Sekmadienį (vasario 19 d.) mirė lenkų kino ir teatro legenda Danuta Szaflarska. Ji gimė 1915 metais. 1939-aisiais baigė Varšuvos teatro institutą ir tų pačių metų rugpjūčio 23 d. atvyko į Vilnių, kur rudenį debiutavo „Teatr na Pohulance“ scenoje. Antrojo pasaulinio karo metais aktorė vaidino Vilniuje, čia 1941-aisiais ją surado sužadėtinis Janas Ekiertas. Tačiau jie susituokė jau Krokuvoje, paskui išvyko į Varšuvą. Ten Szaflarska vaidino pogrindiniame „Armia Krajowa“ teatre. 1944 m. ji dalyvavo Varšuvos sukilime.
Po karo Szaflarska vaidino Krokuvos Senajame teatre, vėliau Lodzės Kameriniame teatre ir visuose svarbiausiuose Varšuvos teatruose. Net ir sulaukusi 100 metų, Szaflarska pasirodydavo Varšuvos teatro „Teatr Rozmaitości“ scenoje. Į teatrą 2001 m. ją pakvietė Grzegorzas Jarzyna. 2010-aisiais, kai buvo oficialiai priimta į šį teatrą, Szaflarska juokavo, kad gavo etatą, nes neturi konkurenčių. Iki paskutinės akimirkos ji rengėsi naujo spektaklio premjerai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Savaitę smuiko kultūros bendruomenės, pedagogų ir akademinės muzikos gurmanų dėmesį kaustęs V tarptautinis Jashos Heifetzo smuikininkų konkursas baigėsi. Tarptautinei komisijai, kuriai pirmininkavo maestro Gidonas Kremeris, išklausius finalistų pasirodymus, buvo paskelbti konkurso laureatai, diplomantai ir specialiųjų prizų laimėtojai. Aukščiausiai įvertinta ir 10 000 eurų pirmąja premija apdovanota japonų smuikininkė Yurina Arai.
Antrąja ir trečiąja vieta atitinkamai įvertinti smuikininkas iš Ukrainos Dmytro Udovychenko ir jaunasis japonų smuiko virtuozas Rennosuke Fukuda. Diplomantais paskelbti japonų smuikininkė Mayu Ozeki ir Maskvos konservatorijos aspirantas Stepanas Starikovas. Japonų smuikininkus, kurie konkurse pelnė du laureatų vardus ir diplomą, atvyko pasveikinti Japonijos ambasadorius Lietuvoje, Jo ekscelencija ponas Toyohei Shigeeda.
![]() | ![]() | ![]() |
Vasario 21 d. Kauno nacionalinio dramos teatro scenoje kils elegantiška pūga, nepriklausomai nuo to, ką tądien skelbs meteorologai. Neįprastą reginį publikai žada padovanoti Kauno šokio teatras „Aura“, kuris pristatys spektaklio „Sekretas“ premjerą.
„Šokėjai suksis baltose plunksnų pusnyse, kurdami paslaptingą, kupiną žaismės sceninį vyksmą, pripildytą netikėtų choreografinių sprendimų. Šis šiuolaikinio šokio pastatymas išskirtinai vizualus. „Sekretas“ – tarsi gyvas paveikslas, tinkamas tiek mažesniam, tiek suaugusiam žiūrovui, todėl į premjerą kviestume visą šeimą“, – sakė „Auros“ atstovė spaudai Edita Kiznienė.
![]() |
Turbūt ne vienas, stebėjęs V tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso I turą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ar sekęs dalyvių pasirodymus tiesiogiai internetu, nedrįs prieštarauti, jog į Lietuvą šį kartą susirinko labai talentingi jauni menininkai. Iš 35 atlikėjų komisijai teko atrinkti tik šešis, kuriems lemta groti finale su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant Modestui Pitrėnui. Labiausiai šį kartą pasisekė trims dalyviams iš Japonijos – Yurinai Arai, Rennosuke Fukuda, Mayu Ozeki, rusų smuikininkui Stepanui Starikovui, ukrainiečiui Dmytro Udovychenko ir lietuviui Bernardui Petrauskui.
Turbūt apie kiekvieną konkurso dalyvį būtų galima pasakoti atskirai, tačiau tam prireiktų ne vieno popieriaus lapo. O ir visų išgirsti neteko, nes šįkart I turo programų perklausos truko net keturias dienas! Tačiau iš to, ką teko išgirsti, o ir iš publikos, specialistų, taip pat kolegų nuotaikų, nuomonė susidarė viena – tvarkingai išmokto atlikimo, geros technikos, muzikaliai logiškų sprendimų tam, kad patektų tarp šešių geriausiųjų konkurse, šį kartą jau neužtenka. Ieškota meninės brandos, išskirtinumo ir ryškiausių talentų. Tokių neabejotinai pilna ir tarp finalo ribos neperžengusiųjų, nes daug nuoširdaus susižavėjimo sulaukė ne tik tie, kuriems lemta tapti konkurso laureatais ar diplomantais, bet ir kiti konkurso dalyviai.
