Fredo Zinnemanno 1953 m. filmas „Dabar ir visada“ (LRT Kultūra, 18 d. 21 val.) dažnai pavadinamas pirmuoju didžiu antikariniu filmu. Tai netiesa, tačiau jis tikrai yra vienas svarbiausių ne tik 6-ojo dešimtmečio, bet ir JAV kino istorijos filmų, iškart sulaukęs ir žiūrovų pripažinimo, ir aštuonių „Oskarų“. „Dabar ir visada“ vaidina didžiosios Holivudo žvaigždės, filmas sukurtas pagal 1951 m. pasirodžiusį Jameso Joneso romaną, kuris iškart tapo bestseleriu. Veiksmas perkelia į amerikiečių karinę bazę, įsikūrusią Honolulu, ir prasideda 1941-ųjų vasarą, kai liko visai nedaug laiko iki kol japonai užpuls Perl Harborą.
Pagrindinis filmo veikėjas – kareivis ir gabus boksininkas Robertas (Montgomery Clift) po nelaimingo atsitikimo, kai jo priešininkas apako, atsisako pasirodyti ringe. Tačiau karinė vadovybė šį atsisakymą traktuoja beveik kaip išdavystę. Kapitonas Holmsas (Philip Ober) labiau domisi boksu nei gražuole žmona Karen (Deborah Kerr), todėl nusprendžia sugadinti gyvenimą atsisakiusiam kovoti Robertui. Vieninteliu Roberto draugu taps nuolat į nemalonumus pakliūvantis Andželas (Frank Sinatra), bet jam simpatizuoja ir Holmso žmonos meilužis seržantas Vordenas (Burt Lancaster) bei bare sutikta Lorena (Donna Reed).
Vienas dramatiškas įvykis filme seka kitą, tačiau Joneso romanas buvo dar žiauresnis, jį teko pritaikyti prie Holivude galiojusio vadinamojo Hayso kodekso. Todėl romano viešnamis pavirto kareiviu baru, prostitutė Lorena – padavėja, išnyko homoseksualios meilės motyvai (beje, jų nebuvo ir sutrumpintoje romano versijoje, pilnoji išspausdinta daug vėliau). Tačiau Zinnemannas neatsisakė to, kas svarbiausia. „Dabar ir visados“ puola konservatyvią karinę sistemą ir karininkų mentalitetą, kurie, bijau, niekada nesikeičia. Filmas rodo mundurus dėvinčių žmonių dviveidiškumą, jis kupinas kartėlio ir pateikia vieną įtikinamiausių gyvenimo kareivinėse vizijų.
Šią savaitę laukia daug dėmesio vertų filmų, todėl apie dalį jų trumpai. LRT (23 d. 22.50) parodys 1995 m. Emiro Kusturicos sukurtą „Pogrindį“ – barokišką, bet kartu ir burleskišką, fantazijos kupiną pasakojimą apie du draugus komunistus Marko ir Blakį, kurie 1941-ųjų balandžio 6 d., kai vokiečiai bombarduoja Belgradą, kartu su šeimomis ir pažįstamais pasislėps pogrindyje. Marko dvidešimt metų visus įtikinės, kad karas tęsiasi. Kusturica į „Pogrindį“ sutalpino penkiasdešimt buvusios Jugoslavijos istorijos metų.
Denize Gamze Ergüven „Mustangės“ (LRT Kultūra, 22 d. 21 val.) – vienas labiausiai išliaupsintų 2015 m. filmų. Jis pasakoja apie penkias atokiame Turkijos kaime gyvenančias seseris, kurios dėl neva nepadoraus elgesio įkalinamos namuose. Jos rengiamos būsimoms vestuvėms, tačiau merginos nenori taikstytis su laisvę ribojančiomis tradicijomis.
2006 m. Pedro Almodovaro „Sugrįžimas“ (LRT Kultūra, 23 d. 22 val.) – taip pat šeimos drama. Jos herojės – seserys Raimunda ir Sol, kurių tėvai prieš daugelį metų žuvo gaisre režisieriaus gimtojoje La Mančoje. Moterų teta Paula netiki, kad seserų mama mirė. Kai Paula miršta, netikėtai sugrįžta praeitis.
TV1 (19 d. 18.55) primins Blake’o Edwardso komediją „Vakarėlis“ (1968), kurios veikėjas indų aktorius (Peter Sellers) filmavimo aikštelėje atsitiktinai sukelia gaisrą ir sunaikina brangias dekoracijas. Aktorių išmeta iš darbo, bet per klaidą gavęs pakvietimą į vakarėlį tos pačios kino studijos direktoriaus namuose jis parodys, ką iš tikrųjų sugeba.
„Vakarėlis“ sužadins prisiminimus apie nebyliojo kino burleską, François Ozono 2010 m. „Žmonos maištas“ (TV1, 19 d. 22.50) – apie 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių prancūzų kiną. Įvairaus pobūdžio citatų kupiname ir smagiai iš socialinių, lytinių bei politinių stereotipų pasišaipiusiame filme Catherine Deneuve vaidina lietsargių fabriko (!) savininko Piužolio žmoną, kurią visi vadina „Potiche“ (tai ir originalus filmo pavadinimas: pažodžiui būtų „vaza“, bet perkeltine prasme – „žmona višta“).
Netrukus paaiškės, kad naivi namų šeimininkė ne tik sugeba susitvarkyti su streikuojančiais fabriko darbininkais, neištikimu vyru ir miestelio meru komunistu (Gerard Depardieu), bet ir daryti politikės karjerą. Gerai įsižiūrėjus, tai itin mums aktualus filmas, juolab kad jo veikėjai žarsto garsias politikų priešrinkimines frazes, pavyzdžiui, Nicolas Sarkozy šūkį: „Daugiau dirbkite – daugiau uždirbsite.“
Jūsų – Jonas Ūbis
