalyse ir kt.), dalyvauja Europos karinių orkestrų paraduose ir pateikia šiuolaikišką požiūrį į šį žanrą.
Po koncerto, kalbėdama su orkestrą pasveikinti atvykusiais Estijos kariuomenės orkestro kapelmeisteriu pulkininku leitenantu Peeteriu Saanu, Latvijos Nacionalinių ginkluotųjų pajėgų orkestro vadovu pulkininku leitenantu Dainiu Vuškānu, pastebėjau savotišką pavydo gaidelę. „Ir mūsų laukia jubiliejiniai koncertai. Tačiau tokio įspūdingo surengti tikriausiai negalėsime. Lietuvos orkestras išsiveržė iš tradiciškai suprantamo pučiamųjų orkestro, surinkti labai geri pūtikai, įdomi programa, solistai“, – sakė latvis.
![]() | ![]() | ![]() |
Po šių metų Scanoramos „Naujojo Baltijos kino” (NBK) programos aš visai nenorėčiau rašyti nei jokių įžangų, nei prologų. Kaip ir jaunieji Baltijos šalių kūrėjai, norėčiau eiti tiesiai prie esmės. Mano atveju – nerti į pokalbį apie pačius filmus, o filmų atveju – kalbėti apie šiandieną ir tai, kas vyksta aplink. Tad leidau šiam kinui save pavedžioti už nosies ir pasižiūrėti, kas bus toliau.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedros skulptūros restauravimo specializacijos studentai ir dėstytojai neseniai surengė nelabai įprastą parodą (kuratoriai – Nerijus Kavaliauskas ir Indrė Užuotaitė). Tai savotiškas profesinių įgūdžių šou, kuriame, kalbant mados pasaulio terminais, vyko ir modelių „kastingas“, ir „modeliuotojų“ pasirodymai... Tikriau, modeliai buvo atrinkti iš anksto – parodos atidaryme tarsi kokioje renesansinėje galerijoje arba šiuolaikinėje fotosesijoje išsirikiavo grupė gipsinių skulptūrų kopijų, paprastai naudojamų dailės mokymo aplinkoje. O „modeliuotojai“, arba – restauratoriai, atidarymo vyksme drauge atrodė ir kaip gydytojai – pasipuošę baltomis palaidinėmis su VDA simbolika, jie ruošėsi kelias savaites „gydyti“ viešam žvilgsniui išstatytas skulptūras – valyti senų dažų sluoksnius, priauginti ar pataisyti pažeistas galūnes, veido ar atributų dalis.
![]() | ![]() | ![]() | |||
„Dialogas su Josefu“ (Lietuva, Prancūzija, 2016) – dokumentinis filmas, kurį galima labai lengvai nuteisti arba taip pat lengvai išteisinti.
Pabandykime nuteisti. Pradėkime nuo pavadinimo. Jokio „dialogo“ tradicine prasme filme nėra. Režisierė Elžbieta Josadė kalbina tėvą – dailininką Josefą Josadę, tačiau veltui. Šis užsitveria tylos siena, į kiekvieną dukters klausimą atsako ironiška šypsena, o ne pastanga išgirsti, ko ši iš tiesų klausia ir kas ją domina.
Tiesa, kalbindama tėvą, autorė irgi nededa didelių pastangų, nors iš pradžių ir sukuria lūkestį, jog štai į Izraelį, kur dabar gyvena tėvas, vyksta tam, kad neva sugriautų dešimties metų nebendravimo (arba bendravimo tik per „Skype“) su tėvu sieną.
Lūkestis subliūkšta, o filmas greitai pavirsta vienu pratisu tylėjimu, kuris ilgainiui tiesiog veda iš proto. Man rodos, ypač tuos, kurie šventai tikėjosi, kad išgirs išsamų dviejų žmonių dialogą, jų atsivėrimą prieš kamerą. Gal net daugiau – vienos Lietuvos žydų šeimos istoriją.