![]() | ![]() | ![]() |
Patricijos Jurkšaitytės tapyba visada yra rebusas. Gerai žinomi jos pertapyti pripažintų meistrų kūrinių interjerai be veikėjų, tušti kurortai, sendaikčių krautuvės, primenančios prasmę ir herojus praradusius olandiškus portretus. Jurkšaitytė mus verčia atlikti atminties pratimus ir aptikti tuštumą, kuri atsiveria praradus prasmę. Bet koks grožis ir bet kokia klasika, bet koks žymumas ir bet kokio realumo tapyba tampa tik vidinės tuštumos išklotine.
Šį kartą pritemdytoje ŠMC salėje raudonomis sienomis rodomi dvylika jaunų moterų portretų. Jau eksponavimo paslaptingumas, lyg buvimo kokio nors kūno viduje (nes raudona čia kraujo spalvos), duoda užuominas, kad esame kviečiami į šešėlinę zoną, psichologijos žodžiais kalbant – į pasąmonės sferą. Paveikslų rodymo scenografija kinematografiška. Dėl grėsmės nuojautos ir merginų stebeilijimosi mintimis perbėga „Tvin Pykso“ miestelio šmėklos. Tačiau atvaizdų siauro diapazono koloritas, centrinė minimalistinė kompozicija ir, svarbiausia, nutapyta, bet kaip tikra atrodanti marmuro briauna kiekvieno portreto apačioje veda mus į kitą laiką. Autorė anotacijoje sako – Renesansą. Tačiau galima sakyti – ir į visus paveikslus, kurie rodo vaizdavimo sąmoningumą, patys sako „aš esu paveikslas“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Oro uostuose, stotyse kartu laukia svetimi žmonės, užsisklendę savyje, panirę į telefonus, laikraščius ar apmąstymus, juos jungia išrikiuotos suolų eilės ir traukinio ar skrydžio numerį pranešantis balsas. Laukti stotyje prieš kelionę kažkodėl smagiau nei grįžtant atgal. Gintaro Varno režisuoto spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“ vieni veikėjai išvyksta, kiti grįžta, bet prieš tai visi susitinka tarpinėje stotyje, kad galutinai išsiskirtų. Teatras taip pat primena „tarpinę“ erdvę. Vasario 10, 11 d. Valstybinio jaunimo teatro fojė svetimi žmonės kartu laukė spektaklio, vėliau susiradę biliete nurodytą kėdę (nors teatre visos vietos „prie lango“) kartu „skrido“, bet, kitaip nei lėktuvui nusileidus, spektakliui pasibaigus kiekvienas atsidūrė skirtingame mieste.
Spektaklio veikėjai, kuriuos stebime pro langą, taip pat gyvena kiekvienas savo karalystėje, savo susikurtoje pasakoje, kur patys sau skiria karalienės ar karaliaus, o gal net ir Dievo vaidmenį. Na, bent aukščiausio teisėjo, – tikrai. Kiekvienas herojus save išteisina, o kaltina kitus. Apmaudu, kai kiti nenori paaukoti savo svajonės dėl tavo iliuzijos, bet taip jau būna ir dar, kaip teigia Henriko Ibseno dramos herojai, „visus bent kartą gyvenime „pervažiuoja“ (svarbu, kaip greitai sugebėsi pakilti)“ ir „viskas priklauso nuo požiūrio“. Spektaklis, beje, – taip pat.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Statistiškai Vilniuje parodų visada daug. Praktiškai – ne visada yra kur nueiti. Bet šią savaitę aplankyti yra ką. Visų pirma – trys menininkės ŠMC, iš kurių išskirčiau ilgai lauktą, nejaukiai keistų tapytojos Patricijos Jurkšaitytės portretų parodą. Verta dėmesio ir Adomo Danusevičiaus paroda „Penis Mushroom Series“ galerijoje „The Rooster“. Šios parodos jau susilaukė „7md“ autorių dėmesio, tad aš stabtelsiu prie kitų.
![]() | ![]() | ![]() |
Fredo Zinnemanno 1953 m. filmas „Dabar ir visada“ (LRT Kultūra, 18 d. 21 val.) dažnai pavadinamas pirmuoju didžiu antikariniu filmu. Tai netiesa, tačiau jis tikrai yra vienas svarbiausių ne tik 6-ojo dešimtmečio, bet ir JAV kino istorijos filmų, iškart sulaukęs ir žiūrovų pripažinimo, ir aštuonių „Oskarų“. „Dabar ir visada“ vaidina didžiosios Holivudo žvaigždės, filmas sukurtas pagal 1951 m. pasirodžiusį Jameso Joneso romaną, kuris iškart tapo bestseleriu. Veiksmas perkelia į amerikiečių karinę bazę, įsikūrusią Honolulu, ir prasideda 1941-ųjų vasarą, kai liko visai nedaug laiko iki kol japonai užpuls Perl Harborą.
