7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Ar kinas gali keisti visuomenę?

Šis klausimas politiškai angažuotame Berlinalės kino festivalyje lydėjo beveik kasdien žiūrint filmus ir jiems pasibaigus. Nuo pat renginio atidarymo vieši menininkų ir politikų pasisakymai kritikavo šiandieninę politinę ir socialinę situaciją, vyko protesto akcijos, susitikimai. Skirtingais rakursais klausimą, ar kinas gali keisti visuomenę, svarstė ir konkursinės programos režisieriai. „Kino kūrėjų veikla tapo kaip niekad svarbi. Mūsų darbas, amatas ir menas gali daryti poveikį ir mes galime bandyti sakyti tiesą“, – kalbėjo Agnieszka Holland, linkėdama jauniems režisieriams nesitaikstyti ir būti drąsiems. Aki Kaurismäki juokavo, kad pakeisti visą pasaulį sudėtinga, todėl pirmiausia pradės nuo Europos. Puikus režisieriaus filmas „Kita vilties pusė“ („Toivon tuolla puolen“) apie sirų pabėgėlį, laukiantį atsakymo, ar jam bus suteiktas prieglobstis, kino kritikų laikytas „Auksinio lokio“ favoritu. Pernai, kaip iškart po premjeros ir spėta, nugalėjo Gianfranco Rosi dokumentinė „Liepsnojanti jūra“, taip pat fiksavusi pabėgėlių gyvenimą, tik laikinoje stotelėje, Lampedūzos saloje, pakeliui į žemyną. Vyliausi, kad Paulo Verhoeveno vadovaujama žiuri šiemet nustebins netikėtu pasirinkimu.

Prarasto laiko herojai

Prieš daugiau nei dešimtmetį scenoje pasirodžiusi Oskaro Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ buvo svarbus žingsnis Lietuvos teatro istorijoje. Net ir dabar, kai matome gerokai pasikeitusį, „pavargusį“ spektaklį (atnaujintas 2015 m.), sakome, jog tai drąsi klasikos interpretacija. Šį rudenį įvyko toks pat svarbus lūžis, sudrumstęs nusistovėjusius Nacionalinio operos ir baleto teatro vandenis – Krzysztofo Pastoro režisuotas Sergejaus Prokofjevo baletas „Romeo ir Džuljeta“. Nors šis pastatymas nėra naujas pasauliui (K. Pastoras jį statė Škotijos, Lenkijos ir Čikagos teatruose), Lietuvos kontekste, kuriame šiuolaikinio baleto interpretacijų nėra daug, jis itin reikšmingas.

 

Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ pirmųjų klausytojų Maskvos Didžiajame teatre buvo įvertinta kaip netinkama šokiui. Prokofjevas naujai sukūrė tragedijos pabaigą – Romeo ateina dar prieš Džuljetai išgeriant nuodus ir randa ją gyvą. Šį kompozitoriaus sprendimą labiausiai nulėmė susitelkimas į šokį. Tačiau laiminga pabaiga netenkino nei publikos, nei paties kompozitoriaus, todėl jis sugrįžo prie Shakespeare’o istorijos originalo. Stipriai išjaustas, pasižymintis savita atmosfera, nuotaikingas ir kartu kupinas tragizmo kūrinys tapo nelaimingos meilės istorijos pagrindu. Pastoro spektaklyje neišgirstame viso Prokofjevo muzikinio teksto, todėl ryškiausiu akcentu tampa „Riterių šokio“ motyvas, sustiprinantis nesibaigiančios kovos temą. Taigi, norom nenorom „Romeo ir Džuljetos“ baleto pastatyme kiekvieną sykį išvystame keliasluoksnę interpretaciją. Vasario 14 d. vakarą pagrindinius vaidmenis šoko Kipras Chlebinskas ir Neringa Česaitytė, o gruodžio 15 d. spektaklyje – Olesia Šaitanova ir Jeronimas Krivickas. Du skirtingi Romeo ir Džuljetos duetai (iš viso jų spektaklio programėlėje net penki!) pasiūlė dvi spektaklio interpretacijas.

Muzikinės emocijos pakylėja virš kasdienybės

Vasario 15-osios vakare „Vaidilos“ teatre muzikavo jaunas pianistas, M. Rostropovičiaus fondo stipendininkas, keleto prestižinių konkursų laimėtojas Ignas Maknickas. Tą vakarą jis skambino net kelių skirtingų epochų muziką: Johanno Sebastiano Bacho Partitą Nr. 1 B-dur, Wolfgango Amadeus Mozarto Sonatą Nr. 14 c-moll, Fryderyko Chopino Noktiurnus, op. 27 (Nr. 1 cis-moll ir Nr. 2 Des-dur) bei Barkarolę, op. 60, Sergejaus Rachmaninovo Etiudus-paveikslus, op. 39 (Nr. 1, 5, 6), ir Ferenco Liszto „Mefisto valsą“ Nr. 1.  
 