![]() | ![]() |
Sunkus laikai Lietuvoje ne paslaptis: šešėlinė ekonomika, šešėlinės gaujos (tiek politikoje, tiek skersgatviuose), šešėliuose vis dažniau lieka ir paprasti žmonės su neišgirstais lūkesčiais, skirtingų, neįvertintų profesijų atstovai, o ką jau kalbėti apie meno žmogų, kuris dažnai užspiečiamas kampe nematomos valdančiosios rankos, „dar truputį patūpėti šešėliuose“. Šešėliuose šį rudenį meninis sujudimas. Lapkričio 24 d., gyvos muzikos klube ORIXO (Kaune) iš jų išlįsti nusprendė vienuolika jaunų, įdomių poetų, prozininkų bei džiazo muzikantų, kuriems pabodo lindėti savo ar kitų žmonių metaforizuotuose šešėliuose.
![]() |
Dviguba paroda kartu su Evaldu Mikalauskiu oficialiai vadinasi „Judu. Už pievos kalnai. Už kalnų pieva“. Kuckaitė – dešinėje, Mikalauskis – kairėje salėje. Abu atsispiria nuo gamtos formų, kurias verčia kalbėti už save, bet autoriai labai skirtingi. Kadangi esu sena Kuckaitės gerbėja, užstrigau dešinėje pusėje su 31 viena prie kitos prisiglaudusia miniatiūra. Čia būtų pravertęs didinamasis stiklas, nes visa jau linksta į juvelyrikos pusę. Gal kam buvo sunku įžiūrėti lotyniškai užvadintus ofortus, bet reikia pripažinti ir tai, kad mikrolygis neįmanomas be aukšto meistriškumo.
Eglės Kuckaitės grafikos erdvė visada buvo poetinės prigimties. Tai reiškia, kad ten gali nutikti bet kas. Gėlės žiedas gali mesti šešėlį drambliui, kuris glamonėja žmogeliuką. Ir nereikia vargintis dėl biologinių mįslių, nes visos figūros yra svarbios savo prasme, tarsi žodžiai. Veikėjų mastelis rodo svarbos dydį ar figūrų tarpusavio santykį. Dramblio straublys gali būti neproporcingai ilgas, lyg paskutinis „valio!“, užbaigiantis gimtadienio dainą. Tas ilgumas rodo įspūdį, kuris iš principo yra teisingas. Tai daro Kuckaitę šiek tiek ekspresioniste, kur vaizdo logika yra užkrėsta vaikų menu, primityvizmu ir, jei norite, viduramžių audringos vaizduotės dvelksmu. Tokia interpretacija skamba keistai, žvelgiant į meistriškus piešinius, kurių tikroviškumas iš asociacijų šūsnies traukia renesansą, enciklopedijas ir kitus tikslumą vertinančius šaltinius.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
Koks kūrėjo ir jo kūrinio santykis? Ar modelis, pagal kurį kuriamas meno kūrinys yra jo bendrasavininkas, dalininkas ar tik priemonė menininko tikslui pasiekti? Kiek žmogaus aistrų ir norų lieka menininko viduje, kai jis kuria meną? Tokius klausimus sukelia naujasis Monikos Klimaitės režisuotas spektaklis, teatrinio sezono pradžią paminėti žiūrovus sukvietęs į Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgąją salę.
![]() | ![]() |
Lapkričio 16 ir 17 d. teatre „Meno fortas“ Vilniuje įvyks neeilinė premjera – čia bus pristatytas mokslo ir meno atstovų drauge kurtas spektaklis „Dalykai“ (rež. Paulius Markevičius).
Ką menininkas gali pasakyti mokslininkui? O ką mokslininkas – menininkui? Ar fizikos dėsniai yra tinkama medžiaga scenai? Šių klausimų vedami projekto organizatoriai Meno ir mokslo laboratorija pakvietė mokslininkų ir menininkų komandą bendradarbiauti kuriant spektaklį.
„Dalykai“ – tai spektaklis apie bandymą suvokti realybę per fizikinius dėsnius. Spektaklio kūrėjus inspiravo noras išsiaiškinus kvantinės fizikos irracionalumus, kvantinės žmogaus sąmonės teorijas ir išanalizavus visą ką sudarančias mikrodaleles tuo pasidalinti su kolegomis kūrėjais bei žiūrovais. Pasak jų, tik supratus kertines mokslo teorijas bus galima leistis į kitas gyvenimiškas paieškas.
![]() |