Pagrindinis filmo veikėjas – kareivis ir gabus boksininkas Robertas (Montgomery Clift) po nelaimingo atsitikimo, kai jo priešininkas apako, atsisako pasirodyti ringe. Tačiau karinė vadovybė šį atsisakymą traktuoja beveik kaip išdavystę. Kapitonas Holmsas (Philip Ober) labiau domisi boksu nei gražuole žmona Karen (Deborah Kerr), todėl nusprendžia sugadinti gyvenimą atsisakiusiam kovoti Robertui. Vieninteliu Roberto draugu taps nuolat į nemalonumus pakliūvantis Andželas (Frank Sinatra), bet jam simpatizuoja ir Holmso žmonos meilužis seržantas Vordenas (Burt Lancaster) bei bare sutikta Lorena (Donna Reed).
![]() | ![]() | ![]() |
Šiandien, kai aplink tik ir girdi, jog verta gyventi autentiškai, siekti naujų tikslų, potyrių ir įspūdžių, kai visi tik ir kalba, jog gyvenimas per trumpas, kad dirbtum nepatinkantį darbą ar bendrautum su „ne tais“ žmonėmis, kai visi dalinasi savo „sėkmės istorijomis“ ir pataria, kaip išsiveržti iš komforto zonos ir būtinai save realizuoti, Jimo Jarmuscho filmo „Patersonas“ („Paterson“, JAV, Prancūzija, Vokietija, 2016) herojaus Patersono (Adam Driver) gyvenimas gali pasirodyti vertas gailesčio.
Patersonas vairuoja autobusą, laisvomis nuo darbo minutėmis į slaptą užrašų knygelę rašo eilėraščius, grįžęs namo pabendrauja su mylimąja Laura (Golshifteh Farahani), pavakarieniauja, išveda pasivaikščioti šunelį Marviną ir vis tame pačiame bare išlenkia bokalą alaus. Ir taip kiekvieną dieną. Kito režisieriaus rankose toks herojus užsitarnautų nevykėlio etiketę. Jam tuojau pat būtų pametėtas nuotykis ar potyris, kuris išlaisvintų iš nuobodaus gyvenimo ir padėtų į pasaulį pažvelgti „naujomis akimis“. Tuo nuotykiu galėtų būtų tolima egzotiška kelionė, o potyriu – meilė.
![]() | ![]() |
Martinas Scorsese sako, kad apie „Tylą“ („Silence“, JAV, Japonija, Meksika, Italija, Taivanas, 2016) galvojo kelis dešimtmečius nuo tada, kai į jo rankas pateko Shusaku Endo romanas, kuriame aprašyti dviejų krikščionių kunigų nuotykiai XVII a. Japonijoje. Rašytojas knygoje suformulavo klausimą, į kurį Scorsese bandė atsakyti ne viename filme. Tai Dievo tylėjimas žmonių kančių akivaizdoje. Jis skambėjo ir bene daugiausia kontroversijų sulaukusiame režisieriaus filme „Paskutinis Kristaus gundymas“, ir „Kundun“ , kuris man atrodo intymus bandymas suvokti Dievo buvimą.
„Tylos“ išeities taškas paprastas: du jauni kunigai jėzuitai Sebastiao Rodrigesas (Andrew Garfield) ir Franciskas Garupė (Adam Driver) 1640-aisiais vyksta į Japoniją, kad išsiaiškintų savo mokytojo Kristoavo Fereiros (Liam Neeson) likimą, mat Portugaliją pasiekė žinios, kad jis išsižadėjo tikėjimo, vedė japonę ir perėjo į budizmą. Pirmoji beveik tris valandas trunkančio filmo pusė rodo jaunų kunigų susidūrimą su neapsakomu žiaurumu, skurdu ir japonų krikščionių kančiomis. Iki kunigams slapta atvykstant į Japoniją, keli šimtai tūkstančių krikščionių ir juos į tikėjimą atvertę misionieriai jau buvo sunaikinti. Jie mirė nuo kankinimų arba išsižadėjo tikėjimo. Likusieji – žiauriai persekiojami. Tačiau kunigai laukiami – mažų kaimelių gyventojai išsaugojo tikėjimą Dievu, nors gal labiau pasakišku rojumi, kuris laukia jų po mirties.
![]() | ![]() | ![]() |