Dar prieš koncertą buvo aišku, jog I. Maknickas ketina susidoroti su sudėtinga užduotimi. Pasirinkęs labai gerai pažįstamus kūrinius, atlikėjas savo interpretacijomis turėjo įtikinti publiką, kuri paprastai yra linkusi lyginti kūrinius su anksčiau girdėtais įsimintinais atlikimais. Turbūt svarbiausia tokio koncerto užduotis – užimti tvirtą poziciją ir klausytojus sužavėti ne vien nepriekaištinga technika, kuri yra privalomas kiekvieno profesionalaus atlikėjo įrankis, bet ir reprezentuoti savitas kūrybines traktuotes, pasidalyti meniniais atradimais.      

Paveikslas – geriausias žmogaus draugas?

Ruošdamasi rašyti apie Indrės Ercmonaitės parodą nekviečiau autorės kavos, neskambinau ir net nesiunčiau elektroninio laiško su klausimų punktais. Vietoje viso to – atsiverčiau jos „Facebook“ paskyrą. Lietuvių menininkų kontekste Ercmonaitės asmeninis profilis – vienas įdomesnių. Ji ne tik dalinasi paveikslais, kvietimais į parodas ir straipsniais apie save, visus šiuos neišvengiamus įrašus papildo smagios asmenukės su paveikslais, pastarųjų kelionės iš studijos į parodas ar naujus namus, kartais – kadrai iš kūrybos proceso. Todėl parodos pavadinimui pasirinkta frazė „paveikslas irgi žmogus“ nenustebino. Skaitmeninimo eroje, kai daugiausia tapybos žmonės pamato ekranuose, Ercmonaitė kalba apie tapybą kaip nesuskaitmeninamus dalykus: dažą, veiksmą ir abipusį ryšį. Šią jos nuostatą užtvirtina devizas „paveikslas irgi žmogus“, kuris, spėju, reiškia: taip, paveikslas gali būti tik nuotrauka socialiame tinkle, tačiau iš tiesų jis yra kažkas daug daugiau, kaip ir kiekvienas iš mūsų.

Stebukladarės

Pasaulyje stiprėja naujasis feminizmas, kyla nauja moterų emancipacijos banga, į gatves išeina tūkstančiai „Moterų maršo“ (Women’s March) dalyvių, o tuo tarpu paralelinėje realybėje sukuriamas filmas, kuriame moterys kaip šunyčiai atsidavusios keliaklupsčiauja vyro geiduliams bei norams ir dėl to jaučiasi pilnavertės. Nes juk pasąmoningai, kaip rodo kūrėjai, kiekviena moteris svajoja apie vyrą, kuris lifte pakištų ranką jai po sijonu. Sveiki atvykę į XXI amžių. Sveiki atvykę į „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“.

 

Sakysite, kad antroje dalyje pagrindinė veikėja Ana kitokia. Ji jau savarankiška ir nepriklausoma, todėl norėdama susigrąžinti mylimąjį Kristianą net pažaboja jo seksualinius poreikius. Taip sakant – paauklėja ir paprotina, kad šis daugiau taip nedarytų. Arba darytų tik tada, kada pati to nori. O nori ji kokius šešis kartus per filmą. Tada vėl viskas iš pradžių: akių raiščiai, botagėliai, grandinės ir karštas vaškas ant krūtinės, kuris kaitina ne tik heroję, bet ir milijonus bestselerio, o dabar jau ir filmo, gerbėjų visame plačiame pasaulyje.

Valdovų trio Valdovų rūmuose

Kitą dieną po iškilmingų Vasario 16-osios minėjimų įvyko džiazo visuomenei reikšmingiausias pastarojo dešimtmečio įvykis – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo, arba GTČ trio, koncertas Valdovų rūmuose. Praėjo nemažai metų, kai jie drauge muzikavo scenoje, trio neegzistuoja nuo 1987-ųjų, koncertuoti visi buvo susitikę tik 2002 m. Vokietijoje, Frankfurto knygų mugėje. Kiekvienas jų ir šiandien kuria, groja, garsina Lietuvą. 2016 m. pabaigoje mus pasiekė džiugi žinia, kad Lietuvos džiazas pagaliau išgirstas ir pačioje Lietuvoje – V. Ganelinas, V. Čekasinas ir V. Tarasovas pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Manau, ši žinia ir pastūmėjo Lietuvos džiazo federacijos vadovybę surengti šį tikrai įspūdingą koncertą. Beje, ne kartą pagalvojau, kad geresnės salės šiam koncertui turbūt nepavyktų rasti. Čia kadaise gyveno Lietuvos valdovai, o tą vakarą save išreiškė didžios muzikos asmenybės. Dėl šio garbingo įvykio specialiai į Lietuvą atvyko Londone gyvenantis garsus džiazo prodiuseris, firmos „Leo Records“ įkūrėjas ir vadovas Leo Feiginas, labai prisidėjęs populiarinant GTČ trio Vakaruose. Jis pradėjo koncertą, paminėdamas kolektyvo nuopelnus kultūros istorijai ir pranešdamas, kad nufilmuota koncerto medžiaga bus panaudota jo prodiusuojamame filme, taip pat pristatė netrukus pasirodysiančią anglų muzikanto Steve’o Day, kuris žavisi GTČ muzika, knygą.

„Žalgirės“ ruošiasi olimpiadai Aliaskoje

Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisierius ir muzikantas Vidas Bareikis subūrė moterų mėgėjų krepšinio komandą „Žalgirės“. Ambicingos žaidėjos jau ruošiasi pirmosioms krepšinio kovoms, kurios vyks Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje kovo 17, 18, 19 d.

Svečiai Vilniaus „Lėlėje“: Moljeras „muppets“ stiliumi

Kovo 3 d. 18.30 val. Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyks Poznanės Animacijos teatro gastrolės, kurių metu lėlininkai iš Lenkijos pristatys spektaklį jaunimui ir suaugusiems „Moljeras“. Spektaklį pagal žymiojo prancūzų komediografo Jeano-Baptiste’o Poquelino (dar žinomo Moljero slapyvardžiu) kūrybą bei biografiją sukūrė australų menininkas Neville Tranter.

 

1673-ųjų vasario 17 d. Paryžius. Pats Moljeras vaidina pagrindinį vaidmenį savo spektaklyje „Tariamas ligonis“. Spektaklio metu jį ištinka dusinančio kosulio priepuolis, dėl kurio jo pasirodymas scenoje tampa itin įtikinamas. Prabėgus porai valandų, jis miršta namie. Ši istorija įkvėpė Neville’į Tranterį kurti spektaklį apie vieną įžymiausių prancūzų aktorių ir pjesių autorių.

 

Kuo mažiau, tuo daugiau

Tai keturių labai skirtingų išore, bet kurtų tuo pačiu principu kūrinių paroda. Visiems gerai žinoma metalo dailininkės Birutės Stulgaitės nuostata kalbant apie darbą su gintaru – reikia pabrėžti tai, kas jau yra, – jaučiama ir čia, ekspozicijoje, kurios kūriniai yra radiniai su dailininkės prisilietimu, pamatymu, perpasakojimu. Iš jų sklinda išmintis, nes tokį pagarbų santykį su aplinka pavyksta sukurti gal tik su laiku. Juk šiandienos „koučinimo“ pasaulis siūlo viską formuoti, programuoti, daryti proveržius... O Stulgaitės strategija – pastebėti, išžiūrėti, suteikti prasmę.

 

Pagrindinis ir svarbiausias parodos objektas – „Torsas“ (1752–2016 m.). Anot dailininkės: „Prieš daugokai metų Vytautas Šerys, dirbdamas restauratoriumi, užlipęs į Šv. Kazimiero bažnyčios palėpę rado blizgančios skardos atplaišą, kurią mėgo ir kuri kabojo jo dirbtuvėje. Vėliau Judita Šerienė atidavė man. Tai Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo karūnos bumbulo pusė (1752). Carinės Rusijos laiku bažnyčios buvo perdaromos cerkvėmis. Bumbulas buvo perkirptas ir nuplėštas. Pirmiausia norėjosi nuimti žirklių ir plėšimo pėdsakus, nuplauti paukščių kakučius nuo auksuoto vario. Nekeičiant formos, prikniedijus minimalias detales, kad stovėtų, tapo panašu į torsą, paradoksalu, į apatinę torso dalį.“ Tokia gera istorija, kad kūrinio beveik ir nebereikia. O vis dėlto po pasakojimo „Torsas“ atrodo mažytis, nes galvoje jau spėjo išsiskleisti kupolas. Jis liko kaip kebli istorijos atplaiša, bet vis dar su riestu stotu – pasipūtęs. Toks ir turėtų būti, juk papuolė pačiai Stulgaitei į rankas. Juk buvo Šerio studijoje, tiek gero meno prisižiūrėjo, o prieš tai dairėsi po senamiestį iš aukštai, atspindėjo debesis ir saulę, spindėjo praeiviams. Pagaliau juos vėl gali sutikti. Tai filmo vertas personažas, kurio kaita įvyksta mūsų galvose. Todėl Stulgaitės darbams priskiriamas kinetiškumas atsiskleidžia ir čia.

Monumentalus erdviškumas ir kiti garsovaizdžiai

Rankose laikau naują, šiais metais išleistą Egidijos Medekšaitės kompaktinį diską „Tekstilė“. Šio dar spauda kvepiančio kompakto dizainas – minimalistinis, o ant viršelio esantis stilizuotas raštas iš pirmo žvilgsnio primena QR kodą. „Paprastas“ kompaktinės plokštelės apipavidalinimas leidžia daryti prielaidą, jog ir viduje slypinti muzika bus susijusi su išgrynintu estetiniu skoniu, raštais bei postminimalistine stilistika.

PUSLAPIS
IŠ
1003